Įprastai šio laikotarpio muziejai yra kuriami arba per politikos, o tai reiškia represijų, prizmę, arba per daiktus ir to laikmečio kasdienybę, kas dažniausiai įgauna tam tikrą nostalgijos atspalvį. Šiuo atveju „Projektas – Homo sovieticus“ pasuko kiek kitokiu keliu. Muziejaus steigėjai šitaip nusako ekspozicijos išskirtinumą: „siekiant pabrėžti sovietmečio daugialypiškumą ir vidinius paradoksus visa ekspozicija pateikiama trimis lygmenimis: viršutinėje ekranų ir eksponatų dalyje – tai, kas buvo matoma viešai, oficialiai skelbiama ir propaguojama; per vidurį – tai, kokia buvo žmonių kasdienybė, kas buvo laikoma „normaliu“ dalyku; apačioje – sovietinio „normalumo“ nukrypimai: nuo nusikalstamumo iki nepasidavimo ir priešinimosi sistemai ir t. t.“
Pasak vieno iš šios ekspozicijos rengėjų, istoriko dr. Valdemaro Klumbio, sovietinė visuomenė vystėsi ne tik veikiama propagandos, tačiau ir modernizacijos, kurios ir nulėmė tam tikrus juos bruožus, todėl didžiausias iššūkis tyrėjams yra suprasti kas tai – homo sovieticus, ar homo modernus? Atsispiriant nuo naujojo muziejaus ekspozicijos, su istoriku bandome ieškoti atsakymų į klausimus, kaip sovietų ideologai įsivaizdavo idealų tarybinį žmogų, kokiais būdais bandė jį formuoti, kiek šis projektas buvo sėkmingas bei kokios jo pasekmės lydi mus ir šiandien.
Tarybinio žmogaus idealas
Homo sovieticus paroda į Sovietų Sąjungą siūlo žvelgti kaip į laboratoriją, kurioje siekta sukurti naujo tipo žmogų – tarybinį žmogų, homo sovieticus. Neatsitiktinai šiai visuomenei idealiai dera modernybės kaip formuojamo sodo įvaizdis, suformuluotas Zygmunto Baumano, kur visi augalai genėjami ir formuojami nukerpant tai, ko nereikia, ir puoselėjant tai, kas reikalinga.
„Pirminė Lenino idėja buvo sulaužyti senąjį žmogų ir tik tuomet, anot jo, galima bus sukurti naują padermę. Neatsitiktinai ir Nikolajus Bucharinas, vienas pagrindinių partijos ideologų po Lenino mirties, žadėjo inteligentus štampuoti kaip detales fabrikuose. Panašiai mąstė ir Stalinas sakydamas, kad rašytojai – tai sielų inžinieriai. Pastarieji požiūriai žmogų traktuoja kaip gamybinį produktą – įmanoma sukurti individą ir visą visuomenę pagal numatytą modelį. Tai ne tik labai funkcinis, tačiau kartu ir modernus požiūris“, – teigia V.Klumbys.
Šiai visuomenei idealiai dera modernybės kaip formuojamo sodo įvaizdis.
Nuo 1961 metų idealaus tarybinio žmogaus modelis rėmėsi oficialiai egzistavusiu Komunizmo statytojo kodeksu. Dvylikoje punktų-įsakymų suformuluoti pagrindiniai kriterijai, apibrėžiantys koks turėtų būti tikras tarybinis pilietis. Tarp jų galima paminėti tokius kaip žmogus žmogui draugas, bičiulis ir brolis, tarybinis žmogus turi būti ne tik visuomeniškas, humaniškas, sąžiningas, moraliai tyras, paprastas ir kuklus visuomeniniame ir privačiame gyvenime, plataus akiračio, bet ir sugyvenantis kolektyve – vienas už visus, visi už vieną.
Pasak istoriko, Komunizmo statytojo kodekse kalbama apie idealistą, kuriam rūpi ne tiek jo paties gyvenimas, kiek visos bendruomenės gerovė. „Daugelį šių savybių savo idealaus žmogaus koncepcijoje išskyrė tiek Platonas, tiek Renesanso filosofai bei daugelis kitų. Iš esmės ir šiandien jos puikiai galėtų atspindėti idealo siekiamybę bet kurioje – tiek demokratinėje, tiek ir totalitarinėje valstybėje“, – teigė istorikas.
Tiesa, šiame kodekse buvo numatytos ir svarbios išlygos: šis žmogus turi būti nepakantus komunizmo priešams ir visuomeninių interesų pažeidėjams, o realybėje tai reiškė – būti paklusnus partijai ir neturėti abejonių. Būtent šie punktai, pasak V.Klumbio, jau kuria esminius prieštaravimus.
