Rinkinyje „Bijau varlės“ – geriausi Nacionalinės premijos laureato eilėraščiai, su kuriais užaugo ne viena karta, kurie tapo ir puikiai žinomomis dainomis. Šį kartą tekstai atgimsta naujai – knygos iliustruotoja Marija Smirnovaitė labai subtiliai ir originaliai pažvelgė į J. Erlicko tekstus. Beje, knygoje dailininkė įkomponavo ir paties autoriaus piešinius.
Kol J. Erlickas vasarą leidžia Zarasuose, apie naują knygą leidykla “Tyto alba” kalbasi su iliustratore Marija Smirnovaite.
– Marija, kaip sekėsi prisijaukinti J. Erlicko eilėraščius, atrakinti juos?
– Viskas įvyko labai greitai ir paprastai. Perskaičiau ir iškart supratau, kad galiu ir kad bus įdomu. J. Erlicko eilėraščiuose viskas labai atvira. Visos metaforos labai tiesios ir šviesios, o jei tamsios – taip pat tiesios. Paskaičiusi labai greitai atradau ryšį. Vėliau, jau iliustruojant, net reikėjo save stabdyti, labai daug visokių idėjų turėjau. Iliustruotų vietų knygoje dabar dvigubai daugiau, nei planavau. Tiesiog nenorėjau sustoti (šypsosi). Tiesą pasakius, ir nesistengiau sustoti.
– Knygoje „Bijau varlės“ sudėti gerai pažįstami, ne tik vaikų, pačių įvairiausių skaitytojų mylimi eilėraščiai. Ar toks tekstų populiarumas turėjo įtakos? Ar bandėte atsiriboti nuo ankstesnių knygų, ankstesnių interpretacijų?
– Atvirai pasakius, prieš tai buvau skaičiusi nedaug J. Erlicko poezijos, žinojau tik keletą pačių populiariausių eilėraščių. Ir tai turbūt stipriai padėjo, galėjau į tekstus pažvelgti tiriančiu žvilgsniu. Vienaip jaučiuosi, kai kūrinį skaitau savo malonumui, ir visai kitaip, kai ruošiuosi iliustruoti. Kai skaitau kūrinį, kurį iliustruosiu, sustiprėja dėmesys visoms detalėms. Gal nelabai romantiška, nes pati sau tampu panaši į tyrinėtoją-chirurgą su didinamuoju stiklu ir skalpeliu, bet privalau surasti labai aiškų santykį su kūriniu. Be šito apskritai neįmanomas iliustravimas.
Skaitydama J. Erlicko eilėraščius maloniai nustebau, nes tikėjausi, kad bus daug humoro, šmaikščių dalykų – to, kas, atrodo, būdinga J. Erlicko kūrybai. Bet šalia erlickiško humoro atradau labai daug gilių ir jautrių dalykų. Ir to jautrumo, gilumo buvo kur kas daugiau nei viso to iš anksto mano laukto humoro.
Prisipažinsiu, kad užsakymas iliustruoti J. Erlicko kūrybą buvo didelė intriga ir džiaugsmas, kurį buvo sunku suturėti savyje. Smagu, kai atsiranda proga papaišyti chuliganavotus dalykus, nes aš dažniausiai laikoma „švelnių katinėlių ir kiškelių paišytoja“. Džiaugiausi, kad pasitaikė proga ne vien tik pūkelius papaišyti. J. Erlickas absoliutus filosofas, jo kūryboje – ne vien tik linksmi, sarkastiški dalykėliai. Žodžiu, ne vien tik per dantį viskas pertraukta, bet ir per širdį.
– Skaitytojai turėtų atkreipti dėmesį, kad panaudojote ir paties J. Erlicko piešinius. Jie puikiai įsikomponuoja į bendrą vaizdą. Kaip kilo ši mintis?
– Kai derinome eilėraščius, kurie suguls į knygą, gavau aplanką, kuriame buvo ir J. Erlicko piešinių. Iškart atkreipiau į juos dėmesį. Kai kurie iš tikrųjų labai geri, taiklūs ir juokingi. Jau tada man kilo mintis, kad būtų gerai kaip nors juos pratęsti, nes vaikams tokie paprasti dalykai labai suprantami ir patinka. Kai leidykloje aptarinėjome būsimą knygą, pamenu, sakiau, kokie tie piešinukai galingi ir reikia ką nors su jais padaryti. Taip visų bendru sutarimu ir kilo mintis pabandyti įtraukti piešinius į iliustracijas, pažiūrėti, kas gausis.
