Rugsėjį jau pristatyta paroda „Papasakokite jiems apie gintarą, metalą ir gyvenimą: Lietuvos juvelyrika 1990–2023“ Šiuolaikinės juvelyrikos muziejuje Pajūrio Kanė mieste, Provanso-Alpių-Žydrojo Kranto regione. Sezono preliudą papildė LNDM Palangos gintaro muziejaus projektas „Gintaro kelias Prancūzijoje“.
Tarptautinės parodos atveria galimybes pažinti Kitą
„Lietuvos sezono Prancūzijoje organizatoriai dviejų valstybių bendruomenes kviečia labai gražiam ir kilniam veiksmui – per savo kultūrines patirtis pažinti kitą, atsiverti dialogui. Džiaugiuosi, kad sezono programoje bendradarbiauja meno muziejai, turintys didžiulę patirtį kurti unikalias erdves nuostabai ir susikalbėjimui. Sezono metu kartu su partneriais atversime pasaulinio lygio Aleksandros Kasubos ir Marijos Olšauskaitės, Lietuvos šiuolaikinio meno parodas.
Jau veikia juvelyrikos kūrinių paroda. Visos kartu jos prancūzus pakvies iš naujo atrasti Lietuvą ir Lietuvos menininkus. Taip pat tikiuosi, kad užsimezgęs bendradarbiavimas su Prancūzijos muziejais išsivystys į tvarius ir glaudžius santykius, kurie ateityje suteiks estetinių malonumų tiek Prancūzijos, tiek Lietuvos muziejų lankytojams“, – sako LNDM generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
Gyvastingieji kultūros ambasadoriai ir ambasadorės
Spalio 11 d. LNDM kartu su fondu „Fiminco“ atidaro šiuolaikinio meno parodą „Ambasadoriai“ (pranc. – Les ambassadeurs). LNDM kuratorių Monikos Kalinauskaitės ir Aušros Trakšelytės parengta paroda pristato gyvybingą, įvairialypę ir maištingą Lietuvą, jos visuomenę ir šiuolaikinę Lietuvos meno sceną kuriančius įvairių kartų menininkus ir menininkes: Gediminą G.Akstiną, Eglę Budvytytę ir Bartą Groenendaalį, Adomą Danusevičių, Karlą Gruodį, Liną Lapelytę, Mindaugą Lukošaitį, Rūtę Merk, Beatričę Mockevičiūtę, Robertą Narkų, Valdą Ozarinską, Gerdą Paliušytę, Artūrą Railą, Ievą Rojūtę, Ievą Kotryną Ski ir Janiną Sabaliauskaitę, Anastasią Sosunovą, Rimaldą Vikšraitį.
Parodoje analizuojama gyvybingumo, kuris gali skleistis ir istoriškai pavojingoje, ir destruktyvioje aplinkoje, tema.
„Mes vis dar turime randų, žaizdų ir svetimais raidynais išrašytų prakeiksmų. Susiduriame su struktūromis ir sąlygomis, kurios nebūtinai mums tinka, nujaučiame globalią grėsmę ir esame labai netoli nuo jos galimo epicentro, – teigia parodos kuratorės M.Kalinauskaitė ir A.Trakšelytė. – Pasirinkimas likti gyvųjų pusėje – tai pasirinkimas nerti į ežerą, girtiems dainuoti dainas, realizuoti aistrą, neslėpti skausmo, niūniuoti miške ir „gazuoti“ į miglotą ateitį.“
Eksponuojami videodarbai, piešiniai, fotografijos ir instaliacijos perteikia kolektyvines stabilumo ir tvirtybės paieškas ir jų komplikacijas, subtilų humorą, vietos dvasios ir kūniško gyvenimo refleksijas, estetinius ir meno scenoje vykstančius konceptualius dialogus bei juos formavusių institucijų istorijas.
Nemažai parodos „Ambasadoriai“ dalyvių kūrinių galima pamatyti ir kitose Lietuvos sezono parodose, todėl kuratorės siūlo į savąją žvelgti kaip į eksperimentinę įvairių kūrybinių istorijų rodyklę.
Parodai darbai atrinkti iš LNDM fondo. Menininkai G. G. Akstinas ir I. Rojūtė juos sukūrė specialiai šiai parodai ir industrinės architektūros parodinei erdvei.
Paroda „Ambasadoriai“ fonde „Fiminco“ veiks iki gruodžio 1 d.