Nuo 1961 metų idealaus tarybinio žmogaus modelis rėmėsi oficialiai egzistavusiu Komunizmo statytojo kodeksu.
„Kaip suderinti išsilavinimą, turtingą vidinį pasaulį bei kritinį mąstymą, diegtą propagandos, su visišku atsidavimu partijai? Ar tai nereiškia, kad tikras komunistas vienu metu ir turi platų požiūrį, ir yra visiškai aklas bei paklusnus?“ – retoriškai klausė V.Klumbys.
Anot jo, sovietinių ideologų tikslas buvo sukurti žmogų, kuris neabejoja, nes yra sąmoningai įsitikinęs ideologija. Tačiau būtent to partijos ideologams ir nepavyko įgyvendinti. „Tikrovėje toks žmogus negalėjo egzistuoti, jau vien todėl, kad kiekvienas savo akimis matė properšą tarp ideologijos ir realybės bei jų nesuderinamumą. Jei kasdien po darbo, norint nusipirkti kad ir kepalą duonos ar pakelį sviesto, turi iš pradžių stovėti eilėje, kad gautum taloną – galimybę įsigyti šiuos produktus, o tuomet kitoje eilėje, kad jų įsigytum, tai kaip gali būti tikras dėl tų aukštai iškeltų idealų“, – kalbėjo V.Klumbys.
Pasak istoriko, mokslininkai ir šiandien nesutaria, ar tokiu būdu sovietmečiu norėta sukurti dorą, idealų pilietį ar tik paklusnią, visko bijančią, niekuo nepasitikinčią ir prisitaikančią masę, kuria galima manipuliuoti ir lipdyti kaip panorėjus.
Nepaisant to, vaizdinys, koks turėtų būti sovietinis žmogus, ideologiniame lygmenyje su metais tik stiprėjo. Tam buvo pajungiama ne tik kontrolė, bet ir propaganda, kurios apėmė visas gyvenimo sritis.
Iškreiptų veidrodžių karalystė
Anuomet valdžios plačiai taikyta propaganda laikyta išimtinai teigiamu reiškiniu ir buvo suvokiama kaip žmonių švietimas, ugdymas ir auklėjimas. Neatsitiktinai tarp visų švenčių būta ir Tarybinės propagandos dienos.
Vis dėlto, istoriko V.Klumbio teigimu, palyginus su dabartinėmis technologijomis bei galimybėmis, sovietinė propaganda buvo ne tik nepatikima, bet ir labai neefektyvi, ir tai viena iš priežasčių, kodėl tarybinio žmogaus projektas buvo pasmerktas nesėkmei.
Palyginus su dabartinėmis technologijomis bei galimybėmis, sovietinė propaganda buvo ne tik nepatikima, bet ir labai neefektyvi.
„1982 metais savo pranešime, kurio, žinoma, niekas neklausė, buvęs SSRS kagėbė pirmininkas, o tuo metu generalinis partijos sekretorius, faktiškai vadovavęs valstybei, Jurijus Andropovas pasakė: „Mes nepažįstame savo visuomenės“. Iš esmės tai reiškė, kad per tuos dešimtmečius partija bei jos ideologai taip ir nesužinojo, kur link juda ir kaip turi būti formuojamas tarybinis žmogus. O juk jei nežinai, vadinasi, nemoki manipuliuoti“, – teigė V.Klumbys.
Didžioji Sovietų Sąjungos vadovybės problema buvo ta, kad jos turėtas tarybinės visuomenės, o kartu ir visos Sąjungos įvaizdis rėmėsi ne realybe, tačiau pačios partijos ideologų oficiozinėmis kalbomis, pareiškimais bei pačių skleidžiama propaganda.
Stalinistinio laikotarpio ataskaitose apie padėtį šalyje dominuoja gausybė negerovių, kurias būtina koreguoti, ir tik vienas kitas teigiamas pastebėjimas. Tačiau vėlesniais metais viskas apsiverčia aukštyn kojom: šalis piešiama idealistinėmis spalvomis, tarp kitko paminint vis dar pasitaikančias smulkias negeroves.
