Projektas laimėjo tris atskirus nacionalinius konkursus bei subūrė devynių kuratorių komandą, kurie parodai atrinko bei sukūrė daugiau nei 80 eksponatų.
Baltijos paviljone pristatomi Baltijos regionui aktualūs geopolitiniai veiksniai, peržengiantys atskirų valstybių sienas ir išskiriantys tris valstybes kaip atskirą regioninį vienetą.
Šie veiksniai visų pirma pristatomi kaip idėjų ir iššūkių architektams bei urbanistams visuma, nors būtų netikslu sakyti, kad paviljonas pateikia aiškią architektūros sampratą. Atvirkščiai, architektūra čia pristatoma visa savo įvairove, – parodoje vienoda svarba eksponuojamos pavienių asmenų iniciatyvos, kad ir utopinės ar pasmerktos neišsipildyti tikrovėje, bei tokie tarpvalstybiniai projektai kaip „Railbaltica“, „Independence“ suskystintų gamtinių dujų terminalas ar Ignalinos branduolinės jėgainės demontavimas.
Idėjinė projekto ašis – antropocenas, socialiniuose ir gamtos moksluose vis populiarėjantis terminas, kuris reiškia naują geologinį žemės periodą, kai žmogaus įtaka geologijai bei ekosistemoms tampa vis akivaizdesnė.
Idėjinė projekto ašis – antropocenas, socialiniuose ir gamtos moksluose vis populiarėjantis terminas, kuris reiškia naują geologinį žemės periodą, kai žmogaus įtaka geologijai bei ekosistemoms tampa vis akivaizdesnė.
Jo pradžia galima laikyti XVIII a. industrinę revoliuciją, o antropocenas tampa dar aiškesnis šiandien, kai planetą nukloja nauji, technologijų dėka atsirandantys geologiniai sluoksniai – miestai, dirbamos žemės plotai, grunto, oro ir vandens užterštumas.
Baltijos paviljone galima įžvelgti pakankamai aiškiai apibrėžtus laiko ir vietos, kuri pristatoma projekte, kontūrus: Baltijos regionas apibrėžiamas geodeterministiškai, kaip gamtinių sąlygų nulemta geografinė zona, o bandymai šias sąlygas suvaldyti ir panaudoti skritingiems tikslams tampa XX a. ir XXI a. istorinių-politinių idėjų bei įvykių visuma.
Paroda įsikūrusi Venecijos sporto rūmuose „Palasport Giabatta Giaquinta“. Tai 1977 m. brutalistinio stiliaus pastatas, kone vienintelis taip aiškiai ardantis vientisą istorinį Venecijos architektūros audinį. Jis yra įsikūręs šalia Venecijos „Arsenalės“ pastato, kuris be „Giardini“ yra pagrindinis bienalės paviljonų ir parodų telkinys. Tad nors „Palasport“ yra pagrindiniame žiūrovų maršrute, jis yra apsaugotas nuo grumtynių dėl vietos bei dėmesio su kitais paviljonais „Arsenalėje“. Tiesa, Lietuva 2013 m. su Kipru jau buvo čia įkūrusi savo bendrą paviljoną Venecijos meno bienalėje, kur pristatė Raimundo Malašausko projektą „oO (Oo)“.
Baltijos paviljono ekspozicija organizuota kaip horizontas, kuriame ant centre esančios sporto aikštelės ir jį supančių žiūrovų tribūnų plyti eksponatų grupės – teminės salos.
Baltijos paviljono ekspozicija organizuota kaip horizontas, kuriame ant centre esančios sporto aikštelės ir jį supančių žiūrovų tribūnų plyti eksponatų grupės – teminės salos.
Čia beveik nėra vertikaliai stovinčių eksponatų, didžioji dauguma jų eksponuojami horizontaliai, tad žiūrovo žvilgsnis netrukdomas gali keliauti tarp jų.
