„Knyga iš tiesų epinė. Epinė savo poveikiu. Šiuo manifestu Le Corbusier taip įtikinamai pagrindė moderniosios architektūros poreikį, kad daugeliui tai ilgą laiką atrodė vienintelis teisingas kelias. Jo siūlomas modernizmas atrodė gražus, praktiškas, ekonomiškas.
Pradžioje knygą net ketinta pavadinti „Architektūra ar revoliucija?“ – galima suprasti, kad ji veikė kaip įelektrinantis, radikalus, gal net išlaisvinantis tekstas, susumuojantis nuo XIX a. pabaigos architektūros lauke įsivyravusios ginčus tarp tradicijos ir novatoriškumo, ir išryškinantis tų pokyčių poreikį po Pirmojo pasaulinio karo“, – sakė M.Drėmaitė.
Pasak jos, šiandien Le Corbusier idėjos apie architektūrą ir visuomenę gali atrodyti beprotiškos, juokingos arba negailestingai autoritarinės, bet XX a. juo buvo žavimasi. Nors, žinoma, netrūko ir aršių priešininkų.
Knygos pristatyme dalyvavo du architektai: Audrius Ambrasas ir Aistė Galaunytė, kuri taip pat buvo ir viena iš knygos vertėjų.
A.Ambrasas teigė, kad apie Le Corbusier pirmą kartą sužinojo dar mokykloje: „Kažką skaičiau, tuo metu nelabai supratau. Bet atsimenu jo griežtus teiginius, kad namai turi būti plokščiais stogais, langai turi būti juostiniai, pirmas aukštas pakeltas. Buvo pristatomi jo Paryžiaus pertvarkymo planai, kur buvo siūloma išgriauti seną miestą ir jį užstatyti bokštais, nes tai yra racionaliau ir tokia yra žmonijos ateitis“, – sakė A.Ambrasas, pridūręs, kad jau studijuojant tiek jis, tiek jo bendrakursiai daugiau gręžėsi į postmodernizmą, kuris laužė modernizmo kanonus.
Aistė Galaunytė teigė, jog jai studijuojant architektūrą, Le Corbusier buvo vienas pirmųjų architektų, su kuriais buvo supažindinami studentai: „Jis buvo architektūros sinonimas. Jei galvoji apie architektūrą, galvoji apie Le Corbusier.“
Paklaustas, ar perskaičius knygą pakaitė nuomonę į Le Corbusier kaip teoretiką, A.Ambrasas sakė, jog knyga padėjo kai kuriuos teiginius sudėlioti į savas vietas ir juos įkontekstinti, kita vertus, architektą nustebino pati knygos kalba.
„Vietomis tai rėksmingų faktų rinkinys su daug pasikartojimų. Žinant tuos laikus, diktatūrų įsigalėjimą to meto Europoje, gali įsivaizduoti oratorių, rėksmingai kalbantį ir propaguojantį būtent tokią architektūrą, būtent tokius sprendimų būdus. <...> Le Corbusier simpatizavo tiek komunistams, tiek Viši režimui – padedami diktatorių, architektai gali įgyvendinti savo idėjas. <...> Architektų sudiktatorėjimas yra pavojingas reiškinys“, – sakė A.Ambrasas.
Marija Drėmaitė teigė, jog Le Corbusier buvo ne kartą kaltintas, jog architektūrą iš meno kategorijos „pažemino“ iki statybos inžinerijos, tačiau diskusijos dalyviai sutarė, kad žvelgiant į sovietinių blokinių daugiabučių rajonus neverta keikti Le Corbusier – jis veikiau tampa patogiu atpirkimo ožiu.
Tačiau kas šiandien vis dėlto yra Le Corbusier – architektas, pasiūlęs idėjas, kurios vis dar nepraranda aktualumo, ar veikiau istorinis simbolis?
Anot A.Ambraso, architektūros istorijoje, tebesitęsiančioje porą tūkstančių metų, nepilnas šimtmetis, kai gyvename su Le Corbusier knyga, yra tik maža dalelytė.
„Per tuos tūkstantmečius atminty įsispaudė tradicinis architektūros įvaizdis. Žmogus, matydamas ją, būdamas joje, jaučiasi saugesnis, negu toje architektūroje, kuri kuriama tarsi specialiai jam, tarsi atsižvelgdama į jo poreikius. Abstrakčios formos be atpažįstamumo ženklų žmogų baugina. Tas primestinis utilitarumas nėra jam jaukus. <...> Žiūrint iš ilgesnės perspektyvos, galima sakyti kad [Le Corbusier] idėjos yra pralaiminčios“, – sakė architektas.