Lygiai taip pat ir su ataskaitomis iš mokyklų. Yra išlikusios įdomios ir statistiškai naudingos informacijos iš vizitacijų mokyklose maždaug iki 1960 metų. Šiuose aktuose ryškėja reikšmingas paveikslas apie to meto kasdienybę, socialinę bei ekonominę žmonių padėtį, visuomenės lūkesčius bei kasdienį gyvenimą. Tačiau vėliau ši sistema tampa labiau „popierinė“ – vizitatoriai ima vaizduoti ne tikrovę, bet tai, ką reikėjo pasakoti. Šitokiu būdu, anot V.Klumbio, sistema ir propaganda ima kurti pati save, visiškai prasilenkdamos su realybe: „Sovietmetis – iškreiptų veidrodžių karalystė, kur ideologai patikėjo savo pačių kuriamais įvaizdžiais.“
Sovietmetis – iškreiptų veidrodžių karalystė, kur ideologai patikėjo savo pačių kuriamais įvaizdžiais.
Kai septintajame dešimtmetyje komunistų partijos ideologai pamatė, kad žmonės vis mažiau tiki jų propaganda ir labiau domisi tuo, kas vyksta Vakaruose, daugiausia ką jie sugalvojo, tai dar labiau padidinti ideologijos kiekį viešojoje erdvėje. Anot V.Klumbio, ši ideologizacija buvo labai primityvi – per lozungus, transparantus, vadų ir didvyrių plakatus. Ar tai galėjo suteikti norimo rezultato? Žinoma, kad ne. Vakaruose tuo metu jau buvo prasidėjęs postmodernizmas, o sovietų valdžia laikėsi įsikibusi savojo pasaulio matymo ir tai galiausiai virto jos pačių karikatūra. „Kai Vakaruose atsirado kompiuteriai, Sovietų Sąjunga dar lenktyniavo išgaudama plieną“, – teigė V.Klumbys.
Ideologijos perviršis žmonių sąmonėse sukūrė keistus naujus reiškinius, kurie nevirto sąmoningu pasipriešinimu, tačiau juos galima traktuoti kaip neigiamą reakciją į sisteminį ir vis nesibaigiantį ėjimą į šviesų komunistinį rytojų. Realybė rodė, kad ši santvarka neveikia ir žmonės tai matydami šaipėsi. Tai puikiai atskleidžia kad ir toks anekdotas: „Kas birzgia, dreba, dūzgia, bet į ausį nepataiko. Atsakymas: aparatas skirtas pataikyti į ausį“.
Sovietų Sąjunga naikino pati save, o žmonės – nesitapatindami su šia valstybe – tam padėjo.
„Ant popieriaus“ Sovietų Sąjunga buvo galingiausia valstybė, kurioje ekonomika klesti, o žmonės – tarybiniai piliečiai – yra laimingi ir viskuo patenkinti. Tačiau tikrovė buvo visiškai kitokia. Tai labai aiškiai parodo sisteminis, metai iš metų besikartojantis gamybinis procesas: niekas nenorėjo pirkti daiktų, pagamintų metų pabaigoje. Kodėl? Nes tuo metu skubėta atitikti planus, viskas gaminta atmestinai, nekokybiškai, šitokiu būdu sukuriant gausybę broko. O kas būdavo neparduodama, tas – išmetama. Šitokia sistema gyvavo absoliučiai visose srityse ir visi tai žinojo. Tačiau svarbiausia – kad gražiai atrodytų ataskaitos. Taip Sovietų Sąjunga naikino pati save, o žmonės – nesitapatindami su šia valstybe – tam padėjo“, – teigė istorikas.
Liekamieji reiškiniai
Nors planas sukurti naujojo tipo tarybinį žmogų buvo daugiau ideologinis projektas, vis dėlto, penki dešimtmečiai propagandos neišnyko be pėdsakų. Iki šiol dėl daugelio savo nesėkmių mes vis dar esame linkę kaltinti būtent sovietmetį bei su juo susijusias traumines patirtis.
Pasak V.Klumbio, nors tokia pozicija leidžia nusimesti dalį savo pačių atsakomybės ir nepaisyti trisdešimties nepriklausomos valstybės metų, tačiau pažvelgus į dabartinę mūsų visuomenę išties galima pamatyti dalykų, kurių ištakos vienaip ar kitaip glūdi būtent sovietmetyje.
Sovietinė visuomenė, propagandiniais kanalais nuolatos girdėdama kapitalistinių šalių kritiką, šį vaizdinį nesąmoningai pavertė idealu.
Bene viena labiausiai į akis krintančių dabarties visuomenės ydų, pasak istoriko V.Klumbio, yra vartotojiškumas, kurį galima traktuoti kaip statuso ir pasitenkinimo išraišką. „Kadangi ideologinė programa sovietmečiu veikė prastai, atsivėrusią tuštumą žmonės bandė kompensuoti daiktais – tuo, ką galėjo įsigyti, gauti ar išsinešti. Tokiu būdu savo bei kitų žmonių akyse buvo bandoma įgyti statusą. Identiška situacija, tik jau gerokai kitokiais masteliais, kartojasi ir šiandien. Sotumo jausmo patenkinti nepavyksta net dabar, kai, rodos, visko turime, todėl vartotojiškumas mūsų visuomenėje, kaip, beje, ir daugelyje postsovietinių valstybių, yra gerokai didesnis nei Vakarų visuomenėse“, – teigė V.Klumbys.
