Vienas jų – Adauktas Marcinekevičius – gyveno itin trumpai, tuo tarpu Marius Baranauskas sulaukė ir kito atšilimo – Sąjūdžio, sovietų armijos išvedimo, Nepriklausomybės laikų, visa tai toliau dokumentuodamas. Džiugu, kad šalia taip gerai žinomų grandų Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Algimanto Kunčiaus atrandami ir kiti klasikai, iki šiol buvę primiršti.
Marius Baranauskas „Laiko reportažai“. Knygos sudarytoja ir parodos kuratorė Aistė Žvinytė. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016.
Ar žinote, kas yra fėjos? Mano penkiametė sako, kad tai – tos, kurios gamina knygas. Ištaria burtažodį, mosteli ranka ir... atsiranda knyga. O joje – kiti labai reikalingi burtažodžiai. Arba stebuklingi vaizdai. Tokia knyga man pasitaikė nieko apie magiją neišmanant, tiesiog po Mariaus Baranausko parodos „Laiko reportažai“ Naujajame Arsenale, skirtos 85-osioms gimimo metinėms paminėti, mačiau ta proga išleistą storiausią albumą tuo pačiu pavadinimu, teoriškai lyg ir žinodama, kad pati fotografija yra susijusi su magija, laiko mašinomis ir etc., tačiau tai laikydama daugiau mentaliniu konstruktu, nei praktine galia.
Bet knyga liko kirbėti galvoje, gal todėl, kad kai kurias fotografijas norisi patyrinėti ramiai, atsiradus kokiai nors iš darbų išsivadavusiai akimirkai, neprispaustai vykimo į parodą formato. Tad vieną tokį atsipalaidavusį vakarą, kai jau tampa aišku, kad šis bei tas sąžiningai nuveikta ir likusią dienos dalį galima taip pat sąžiningai prašvilpti, su savo penkiamete nuvažiavau nusipirkti knygos. Muziejus yra taip netoli Bernardinų sodo, kad ne tik vaikui šis atrodė neišvengiamas. Ten, sėdėdama ant suolo, kol mažoji džiaugėsi vaikų kekėmis aplipusiomis laipynėmis, nusprendžiau atidžiau patyrinėti nors kelias fotografijas.
Sakysite, kam tos ilgos įžangos, kam rūpi, kaip buvo įsigytą knyga, kur ji vartyta-skaityta? Bet knyga yra ir jos laukimas, būsimo malonumo nuojauta, kaip sėdėjimas kino salėje lėtai gęstant šviesoms, kaip bučinio, pasimatymo laukimas. Gi žinote. Taigi, Bernardinų sodas tinka, net jei tai – pasimatymas su knyga. Pirmoji fotografija, ties kuria atsiverčiau albumą, ir buvo iš to paties Bernardinų sodo! Trijų dramblių fontanas (..), stovėjęs kadaise čia, 1957 metais. Aš jį visai aiškiai pamenu, kai mama žingsniuodavo su mano broliu vežimėlyje, o aš trepsėdavau taku iš paskos, tačiau tai vyko gal trylika metų vėliau, nei daryta ši nuotrauka (…). Viskas gerai, drambliukai tuomet dar stovėjo, nors nežinia, ar gebėjo purkšti vandenį iš straublių, nes sovietmetis stebėtinai greit viską paversdavo neveikiančiais mechanizmais. Tačiau žiūrint į knygoje sugulusias nuotraukas kyla mintis, kad gariūnmetis, atėjęs po nepriklausomybės atgavimo, suniokojo ne mažiau. Praradome, atrodo, neblogai veikusias gamyklas, mirė ištisos pramonės šakos, kurios dabar visai ir praverstų.
Joje matome tikrą reportažistą, puikiai įsisavinusį sovietinės spaudos keliamus reikalavimus ir juos panaudojusį saviems tikslams.
Reikia pasakyti, kad iš parodoje eksponuojamų fotografijų apie Marių Baranauską susidaro kiek kitoks įspūdis, nei vartant knygą. Ekspozicijoje – mažiau fotografijų, kadrai dažnai atrodo artimesni mums taip gerai žinomai Lietuvos fotografijos mokyklai. Charakteringi personažai, psichologizmas, ryškios situacijos...