Aleksandros Kasubos spalvingos ateitys
Spalio 25 d. LNDM ir muziejus „Carré d’Art“ Nime atidaro parodą „Aleksandra Kasuba. Įsivaizduojant ateitį“ (pranc. – Imaginer le futur). Tai pirmoji tokio dydžio Lietuvos ir JAV menininkės Aleksandros Kasubos (1923–2019) paroda Prancūzijoje ir apskritai Europoje.
„Aleksandra Kasuba – XX A.Kosmoso užkariavimo epochos vizionierė. Jos kūrybos retrospektyva konstruojama kaip šviesus, įkvepiantis pasakojimas apie praradimus ir galimybes bei ateities vizijas, atsiveriančias neramių laikų akivaizdoje“, – pasakoja parodos kuratorė, LNDM Vaizduojamosios dailės skyriaus vyriausioji tyrėja-rinkinio kuratorė Elona Lubytė.
Paroda „Aleksandra Kasuba. Įsivaizduojant ateitį“ – tai pasakojimas apie kūrėją, kuri po Antrojo pasaulinio karo buvo priversta emigruoti iš savo gimtos šalies. Pradėjusi studijuoti skulptūrą ir tekstilę Kauno meno mokykloje ir Vilniaus dailės akademijoje, 1944 m. dėl nacių ir sovietų okupacijų ji su vyru skulptoriumi paliko Lietuvą, iki 1946 m. gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje Miunchene (Vokietijoje), o vėliau, 1947 m., persikėlė į JAV. 1963 m. A.Kasuba su šeima apsigyveno Niujorke ir tapo novatoriškų erdvinių aplinkų iš tamprių audinių kūrėja. Šiuose darbuose ji įkūnijo įsivaizduojamą ateitį be stačių kampų kaip buveinę klajojančiai sielai. Plastiškos, organiškų formų A.Kasubos buveinės liudija siekį harmonizuoti žmonių, gamtos ir technologijų santykį.
Nime pristatomi 2014–2019 m. menininkės LNDM padovanoti kūriniai ir skaitmeninis dokumentų archyvas. Šių dokumentų originalai saugomi Amerikos meno archyve Smithsono institute Vašingtone. Eksponuojama ir kartu su menininke 2014 m. įgyvendinta erdvinė aplinka „Spektro užuomina“ (1975).
Parodą papildo menininkės draugų – parfumerės Danutės Pajaujis Anonis, aktorės ir kinematografininkės Polos Chapelle, „Fluxus“ menininko Jurgio Mačiūno ir avangardinio kino kūrėjo Jono Meko – įnašas. Ją taip pat lydi pirmą kartą prancūzų kalba išleistas iliustruotas A.Kasubos manifestas „Įrenginiai sielai“ (1975) ir tekstą įvaizdinantis kompiuterinis žaidimas „Weekend Warriors“ (2020). Spalvų kvapų rekonstrukciją įgyvendino parfumerė Laimė Kiškūnė.
Paroda „Aleksandra Kasuba. Įsivaizduojant ateitį“ veiks iki 2025 m. kovo 23 d.
Stiklinis Marijos Olšauskaitės pasaulis
Kartu su A.Kasubos paroda muziejuje „Carré d’Art“ pristatomi Marijos Olšauskaitės (g. 1989) darbai tarsi tęsia vyresniosios sesers idėjas, kuri architektūrą suvokė kaip priemonę mąstyti apie žmonių santykius ir juos perkurti, akcentuojant socialinį architektūros ir meno vaidmenį.
Parodoje „Šerdis“ (angl. – The Softest Hard) pristatomi nauji M.Olšauskaitės kūriniai, gretinantys amato, ornamento tradicijas ir socialinį skulptūros vaidmenį. Parodos kuratorius Jeanas-Marcas Prevostas parodoje daugiausia dėmesio skiria M.Olšauskaitės ilgalaikiam domėjimuisi stiklo medžiaga.
Parodai Nime sukurtos stiklo širmos pasakoja apie namų erdvę, apie tai, ką galima pamatyti, ir kartu – apie santykių trapumą. Instaliacija „Tvenkinys“ – didelių horizontalių stiklo skulptūrų rinkinys. Stiklo gamyboje įprastai naudojamas šviečiantis stalas, ant kurio galima pastebėti įvairius gaminio trūkumus, klaidas. Savo kūrinyje M.Olšauskaitė permąsto objekto formos ir funkcijos santykį. Formos tampa nefunkcionalios – įrankis virsta paslaptingu objektu, primenančiu švytintį skaidrų ledo luitą.
