Parodoje – menininkai iš skirtingų šalių
Neseniai atidarytoje parodoje „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ – daugiau kaip 200 kūrinių, kuriuos sukūrė 36 Lenkijos, Čekijos ir Baltijos šalių menininkai.
Parodos centrine ašimi tapo pirmą kartą Lietuvoje eksponuojama pasaulinio pripažinimo sulaukusios lenkų menininkės A.Waliszewskos kūryba, nukelianti žiūrovus į iškalbingą fantastinių vaizdinių pasaulį.
Darbai surinkti iš dešimties muziejų ir net iš ligoninės Varšuvoje kolekcijų. Visus šiuos kūrinius jungia simbolizmas ir jo padiktuotos temos: ligos, baimės, karai, epidemijos, mitologinės pabaisos.
Paroda atkeliavo iš Lenkijos
„Ši paroda išskirtinė tuo, kad A.Waliszewskos darbai Lietuvoje pristatomi pirmą kartą. „Kraupios istorijos“ prieš tai buvo Varšuvos modernaus meno muziejuje, dalis darbų, kurie yra pas mus, šiek tiek skiriasi.
Pati menininkė parodas rengia retai, su ja nėra publikuota ir daug interviu. Tačiau pasiekti jos kūrybą galima gana lengvai, nes ji aktyvi socialiniuose tinkuose, kuria kasdien ir su sekėjais instagrame, kurių turi apie 100 tūkstančių, dalijasi kūrybiniu procesu“, – sakė edukatorė.
A.Waliszewska nemėgsta kalbėti apie savo darbus ir nemėgsta aiškinti jų prasmės: „Ji yra sakiusi: aš mėgstu žiūrėti į meną, bet nemėgstu apie jį skaityti. Galbūt todėl ir interviu duoda retai. Retai rengia ir parodas.“
Dar viena įdomi detalė – menininkė niekaip nepavadina savo darbų. Visi jie – be pavadinimo, o apsilankius parodoje Kaune A.Waliszewskos darbus galima atpažinti labai paprastai – prie jų nėra jokios informacijos.
Į tamsias temas – su humoru
Kaip sakė G.Grinkevičiūtė, paroda „Kraupios istorijos“ yra ir spalvinga, ir niūri. Dailininkų darbai pagal skirtingas temas eksponuojami atskirose salėse.
„Paroda sudėliota pagal tam tikras temas, kurios pasikartoja A.Waliszewskos kūryboje. Ji įkvėpta meno istorijos ir įvairių menininkų nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pradžios.
To laikotarpio simbolistai buvo savo kūryba buvo pesimistiški žmonės, kuriuos lydėjo bloga amžiaus pabaigos nuojauta. Ši atmosfera jaučiama darbuose, juose – daug mirties, apokalipsės tematikos, net kraštovaizdžiai apgyvendinti įvairiausiais mistiniais gyviais, mitologiniais veikėjais.
A.Waliszewska kuria drąsius paveikslus, kurie domina ne tik tradicinę meno gerbėjų auditoriją.
Tamsios temos, bet pati autorė ir parodos kuratorė kviečia žiūrėti į kūrinius su humoru – taip, kaip juos savo kūryboje kartais atkartoja pati A.Waliszewska“, – pasakojo G.Grinkevičiūtė.
A.Waliszewska kuria drąsius paveikslus, kurie domina ne tik tradicinę meno gerbėjų auditoriją, tačiau ir kūrėjus iš alternatyviosios bei popkultūros. Menininkės kūrinys iliustruoja pasaulinio garso dainininko Nicko Cave'o dainų tekstų knygos viršelį, o dar vienas jos kūrinys įkvėpė kino kūrėjus.
Mirtis, ligos ir kraštovaizdis
Paroda „Kraupios istorijos“ lankytojus veda per keturias muziejaus erdves. Pirmoji skirta mirties, ligų ir kraštovaizdžio tematikai.
Nors mirties, ligų sąsaja su kraštovaizdžiu iš pirmo žvilgsnio nedera, tačiau jas galima atrasti pe simbolius.