Pasak istoriko, paradoksas slypi tame, kad sovietmečiu valdžia labai nuosekliai kovojo su miesčioniškumu, į kurio sampratą patekdavo vartotojiškumas, daiktų pomėgis, prisirišimas prie jų bei patogumo siekis. „Tarybinio žmogaus idealu galima laikyti Šuriką iš filmo „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, kuris yra sąžiningas, kuklus, apsiriboja mažu. Tai savotiškas viduramžių asketas, tik, žinoma, be transcendencijos lygmens. Tokio žmogaus gyvenimo tikslas – ne asmeninė laimė, bet visuomenės gėris. Todėl po studijų šis idealistas turėjo važiuoti į tolimus kraštus ir dirbti statybose arba kaime ir tokiu būdu kelti šalies ūkį, šviesti visuomenę ir pan.“, – teigė V.Klumbys.
Tačiau sovietinė visuomenė, propagandiniais kanalais nuolatos girdėdama kapitalistinių šalių kritiką, šį vaizdinį nesąmoningai pavertė idealu. Tokiu būdu, anot istoriko, žmonės perėmė ne tik gerąsias Vakarų demokratinių šalių savybes, bet ir neigiamus jų bruožus. Todėl, anot istoriko, kurdami savo demokratinę visuomenę, priešindamiesi sovietiniam naratyvui, mes sukūrėme propagandos įdiegtą Vakarų visuomenės modelį.
Dar viena iš sovietmečio atėjusi yda – tai perdėtas individualizmas, kurį suformavo aktyviai diegtas ir primygtinai skatintas kolektyvizmas.
Dar viena iš sovietmečio atėjusi yda – tai perdėtas individualizmas, kurį suformavo aktyviai diegtas ir primygtinai skatintas kolektyvizmas. Anot V.Klumbio, šia prasme, sovietinė propaganda taip pat suveikė priešingai – jos skiepytas idealas atsisuko prieš mus pačius. Vis dėlto, anot istoriko, svarbu pabrėžti, kad individo ir kolektyvo problema nėra išimtinai sovietinė. Tai – modernios visuomenės ženklas: noras būti individu ir tuo pačiu metu baimė likti vienam yra gerai suprantama skirtingiausiose šiandienos visuomenėse.
„Štai kad ir sovietinis animacinis filmukas apie krokodilą Geną ir Čeburašką. Pirmoje dalyje kaip tik ir pasakojama apie šių dviejų personažų vienatvę, o išeitis randama kolektyve, kuomet susirinkę visi vieniši ima statyti namą. Jei žodį „kolektyvas“ šiandien pakeistume į „bendruomenę“, turėtume identišką situaciją, kuri puikiai gali būti pritaikoma bei ypač aktuali ir šiandieninėje mūsų visuomenėje“, – kalbėjo V.Klumbys.
Suspaustos spyruoklės efektas
Tarp neigiamų bruožų, kuriuos atsinešėme iš sovietmečio patirties, istorikas išskyrė ir itin didelį nepasitikėjimą savo pačių valstybe. Pasak jo, labiausiai tai nulėmė sovietmečiu įsivyravusi atskirtis tarp valdžios ir valstybės.
„Argi eilinis žmogus galėjo jaustis valstybės dalimi, kai matė, kokiuose skirtinguose pasauliuose gyvena jis ir valdžia? Iš esmės paprasti žmonės buvo tie, kas kenčia dėl prastų valdžios sprendimų. Tai nulėmė priežastis, dėl kurių eilinis pilietis nesijautė esantis valstybės dalimi, todėl ir negalintis prisiimti asmeninės atsakomybės už jos ateitį“, – teigė istorikas.
Argi eilinis žmogus galėjo jaustis valstybės dalimi, kai matė, kokiuose skirtinguose pasauliuose gyvena jis ir valdžia?
Būtent dėl šitokio požiūrio dalis žmonių ir šiandien vengia mokėti mokesčius ir tai laiko norma, nes jiems iki šiol valstybė yra kiti. Pasak V.Klumbio, tai yra akivaizdus postsovietinis mentalitetas, kuriam galima pritaikyti vadinamąją „kalinio dilemą“.
