Birželio data parodai parinkta neatsitiktinai – prieš 80 metų, 1940 m. birželio 14 d., Lietuvoje prasidėjo pirmoji Sovietų okupacija, o lygiai už metų – 1941 m. birželio 14 d. – masinės civilių gyventojų tremtys į Sibirą.
Parodoje pratęsiamas menininko ne vienerius metus kuriamas ciklas „Mirties dienoraščiai“, kuriame kalbama apie Lietuvos Respublikos piliečius, nukentėjusius nuo pirmosios Sovietinės okupacijos: lietuvius, lenkus, rusus, totorius, žydus, ukrainiečius ir baltarusius – nekaltai nukankintus, sušaudytus, išvežtus į lagerius, apie jų nutrauktus gyvenimus ir sudaužytus likimus, apie mirtį ir žudymo absurdiškumą.
Parodoje eksponuojama 419 sovietų represuotų ir sušaudytų asmenų portretų, atliktų šilkografijos technika. Po kiekvienu portretu žiūrovas ras trumpas autoriaus ranka parašytas vaizduojamų asmenų biografijas. Šie portretai – autoriaus ilgamečio ir kruopštaus darbo Lietuvos ypatingajame archyve rezultatas.
Čia svarbus ir brangus yra kiekvieno piliečio atvaizdas – ne tik kaip sovietinės sistemos žiaurumo liudijimas, ne tik kaip paminklas kankiniams, bet ir kaip ikonografinė to meto medžiaga. Įdomūs ir patys tipažai, apsirengimas, fotografavimo skirtumai (nuotraukas galima sugrupuoti pagal fotografavimo būdą, foną, užrašus, kokybę). Fotografijos taip pat liudija apie kalinimo laiką, sąlygas ir jų poveikį kaliniams.
Senovės graikai po mūšių siekdavo išvogti savo žuvusius karius iš priešų teritorijų ir garbingai juos palaidoti. 2019 m. Vilniaus Rasų kapinėse buvo iškilmingai perlaidoti 1863 m. sukilimo vadai, nužudyti carinės Rusijos. Deja, parodoje vaizduojamų 419-kos sušaudytų asmenų palaikų niekas nei išvogti, nei perlaidoti negali, nes jų kapai yra nežinomi ir niekada nebus identifikuoti. Taigi ši paroda – tarsi simbolinis veiksmas, perlaidojimas, epitafijos užrašymas.
„Atmintis yra kaip regėtų vaizdų archyvas ir kaip prisiminimo veiksmas: joje sąveikauja ir nuolat keičiasi įvairūs asmeniniai suvokimai, prisiminimai ir patirtys, todėl atmintis nuolat vyksta. Ji yra kaskart perkuriama ir atsinaujinanti laikmena, o meno praktikoje kūrėjas ir suvokėjas yra šios laikmenos nešiotojai“ (Evelina Januškaitė-Krupavičė).
„Praeitis nėra graži. Praeitis baisi. Ji spjaudo ugnimi ir mojuoja kalaviju. Todėl pažvelgti į ją atvertomis akimis reikia daug drąsos. Ir vis dėl to ateitį turi tik tie, kurie praeities nebijo“ (Bernardas Gailius).
Kęstučio Grigaliūno paroda „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį... ir abi akis tam, kuris ją pamiršta“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki liepos 21 d. Parodos lankymas – nemokamas.