M.Olšauskaitės skulptūros tarsi gyvena savo gyvenimą, nevaldomame alchemiškame procese pereidamos iš skystos būklės į kietą. Formos, kurios atrodo lyg atkeliavusios iš ateities, kvestionuoja mūsų pojūčius ir skatina mąstyti apie tai, kaip jais dalijamės. Kaip sako pati menininkė, visi parodos objektai yra dvyniai, broliai ar seserys, susiję dinamiškais šeimos santykiais. Jie nuolat palaiko tarpusavio dialogą.
Paroda „Šerdis“ bus eksponuojama iki 2025 m. kovo 23 d.
Laiškai apie gintarą, metalą ir gyvenimą
Šiuolaikinės juvelyrikos muziejuje Pajūrio Kanė miestelyje jau veikia Jurgitos Ludavičienės ir Olgos Zobel-Biro kuruota paroda „Papasakokite jiems apie gintarą, metalą ir gyvenimą: Lietuvos juvelyrika 1990–2023“ (pranc. – Parlez-leur d’ambre, de métal et de vie: bijou contemporain lituanien 1990–2023). Ji pristato Lietuvos gyvenimo metus nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų. Dvylika įvairių kartų menininkų kalba apie tai, kas sudaro lietuviškosios tapatybės branduolį.
„Kai pasakoju apie šiuolaikinę Lietuvos juvelyriką, dažnai jaučiuosi taip, lyg bandyčiau aprėpti neaprėpiamą – pradedu nuo legendų apie Vilniaus įkūrimą ir danguje sklendžiančius bevardžius ežerus, pasakų apie gintaro rūmus, peršokdama į realybę – valstietišką mentalitetą, sovietinės okupacijos laikotarpį, Sąjūdį, atgautą Nepriklausomybę, emigraciją ir visa tai, kas sudaro dabartinę lietuvišką tikrovę. Kiekvienas šiuolaikinės juvelyrikos darbas iš Lietuvos yra tam tikra prasme laiškas iš nelabai (arba ir visai) nežinomos teritorijos, pasakojantis apie tai, kas mums svarbiausia, net jei to ir nesiekiame sąmoningai“, – pasakoja viena parodos kuratorių J.Ludavičienė.
Anot parodos kuratorių, lietuvių tapatybę konstruoja trys dėmenys: asmeniškas ryšys su gamta, istorijos ir mitologijos pamatas ir 1990 m. atkurtos Nepriklausomybės išlaisvintas dabarties kūrimas.
Parodoje „Papasakok jiems apie gintarą, metalą ir gyvenimą: šiuolaikinė Lietuvos juvelyrika 1990–2023“ eksponuojami ASOL (Solveigos ir Alfredo Krivičių), Eglės Čėjauskaitės-Gintalės, Ievos Grigienės, Karinos Kazlauskaitės, Eimanto Ludavičiaus, Vitos Pukštaitės-Bružės, Pauliaus Ruko, Beno Staškausko, Birutos Stulgaitės, Sigito Virpilaičio, Šarūnės Žygienės kūriniai iš LNDM rinkinio ir privačių menininkų kolekcijų. Parodoje taip pat eksponuojamos Vytauto Daraškevičiaus, Artūro Railos (iš ciklo „Žemės galia“) ir Simone’os Simon (Prancūzija) fotografijos.
Paroda „Papasakok jiems apie gintarą, metalą ir gyvenimą: šiuolaikinė Lietuvos juvelyrika 1990–2023“ veiks iki 2024 m. gruodžio 8 d.
Gintaro kelias ir pokalbių gijos per Prancūziją
Dar prieš oficialią Lietuvos sezono Prancūzijoje pradžią LNDM Palangos gintaro muziejus gintaro keliu sujungė tris Prancūzijos miestelius: Sen Žil Krua de Vie, Anžė ir La Krua an Tureną. Projektą „Gintaro kelias Prancūzijoje“ sudarė paskaitos, diskusijos ir edukaciniai užsiėmimai.
LNDM darbuotojai įsitraukia ir į kitus partnerių organizuojamus renginius. LNDM Vilniaus paveikslų galerijos direktorė dr. Aistė Bimbirytė spalio 16 d. dalyvaus Luvro muziejaus Dominique’o-Vivanto Denono centre rengiamoje atviroje apskrito stalo diskusijoje „Permąstyti tapatybę: muziejai ir paveldas karo kontekste“. Diskusijos metu bus nagrinėjamas muziejų vaidmuo karo metu Europoje ir ypač – Lietuvoje.