Knyga, kaip minėjau, gerokai kitokia. Joje matome tikrą reportažistą, puikiai įsisavinusį sovietinės spaudos keliamus reikalavimus ir juos panaudojusį saviems tikslams. Manote, kad gyvenam serijinės gamybos diktuojamame pasaulyje? Baranausko fotografijos verčia susimąstyti, ar tai tiesa. Mes gi nesididžiuojame, pirkdami kinišką masinę produkciją, bet nesusilaikome nepasigyrę patys pasigaminę muilą, uogienę, alų ar lovą iš europalečių, įsigiję rankų darbo batus ar kitą vienetinį daiktą. Individualumas, išskirtinumas – štai mūsų laikmečio prerogatyva. To meto industrializacijos būtinybė ir jos poezija nebuvo vien sovietinės sistemos bruožas. Tiesa, Europoje ji prasidėjo gerokai anksčiau. Vienodų, visiems būtinų daiktų gausa neatrodė joks košmaras, kaip dabar, o tik geidžiamas gėris. Bent dalinis skurdo, sukelto karo ar tiesiog besitęsiančio nuo istorijos ištakų panaikinimas suteikiant būtinas gyvenimo sąlygas, patogumo įrankius atrodė kaip didysis žmonijos pasiekimas, neneigtinas, beje. Nesvarbu, kad dabar mes puikiai matome ir kitą industrinės revoliucijos pusę.
Pasaulis, kuriame itin svarbu naujų, progreso pagimdytų daiktų gausa, ar tai būtų radijo aparatas, ar „Saturno“ dulkių siurblys gimdė ir tam tikrą estetinę sampratą. Ši itin ryškiai kontrastuoja su dabartiniu fotografinės kokybės ir grožio kanonu. Baranausko albume visų pirma nustebino fotografo sąmoningai naudota itin mažai atverta diafragma, nuotraukose išgaunant ryškų antrą ir tolimąjį planą iki pat horizonto. Siekis, kad būtų galima įžiūrėti ir smulkiausias detales tolumoje – taip buvo suvokiama meistrystė. Jokio dabar taip mėgstamo bokeh, viskas aišku, ryšku. Ir nenuostabu, nes „išplautas“ fonas tik išryškina vieną figūrą, išskirtinę, individualią, atskiriant ją nuo aplinkos, tuo tarpu sovietmetis buvo aiškiai orientuotas į mases, uniformas, vienodas nuomones ir išraiškas. Tačiau, kaip minėjau, ne vien sovietinė ideologija vertė fotografus mėgautis pridarytos diafragmos raiška tiek fotografuojant, tiek spaudžiant nuotraukas. Čia veikė ir naujo industrinio pasaulio dėsniai: urbanizacija, serijinė gamyba ir jos pasekmė – daugumai įperkamos prekės, kurių gausa traukė dėmesį, glumino ir žavėjo, savaip išlįsdama ne tik sovietinės propagandos reglamentuotuose vaizduose, bet ir kitoje santvarkoje, kitoje pasaulio pusėje gyvenusių menininkų, tarkim, Andy Warholo darbuose – 1960 jo metais pradėtos kurti šilkografijos serijos, vaizduojančios populiarius masinio naudojimo produktus, tokius kaip Coca-Cola ar sriuba skardinėse.
Baranausko albume visų pirma nustebino fotografo sąmoningai naudota itin mažai atverta diafragma, nuotraukose išgaunant ryškų antrą ir tolimąjį planą iki pat horizonto.