„Įsivaizduokite situaciją: policija pagauna vagių gaują ir kiekvienam iš jų asmeniškai pasiūlo sandorį – jei jis išduos kitus, jam bus pritaikytas lygtinis paleidimas, jei neišduos – gaus penkerius metus kalėjimo. Faktas tas, kad policija neturi įkalčių, ir jei visi gaujos nariai laikysis ištikimybės, tuomet netrukus visi kartu taps laisvi. Štai kodėl kiekvienam iš jų naudingiausia yra tylėti. Tačiau dilema atsiranda dėl gundančio pasiūlymo – laisvė su garantijomis išdavus kitus. Kita vertus, niekada nežinai, ar tavęs nepakiš kitas – esminiu tampa pasitikėjimas bendrais klausimas. Tad ką pasirinkti – laikytis savo bendruomenės ir tokiu būdu išlošti visiems kartu, ar pasirinkti asmeninę naudą kitų sąskaita?“ – klausia V.Klumbys.
Iš čia, pasak pašnekovo, kyla dar viena mūsų dabarties problema – tai negebėjimas atjausti kito. Anot jo, šitoks atsakomybės kratymasis taip pat yra susijęs su manymu, kad kito, net ir šalia esančio, problema yra ne mano asmeninis reikalas, bet valstybės rūpestis.
„Žinoma, dabar įprasta, kad kiekvienas turi pasirūpinti savimi ir tai – laukinio kapitalizmo grimasos. Vis dėlto, šitoks požiūris ateina iš toliau – sovietmečio suvokimo, kad aš nesu atsakingas už kitą, atsakingi kiti, valstybė. Būtent šitoks požiūris labai stipriai skatina konkurencinį ir egoistinį individualumą, kurio mūsų dabartyje yra apstu“, – kalbėjo istorikas.
Savo praeitį, bet ir dabartį vertiname super kritiškai. Šis negatyvumo užkratas yra paveldėtas iš sovietmečio.
Paklaustas, ar perdėtas kritiškumas savo valstybei bei kasdieniam gyvenimui taip pat galėtų būti atėjęs iš sovietinės patirties, V. Klumbys atsakė teigiamai: „Išties, politikoje, kultūroje, visuomeniniame gyvenime, viešojoje erdvėje, ekonomikoje mes paprastai matome ir įvardijame išimtinai blogus dalykus. Ne tik savo praeitį, bet ir dabartį vertiname super kritiškai. Šis negatyvumo užkratas yra paveldėtas iš sovietmečio“, – teigė istorikas.
Anot jo, problema yra ne tiek kritiškas požiūris, kiek negebėjimas ar nenoras matyti ir pozityvių dalykų. „Žinoma, yra didieji pasakojimai, kuriais didžiuojamės, tačiau tai dažniausiai susiję su tolima praeitimi, o ne mūsų kasdienybe. Tuo tarpu šiandienoje paprastai matome išimtinai nuosmukio ir blogio apraiškas. Pasakyti, jog man Lietuvoje gyventi gera, nes čia yra daug pozityvių dalykų – neįmanoma misija, ypač kai reikia tuos pozityvius dalykus įvardinti“, – teigė V.Klumbys.
Sovietmečio draudimai suveikė tartum suspausta spyruoklė – atkūrus nepriklausomybę, mes tiesiog šovėme į priekį, bandydami pasivyti laiką, kuris, rodos, buvo iš mūsų atimtas.
Sovietmetis daugiausia asocijuojasi su neigiamais dalykais, todėl, anot istoriko, reikia didelių bei sąmoningų pastangų taip pat ir šiame laikotarpyje įžvelgti pozityvias pamokas dabarčiai. Viena jų – tai gebėjimas išsisukti sudėtingose situacijose, kūrybinė pastanga rasti sprendimą net ir labai blogoje situacijoje.
„Sovietinė visuomenė buvo labai suspausta, daug ko neturėjo, daug ko negalėjo, o atkūrus Nepriklausomybę ir įžengus į laisvosios rinkos ekonomiką, žmonės pajuto, kad gali pasiekti savo užsibrėžtų tikslų, todėl ėmė stengtis, dirbti, kurti ir per tris dešimtmečius išties labai daug padarė. Užtenka apsižvalgyti aplinkui ir pamatysime, kiek daug pokyčio mūsų gyvenimuose įvyko per palyginti trumpą laiką. Šia prasme sovietmečio draudimai suveikė tartum suspausta spyruoklė – atkūrus nepriklausomybę, mes tiesiog šovėme į priekį, bandydami pasivyti laiką, kuris, rodos, buvo iš mūsų atimtas“, – teigė V.Klumbys.