Piešiant buvo įdomu stebėti, kaip keičiasi kompozicija ir kontekstas įtraukus J. Erlicko piešinėlį į siužetą. Vyko savotiška animacija: jo piešiniai tarsi papildomi veikėjai atsidūrę mano iliustracijoje pradėjo pasakoti savo istorijas. Paprastai iliustracijas kuriu konkrečiam tekstui ar eilėraščiui. „Bijau varlės“ atveju, kelių iliustracijų kompozicijas ir siužetus komponavau ne tiek su eilėraščiu, kiek ieškojau savo piešinio santykio su Juozo piešiniu. Tai visai kitaip pasuko kai kurias iliustracijas. Dalis jų visiškai netikėtos ir man pačiai. Anksčiau nebuvau to išbandžiusi. Manau, tikrai gerai pavyko.
– O kas apskritai jums svarbiausia dirbant prie naujos knygos? Kaip surandate raktą, priėjimą?
– Kiekvienai knygai norisi rasti unikalų sprendimą, norisi padaryti ją nepanašią į prieš tai buvusias. Palyginę kai kurias mano iliustruotas knygas, neperskaitę pavardės, nesuprastumėte, kad jos iliustruotos tos pačios dailininkės. Man patinka, kai knygos skirtingos. Svarbu, kad man pačiai patiktų.
Kita vertus, kiekvieną kartą stengiuosi daryti maksimaliai profesionaliai ir originaliai. Turiu ambiciją sugalvoti naujus iliustravimo būdus, atverti kuo platesnį savo kūrybinį diapazoną. Manau, tai būdinga daugeliui į kūrybą linkusių žmonių – smalsumas ir noras „pamakaluoti“ kitaip, nei iki šiol bandžiau. Neįdomu, jei visos knygos būtų vienodos ar labai panašios. Aišku, iliustracijos labai priklauso ir nuo knygos teksto. Niekada savęs nespaudžiu. Jei jaučiu, kad nesuprantu teksto ar jis nelimpa, atsisakau. Taip irgi būna.
– Šiandien vaikai gyvena labai dinamiškame, vizualiame pasaulyje, kur vaizdai taip sparčiai keičia vienas kitą. Atrodo, sunku atkreipti ir išlaikyti dėmesį. Ką manote jūs, ar šiandien sunkiau pagauti vaiko dėmesį knygos iliustracijomis?
– Tame pasaulyje, apie kurį kalbate, gyvena visi, neišskirčiau tik vaikų. Jei dar tiksliau, tai vaikai gyvena pasaulyje, kurį mes jiems sukūrėme. Pirmiausia mes, suaugusieji, išsiridename ir ritamės, paskui mus ridensis mūsų vaikai. Ir ridensis ten, kur mes jiems keliuką padarysime.
Šiaip nėra jau viskas taip blogai su tuo dėmesiu. Sakyčiau, mūsų vaikai daug pastabesni nei mes. Vienareikšmiškai turime šimtus kartų didesnes galimybes nei mūsų tėvų karta gauti informaciją pačiais įvairiausiais būdais ir priemonėmis. Vizualiniai dalykai tik maža viso šio nuostabaus „balagano“ dalis. Suprantama, gyvename informacijos pertekliuje. Ir tai puiku.
Išlaikyti vaiko ar suaugusiojo dėmesį prie vieno dalyko neįmanoma. Nežinau, ar tai būtų normalu? Kam to reikia? Galbūt silpniausia pusė ne vaizdų gausa, o atmintis. Kitaip sakant, svarbu ne ką ir kiek gausiai pamatome. Pažinti ir patirti daug visko nėra blogas dalykas, įvairovė būtina kiekvienam. Svarbu, ką, „paragavę“ to nuostabaus apink mus nuolat besikaitaliojančio pasaulio, pasiliekame viduje. Iš šito susikuria visa kita.
Juozas Erlickas. Bijau varlės. Iliustravo Marija Smirnovaitė. Tyto alba, 2019.