Sunku pasakyti, kiek Baranausko domėjimas serija, kiekiu yra ideologijos padiktuotas, o kiek tai rūpi pačiam fotografui, nes ir vėlesniuose darbuose, kai sovietinė cenzūra jau leidžia daugybę formos naujovių, net tam tikrus modernistinius ieškojimus dailėje, Baranauskas toliau dirba ties vienodumo tema, siūlydamas mums dvynių fotografijas („Dvynės“,1972; „Dvynės eina į mokyklą“, Vilnius, 1973) ar vienodais drabužiais aprengtus choristus („Hermanas Perelšteinas ir „Ąžuoliuko“ choristai repeticijoje“, Vilnius, 1973). Štai vyras, dvi moteriškės su skarelėmis ir vaikas neša plastikines butelių supirktuvės dėžes. Visi skirtingi, bet dėžės ir kiekvieno situacija – vienoda („Kėdainių senamiestyje“, 1971), vienodais drabužiais aprengti vaikučiai („Vaikų lopšelis Algirdo gatvėje“, Vilnius, 1960), dailiai eile išrikiuoti dulkių siurbliai („Siurblys Saturnas“, 1963), kuriuos „prižiūri“ dvi gražuolės simetriškai sukomponuotos darbininkės, vienoduose vežimėliuose, sustatytuose greta panašiais tarpais guli keturi panašaus amžiaus kūdikiai, kurių tėveliai taip pat įsitaisę ant vieno suoliuko („Tėvai“, 1966) ir net mano pradžioje aprašyti Bernardinų sodo drambliukai („Jaunimo sode“, Vilnius, 1957) iš esmės atstovauja tą patį kopijos principą, būdami trys, o ne vienas.
Tačiau charakteringiausios daugybės žmonių kaip minios fotografijos yra ne Atgimimo laikų Sąjūdžio mitingai ar „Anties“ koncerto Katedros aikštėje panoramos, o gerokai ankstyvesnių laikų – Kauno hidroelektrinės atidarymo iškilmės. Štai ties šiais kadrais ir yra ta dviejų iškilių Lietuvos fotografų, dviejų parodų ir jų proga išleistų albumų sankirta – Adaukto Marcinkevičiaus ir Mariaus Baranausko.
Adauktas Marcinkevičius „1954-1959 metų fotografijos“. Knygos sudarytoja ir parodos kuratorė Margarita Matulytė. Apostrofa, 2016.
Abu fotografavo Kauno HES atidarymo reportažus, iš jų padarytų kadrų ryškiausiai galime matyti skirtingus požiūrius į fotografiją, kryptis ir menininkų paieškų lauką. Tiesa, kalbant apie Adauktą Marcinkevičių reikia iš karto priminti, o nežinantiems ir pasakoti jo biografiją, nes šis žmogus ne tik paliko charakteringų, novatoriškų, tiems laikams itin drąsių kadrų archyvą, bet ir nuveikė tiek daug svarbaus mūsų fotografijos, kultūros istorijai, o visų svarbiausia, kad tai padarė per nepilnus penkis kūrybinio gyvenimo metus.
Ekpresyvios, ryškių emocijų ir dramatiškų rakursų prisodrintos nuotraukos turi aiškią vėliau sovietų ideologijos visai nuslopinto ir netekusio savo natūralios tąsos Maskvos avangardo kilmę
Ryškiai, neįprastai produktyviai gyvenęs vos 24 metus jaunuolis tiesiog sudegė, pasitraukdamas iš gyvenimo, tačiau paliko sūnų, kurio dėka dabar ir turime išsaugotą, sutvarkytą archyvą, o tuo pačiu – parodą „Optimistai ir skeptikai. 1954-1959 metų fotografijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje bei albumą. Adauktas Marcinkevičius galėtų tapti Holivudo filmo herojumi – būdamas vos dvidešimt vienerių jis įkuria Lietuvoje pirmą oficialią fotografų organizaciją – fotomėgėjų draugiją prie žurnaliztų sąjungos, suorganizuoja pirmąją Lietuvos meninės fotografijos parodą, parengia 100 įvairių autorių fotografijų parodą išvežimui į užsienį, tuometinę Čekoslovakiją. Taigi, jo nuopelnai neabejotini ir tarsi fotografijos istorikų niekad nebuvo užmiršti, bet šeimos pastangomis suskaitmenintas archyvas, o iš to atsiradusi knyga bei paroda atvėrė galimybę kitomis akimis pažvelgti į šio talentingo žmogaus, ne tik organizatoriaus, bet ir unikalaus fotografo kūrybą.
