Šis išskirtinis kūrybinis dešimtmetis parodai buvo pasirinktas neatsitiktinai. Būtent tarp 1967–1977 m. susiformavo savitas K.Varnelio tapybos braižas, o iki tol buvęs bažnyčių interjerų dekoratorius ėmė eksperimentuoti su erdvinėmis konstrukcijomis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Petro Išoros ir Onos Lozuraitytės parodoje „Formuojant peizažą“ – Vilnius nuo LDK iki sovietmečio
„Pirmą kartą pristatome šio dešimtmečio darbus. Ir pirmą kartą – tokioje modernioje aplinkoje“, – penktadienį NDG vykusioje parodai skirtoje spaudos konferencijoje kalbėjo parodos kuratorius, menininko bendravardis sūnus Kazys Varnelis.
Pasak jo, tėvas šiuos darbus kūrė taip, kad jie būtų eksponuojami panašioje, šiuolaikiškoje ir modernioje aplinkoje – didžiulės galerijos sienos puikiai atskleidžia paveiksluose kuriamą erdvės įspūdį.
„Jis į šviesą žiūrėjo kaip į labai svarbią tapybos dalį. Paveiksluose matyti, kad šviesa eina iš kairio viršutinio kampo – jis visuomet tai mėgo. O geometrinės formos čia kuriamos ant ornamentikos ir vitražo“, – pasakojo K.Varnelis jaunesnysis.
Jo teigimu, menininkui buvo svarbi ir pati konstrukcija, sfera. Jis nenorėjo į paveikslus žiūrėti tik kaip į tapybą, jam buvo svarbu sukurti trimatės erdvės įspūdį.
Neeiline jubiliejui skirta paroda džiaugėsi ir NDG vadovė Lolita Jablonskienė. Pasak jos, eksponuoti vieno ryškiausių optinio meno atstovų darbus galerijoje – garbė ir didelis džiaugsmas.
Išeivijoje už Atlanto kūrusiam K.Varneliui šis dešimtmetis itin svarbus. Tuomet, sulaukęs 50 metų, jis tarsi iš naujo atrado save kaip dailininką, kaip tapytoją.
Gimęs Alsėdžiuose, dievdirbio Kazio ir audėjos Teofilės (Domerkaitės) Varnelių šeimoje K.Varnelis 1943 metais pasitraukė į Vakarus, tuomet Vienos dailės akademijoje studijavo tapybą. Vėliau išsikraustė į Čikagą, kur pragyveno maždaug 20 metų.
K.Varnelis iki 40-ies buvo labiau pagarsėjęs kaip bažnyčių interjerų dekoratorius, ir save, kaip dailininką, kaip tapytoją, atrado tik vėliau.
„Pabėgęs į Čikagą 1963 metais tėvas buvo bažnyčių interjero kūrėjas, ten dirbo pas lietuvius. Tačiau vėliau jis pajuto, kad tampa sunku ir pradėjo galvoti, kad nori grįžti į meną. Tuomet užsidarė savo studijoje ir daug dirbo kaip dailininkas“, – pasakojo K.Varnelis jaunesnysis, gimęs 1967-aisiais metais.
Tuomet menininkas maždaug per ketverius metus atrado ir išgrynino savo stilių, o vėliau, sulaukęs įvertinimo, nuo 1967-ųjų daugiausia tapė griežtai suskaidytas geometriškas, tačiau šešėliais praturtintas formas.
Save iš naujo kaip tapytoją atradęs K.Varnelis greitai sulaukė pripažinimo ir Čikagoje, ten buvo apdovanotas prestižiniais Čikagos meno instituto apdovanojimais. Netrukus po to, 1970-aisiais, surengė personalinę parodą novatoriškame Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje, dar po ketverių metų – Milvokio meno centre.
Pasibaigus šiam kūrybiniam dešimtmečiui K.Varnelis persikraustė, ėmė restauruoti renesansinį pastatą, todėl iki 1983-ųjų jo kasdienybėje tapybos liko labai mažai.
Ne vienam kyla klausimas- kodėl grįžęs į Lietuvą menininkas taip nutolo nuo optinio meno? Pasak K.Varnelio jaunesniojo, tuomet tėvas daugiau laiko skyrė restauracijos darbams, tad tapybai jo liko mažiau.
Neva grįžęs į Lietuvą jis kitur nukreipė jėgas ir mintis. Kadangi Čikagoje jis neturėjo normalaus kiemo, todėl sugrįžęs į Lietuvą galėjo atsigauti nuo miesto šurmulio.
Paroda „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba 1967–1977“ NDG veiks iki rugpjūčio 20 dienos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Petro Išoros ir Onos Lozuraitytės parodoje „Formuojant peizažą“ – Vilnius nuo LDK iki sovietmečio