„Tarkime, Antano Žmuidzinavičiaus kūrinys „Sielvartas“, kuriame yra pagrindinė figūra ir apie ją – keistos būtybės, tarsi medžiai. Jį galima interpretuoti per žmogaus sielvartą, jo vidinę būseną, bet galima ir susieti ir su įvykiais, kurie tuo metu vyko Lietuvoje – intensyvūs miškų kirtimai ar net tai, kas aktualu šiandien – klimato kaita. Šioje erdvėje – ir daugiau stilistiškai ir tematiškai panašių darbų“, – kalbėjo edukatorė.
Dar viena netikėta detalė – kūrinys su baudžiauninkų kartuvėmis. Baudžiavos laikais pakartų žmonių kūnai būdavo paliekami kartuvėse, o jų mirtis tapdavo kraštovaizdžio dalimi.
Parodoje – akcentas į šių dienų aktualijas
Kitoje parodos salėje – miškų ir pelkių tema. Čia, greta Waliszewskos ir kitų menininkų kūrybos, eksponuojami ir su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbai. Šio menininko darbų galima pamatyti ir kitų temų salėse.
Miškai ir pelkės Waliszewskos kūryboje yra svarbūs, o juose ji apgyvendina įvairias būtybes. „Jei žiūrėtume iš istorinės perspektyvos, miškai karo metais tapdavo masinių žudynių vietomis.
Menininkei pelkės ir miškai yra nepaprasta, įtampos ir paslapties kupina erdvė.
Parodos kuratoriai atkreipė dėmesį į tai, kas šiuo metu vyksta Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, kur kartais migrantai sutinka savo baisią mirtį. Miškas per tiek šimtmečių mūsų pasąmonėje nelabai ir pasikeitė“, – kalbėjo edukatorė.
Menininkei pelkės ir miškai yra nepaprasta, įtampos ir paslapties kupina erdvė, kurioje gyvena antgamtiniai bestiariumai ir kurioje vyksta gyvenimo ir mirties konfliktas.
Darbuose – katės
„Upiór: slaviškoji gyvo mirusiojo figūra“ – tai didžiausia parodos erdvė, kurioje galima pamatyti šiai temai priskirtus menininkų darbus.
Pagrindinis A.Waliszewskos šaltinis tyrinėjant gyvųjų mirusiųjų pasaulį – slaviška upiór (liet. vampyro) istorija. Kaip rašoma parodos anotacijoje, įvairi vaizdinė medžiaga – nuo viduramžių rankraščių iki XIX a. lenkų, čekų ir Baltijos šalių simbolistų kūrinių, kuriuose vaizduojama tamsioji upiór figūra, suteikė galimybę parodai „Kraupios istorijos“ dar labiau praturtinti šį kultūrinį reiškinį, perkeliant jį į XXI a. suvokimą.
Lankytojų dėmesį patraukia Waliszewskos paveikslų serija, kurioje – katės. Jos rūko cigaretes, atlieka kruvinus ritualus.
„Jei reiktų išskirti pagrindines autorės kačių temas, kurios pasikartoja, reiktų išskirti katės ir moters vaizdavimą. Waliszewskos kūryboje jos nėra tiesiog naminiai gyvūnai, jos – atskiri personažai, kurie kartais gali net keliauti į mūšius, tapti atskirais veikėjais, atskiromis istorijomis“, – kalbėjo G.Grinkevičiūtė.
Katės į dailininkės darbus atkeliavo per šeimos istoriją, menininkė užaugo apsupta gyvūnų. Jos darbuose dažnai sutinkama balta katė – menininkės mirusius katės Mitusios atvaizdas, kurį kartais menininkė vaizduoja su savo portretu.
„Ji dažnai piešia savo portretą, kartais pasiskolina draugų ar žinomų žmonių atvaizdus, atranda jų meno istorijoje. Waliszewska yra sakiusi, kad darbas su gyvais modeliais jai ne prie širdies“, – kalbėjo edukatorė.
Meno kūrinys iš psichiatrijos ligoninės
Vienas iš netikėčiausių sutinkamų darbų – lenkų autoriaus Mariano Henelio didžiulis gobelenas, kuriame – gyvatės, kaukolės, šikšnosparniai: „Jei siejant su bibline simbolika, tai šie gyvūnai siejami su velniu.
Pats M.Henelis – įdomus kūrėjas. Jis buvo profesionalus dalininkas, o jo gyvenimo istorija – sudėtinga. Didžiąją gyvenimo dalį praleido psichiatrijos ligoninėje ir ten pradėjo kurti gobelenus. Tai buvo dailės terapijos užsiėmimų dalis.