Su savo tuo metu itin drąsia nuotrauka „Skeptikai“ įstojęs į Sąjunginio valstybinio kinematografijos instituto (VGIK) kino operatorių fakultetą dėl skurdo ir silpnos sveikatos ten neišbuvo nė metų, tačiau studijos jam suteikė brandumo ir drąsos. Margarita Matulytė knygos įžangoje „Adaukto miraklis“ rašo: „VGIK'as buvo ne tik puiki kinematografijos mokykla, bet ir intelektualinės minties, aktyvaus dvasinio gyvenimo, novatoriškų idėjų židinys. Tuo metu institute studijavo režisieriai Andrejus Tarkovskis, Vasilijus Šukšinas, Vytautas Žalakevičius, operatoriai Donatas Pečiūra, Robertas Verba.“ Parvykęs į Lietuvą, kur kinas dar tik žengė pirmuosius žingsnius ir neturėdamas diplomo, jis grįžo prie fotografijos – kaip fotožurnalistas gavo laboratoriją, techniką, darbą spaudos leidiniuose. „Kiekvieno Marcinkevičiaus fiksuoto įvykio kronikoje galima išskirti vieną du „teisingus“ kadrus, skirtus publikuoti, visa kita – savų meninių interesų išraiška“, – rašo knygos sudarytoja.
Taigi, Kauno hidroelektrinės statyba, reportažas žurnalui „Jaunimo gretos“. Ekpresyvios, ryškių emocijų ir dramatiškų rakursų prisodrintos nuotraukos turi aiškią vėliau sovietų ideologijos visai nuslopinto ir netekusio savo natūralios tąsos Maskvos avangardo kilmę, galime matyti revoliucinių A. Rodčenkos eksperimentų įtaką, aptikti V. Tatlino bokšto, konstruktyvizmo vizualinius atgarsius. Taigi, visiškai skirtingai nuo Baranausko, besidominčio gausos ir vienodumo aspektais, tapusiais jau mūsų laikmečio košmaru.
Rakursas iš apačios – vienas mėgstamų Marcinkevičiaus, kurį jis naudoja ne tik fotografuodamas Kauno hidroelektrinės darbininkus, futbolo sirgalius, žvejus, bet ir įamžindamas žymius to meto veikėjus. Ši portretų serija nebuvo joks valstybinis užsakymas, jaunas fotografas pats sau iškėlė sunkų uždavinį, kurį su beatodairišku užsidegimu savo iniciatyva ir vykdė. Knygoje galime rasti daugybę Lietuvos kultūrai svarbių žmonių portretų, sukurtų poetiškai ir vėl gi – ekspresyviai.
Štai su žmogaus kaukole rankoje šypsosi ekstravagantiškas gražuolis Kazys Saja, su tautine juostele vietoje kaklaryšio tapo Antanas Zmuidzinavičius, tamsoje šviečia Domicelės Tarabildienės romėniško grožio veido profilis, lyg iš Holivudo nužengęs Laimonas Noreika, tenisą žaidžia Algimantas Baltakis, švelni ir romantiška aktorė Lilija Mulevičiūtė-Tomkienė. Atskiru punktu reiktų pažymėti vaikų poeto Kosto Kubilinsko, žmogaus, kuris saugumui įdavė ne vieną partizaną, nuotraukas. Rašytojas nufotografuotas su vaikais, gaunančiais iš Naujametinio senelio (Kalėdas tuomet buvo uždrausta švęsti) dovanas. Netrukus Kubilinskas pasimirė, tad šios nuotraukos įgavo ypatingą reikšmę. Bet štai praeina laikas ir dauguma Adaukto Marcinkevičiaus kadrų tampa reikšmingi – kaip praėjusio laiko dvasios dokumentai, tiesiog kaip dokumentai ir, svarbiausia, kaip daugybės būsimų meno atradimų pranašystė.
Taigi, fėjos-knygų sudarytojos ar pati fotografijos magija nepastebimai skleidžia savo burtus, dėlioja prieš akis įvairias praeities istorijas, kaip ir priklauso pasakoms arba Holivudo filmams, pilnas ne tik šviesos, bet ir juodų tonų, dramatiškų niekadėjų, tragiškai žūstančių jaunų didvyrių. Bet pažiūrėkite patys, magiškos knygos kiekvienam gali atsiverti vis kitaip.