Kaip atsvara, virš visos ekspozicijos kabo milžiniška, specialiai parodai pagaminta užuolaida, pavadinta „Hiperobjektu“. Ji trukdo pamatyti vientisą parodos vaizdą nuo tribūnų ir tik paskiri fragmentai atsiveria žiūrovui pro užuolaidoje esančias ertmes. Šis objektas simbolizuoja parodos „atmosferą“, kuri yra ir idėjinė pozicija – čia pristatomas kūrinių rinkinys nesiekia atstovauti vientisos, vienareikšmės Baltijos regiono idėjos, siūlydamas „žvilgsnį iš aukščiau“, bet kviečia žiūrovą būti aktyviu veiksniu šiame eksponatų horizonte, kuris yra nuolat kintantis priklausomai nuo jo subjektyvios pozicijos, dėmesio taškų ir judėjimo trajektorijų.
Parodoje esančių kūrinių įvairovę apibendrinti sunku, turbūt tikslingiausia būtų paminėti kelis „kraštutinius“ eksponatus. Tik užėję į parodą susiduriame su kernu – žemės gelmių gręžiniais, kai kurie jų yra išgauti iš beveik 2 kilometrų gylio, ir rodo medžiagas, kurios yra susikaupusios šiuose sluoksniuose. Taip pat utopiniai piramidžių iš naftos skalūno atliekų fotomontažai Aidu mieste Estijoje, kurie vaizduoja, kaip 2030 m. gali atrodyti aukščiausios piramidės pasaulyje.
Svarbi parodos dalis yra menininkų, kuriems architektūra yra tik viena iš kūrybos sričių, darbai. Ko vien verta lietuvių kompanija: Jurgis Mačiūnas ir jo „Rusijos atlasai“, Mindaugas Navakas ir jo „Vilniaus sąsiuvinys“, Audriaus Bučo, Marinos Bučienės, Gintaro Kuginio, Valdo Ozarinsko ir dizainerės Aidos Čeponytės „Expo 2000“ Hanoveryje, Gedimino ir Nomedos Urbonų instaliacija „Druzba“. Taip pat jaunosios kartos lietuvių menininkės Emilija Škarnulytė su filmu „Energijos sala“ ir Viktorija Rybakova su dolomitų kolekcija.
Baltijos paviljonas iš daugelio paviljonų išsiskiria ambicija – tiek produkcijos, tiek turinio prasme.
Baltijos paviljonas iš daugelio paviljonų išsiskiria ambicija – tiek produkcijos, tiek turinio prasme.
Tam tikrą bienalės ekspozicijų standartą galima apibūdinti paprastai: geometrinių formų ekspozicinis inventorius, ant kurio išeksponuota gausybė nuotraukų ir tekstinės medžiagos bei ją iliustruojantys maketai. Šį standartą atitinka ir „Auksinį liūtą“ laimėjęs Ispanijos paviljonas, o Baltijos paviljonas, priešingai, visiškai nuo to nutolsta.
Iš tiesų architektūros bienalė pribloškia savo tekstinės medžiagos gausa. Galima pasijusti papuolus į milžinišką tekstą, kurį vargiai įmanoma atidžiai perkaityti nepasiruošus iš anksto ar neturint puikaus gido. Dėl šios priežasties išskirtinį vaidmenį parodos vertinime vaidina paviljonų sklaidos tekstai, anotacijos ir santraukos, kurios, mano manymu, buvo problematiškiausia Baltijos paviljono dalis.
Tiek parodos internetinėje svetainėje, tiek tekstuose parodoje, kurie dažnai buvo vieno ir to paties teksto variacijos, juntamas dėstomos minties ir kalbos sprangumas, kuris kuria chaotiškos visumos įspūdį. O tai ypač svarbu galvojant apie skubančią komisiją, kuri vieno paviljono vertinimui turi tik apie valandą laiko. Dėl tekstų nenuoseklumo antropoceno savoka grįsta paroda galėjo pasirodyti kaip intelektualinių madų besivaikantis chaosas.
Tikėkimės, kad šias spragas laikui bėgant užpildys ir ilgalaikę parodoje išdėstytų minčių sklaidą užtikrins ekspoziciją lydinti knyga „Baltijos atlasas“, kuriai tekstus parengė gerai žinomi mokslininkai ir menininkai.
Baltijos paviljonas dėl temų, eksponatų ir menininkų gausos, akivaizdaus atsiskyrimo nuo konvencinės architektūros sampratos, tikėtina, būtų labiau įvertintas šiuolaikinio meno, o ne architektūros bienalėje. Tačiau ši paroda, neabejotinai, aukštai iškeltė kertelę būsimiems Lietuvos paviljonams, nesvarbu, meno ar architektūros.