Dažniausiai juose apgyvendindavo įvairiausius fantastinius gyvius, greta – rubensiškų formų medicinos seselės. Šis darbas pas mus atkeliavo iš Varšuvos psichiatrijos ligoninės ir yra jos nuosavybė.“
Vyrų klubai menininkei per siauri
Paskutinėje parodos erdvėje – moterys, o siužetams Waliszewska dažnai pasirenka meno istorijoje sutinkamus personažus: krikščioniškoji madona, viduramžių mergelė, ragana, pagonių žynė, undinė.
Moterys kai kuriuose darbuose vaizduojamos kaip vampyrės, kanibalės ir žudikės, tačiau jos nėra sukurtos vyriškoms užgaidoms tenkinti.
„Jos kūryboje moterys yra išskirtinės. Tuo tarpu vyrai būna retai. Kaip menininkė sakė viename interviu, moteris dažniau piešia todėl, kad vyrų klubai yra per siauri ir neproporcingi“, – kalbėjo G.Grinkevičiūtė.
Apie A.Waliszewskos kūrybą
Lenkų menininkė nevengia savo kūryboje naudoti šiurpą keliančių detalių. Jos paveiksluose gausu tradicinių žmogaus mirtingumo simbolių – griaučių, išdarkytų kūnų, apnuogintų organų, srūvančių žaizdų, pūliuojančių mirusių kūnų, išniekintų kapų bei kaukolių.
A.Waliszewskos darbuose vyraujantį mirties ir ligos baimės nugalėjimą galima sieti su kitų lenkų simbolistų judėjimo „Jaunoji Lenkija“ (Młoda Polska) meistrų kūryba, kurie egzistencinę kovą su savo mirtinomis ligomis derino su ironija, savigrauža ir perdėta savimeile. Menininkės makabriška kūryba papildoma nepagarbiu humoro jausmu, taip pat perteikiamas ir tuštybės bei pražūtingumo jausmas.
Tokios įprastos figūros, kaip katės, fėjos, sirenos ar viduramžių mergelės, A.Waliszewskos kūryboje įgauna naujas formas.
Paroda sutelkia dėmesį į menininkės jaučiamą artumą simbolistų siekiui pabėgti nuo vaizduojamo realizmo ir natūralizmo. Čia simbolizmas naudojamas kaip meninis atsakas į beviltiškumo jausmą žlungant nusistovėjusiai tvarkai fin-de-siècle laikotarpiu, kurį A.Waliszewska prikelia dabarčiai.
Pakankamai tamsus XIX a. pabaigos pasaulėvaizdis sutampa ir su dabar vyraujančiu nerimo laikotarpiu, kuriam vaizduoti menininkė pasitelkia fantastines figūras. Pagoniškos dievybės, mitologinės būtybės ir hibridiniai gyvūnai-monstrai veikia kaip priemonės tyrinėjant pagrindines žmogiškas emocijas, tokias kaip meilė, baimė, nerimas, aistra ir mirtis.
Šaltinis: Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus
Parodos dalyviai
Lenkija: Aleksandra Waliszewska, Maria Anto, Wanda Bibrowicz, Bolesław Biegas, Marian Henel, Mieczysław Jakimowicz, Edward Okuń, Teofil Ociepka, Jan Rembowski, Marian Wawrzeniecki, Stefan Żechowski.
Čekija: Jaroslav Panuska, Karel Šlenger.
Baltijos šalys: Valentinas Antanavičius (LT), Bernhard Borchert (LV), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (LT), Elžbieta Daugvilienė (LT), Barbora Didžiokienė (LT), Vladas Drėma (LT), Emīlija Gruzīte (LV), Petras Kalpokas (LT), Marcė Katiliūtė (LT), Erich Kügelgen (EST), Aliutė Mečys (LT), Erik Obermanm (EST), Aleksander Promet (EST), Juozas Pjaulokas (LT), Vaclovas Ratas-Rataiskis (LT), Kajetonas Sklėrius (LT), Gustavs Šķilters (LV), Rimantas Šulskis (LT), Nikolai Triik (EST), Teodors Ūders (LV), Vitkauskas (LT), Rihards Zariņš (LV), Antanas Žmuidzinavičius (LT).
Kuratorės: Natalia Sielewicz, Alison M.Gingeras.
