„Populiarioji kultūra yra ne ką menkesnės vertės nei elitinė – kaip tik atsistojęs ploju visuomenei, kuri amatininkų, pirklių ir pasiturinčių valstiečių bendruomenei suteikia tokias galimybes“, – savo mintį pratęsė pašnekovas.
Pastaruosius ketverius metus jis rinko medžiagą naujai, ambicingai parodai apie japonų populiariąją kultūrą „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje ji bus rodoma iki spalio 13 d.
Su A.Gelūnu susitikome pasikalbėti apie Japonijos įtaką, seksualumą ir baimę šios šalies mene bei kodėl Lietuva nesukūrė tokio lygio populiariosios kultūros.
– Kodėl jums svarbu kalbėti apie Japoniją ir jos kultūrą?
– Galėčiau išvardinti kelias priežastis. Pirmąjį kartą japoniškos tematikos knygutė į mano rankas pateko dar būnant šešerių. Tai buvo Mijoko Matsutani „Taro nuotykiai kalnų šalyje“. Kartu su lietuviškomis šiurpėmis apie kaulinį senį ant geležinio kalno, škotų ir eskimų pasakomis Taro nuotykiai ir istorijos apie jokajus (japonų antgamtinės būtybes) tapo vienais įsimintiniausių pasakojimų mano vaikystėje.
Neslėpsiu, iki šiol jaučiu stiprią nostalgiją laikams Japonijoje.
Negana to, Japonija žavėjausi dar besimokydamas universitete. Baigęs grafiką VDA išvažiavau ten studijuoti ir taip 1995–1997 metais ėmiau mokytis japonų tapybos, kaligrafijos ir kalbos. Po šios stažuotės man siūlė pasilikti magistrui ir apsiginti daktaro laipsnį, tačiau anuomet kaip tik kūrėsi Lietuva, nenorėjau prarasti kontaktų ir, galiausiai, jaučiausi visko pasisėmęs. Grįžęs pradėjau dėstyti menus VDA ir japonų mentaliteto istoriją Vilniaus universiteto orientalistikos centre.
Neslėpsiu, iki šiol jaučiu stiprią nostalgiją laikams Japonijoje. Visgi mokytis ir gyventi gali bet kur, bet Japonija turi itin daug ką pasiūlyti. Tą supratau būdamas Europos japonų studijų asociacijos nariu – temų apie šios šalies kultūrą užteko ištisoms konferencijoms ir tekstams, asociacija jungė minias tyrėjų iš viso pasaulio.
– Net ir dabar vyrauja stereotipas, kad japonai yra ganėtinai hierarchiški, seksistiški ir nemėgsta užsieniečių. Įdomu, kaip jūs jautėtės visame šiame kontekste, kai buvote jaunas specialistas?
– Daug klišių apie Japoniją yra iš dalies teisingos, tačiau galima atrasti kontekstus ir patirtis paneigiančius jas. Taip, jie hierarchiški ir nemėgsta užsieniečių, bet daugelis dalykų yra labai horizontalių, kaip pavyzdžiui, korporacijų prezidentai, valgantys kuklų maistą toje pačioje valgykloje kaip ir jų darbuotojai, arba pasiturintys, daugiausiai pasaulyje keliaujantys pensininkai. Hierarchijos hierarchijomis, bet pajamų nelygybės klausimas Japonijoje tikrai nėra toks aštrus, kaip daugelyje vakarietiškų valstybių.
– Kodėl parodą pradėjote nuo Edo laikotarpio?
– Šis laikotarpis ilgokai nebuvo tas, į kurį žiūrėdavau itin atidžiai. Vienas iš motyvų buvo tas, kad dirbdamas LNDM supratau, kokia vėlyva yra lietuviška dailė. Svarbios sociopolitinės priežastys nulėmė, kad Lietuvoje valdovai ir įtakingi aristokratai meno kūrėjus veždavosi iš Italijos, Vokietijos, Olandijos, tačiau jie čia nelikdavo kurti mokyklų, auginti vietinių meistrų, nes tiesiog nebuvo tokio poreikio.
Man aktualus jos liberalios visuomenės atsiradimo ankstumas. Juk paprasti miestiečiai domėjosi menu ir jis buvo pakankamai pigus, kad jį įpirktų!
Visai kitaip buvo Japonijoje, kurioje ypač tvariai kūrėsi vietinės mokyklos. Turbūt nieko nuostabaus, kad menininkai būrėsi aplink valdovų rūmus ar vienuolynus. Tačiau man tiesiog nušvito, kai suvokiau, kad japonų miestiečių klasė jau XVII–XIX a. rėmė, ugdė ir iš savo tarpo gimdė dailininkus, kuriančius specifinį, ne imperatoriaus ar šiogūno dvaro poreikiams pritaikytą meną nuo ukijo‑ės, kabukio teatro iki karikatūrų, stipriai tuo susidomėjau. Mane intrigavo užsakovo ir rinkos klausimas. Sykiu buvo juokaujama, kad Edo – tai viengungių miestas, o šiems, savaime suprantama, reikėjo įvairių pramogų įskaitant ir raudonųjų žibintų kvartalo.
Čia noriu sugrįžti prie pirmojo klausimo, kodėl man svarbu kalbėti apie Japonijos kultūrą. Man aktualus jos liberalios visuomenės atsiradimo ankstumas. Juk paprasti miestiečiai domėjosi menu ir jis buvo pakankamai pigus, kad jį įpirktų! Tai ir yra tai, ką vadiname populiariąja kultūra. Kaip juokavo į parodą užsukęs Japonijos ambasadorius Lietuvoje Tetsu Ozakis, nors tuometėje Tokugavų Japonijoje ir nebuvo laisvų rinkimų, o visuomenės sąrangoje vyravo griežta hierarchija, vis dėlto itin sparčiai augo mestai, itin greitai turtėjo miestiečių klasė ir plėtojosi populiarioji kultūra.
– Viena kritikė išsakė įdomią mintį. Ji kvestionavo, ar parodoje eksponuojami japonų meno žanrai, kaip antai kabuki teatras, ikebana, haiku, yra popsas. Gal tokiu būdu pataikaujate publikai ir bandote pritraukti į parodą net ir tuos, kurie čia niekada nesilankė?
– Man būtų malonu, kad ateitų tie, kurie nesidomi. Žinoma, savotiški rinkodariniai triukai čia veikia.
Visgi teiginį, kad Jošivaros kvartalo menai yra populiarieji galiu ginti iki nukritimo. Tai yra istoriniai faktai, o ne interpretacijos dalykas. Nežinau, kiek kritikė yra tyrusi japonų kultūrą. Jeigu tai yra skubrus išorinis žvilgsnis, jis nėra daug vertas. Ruošdamasis šiai parodai skaičiau pasaulinio lygio japonologų monografijas, kurie šią kultūrą tiria daugybę metų. Manau, diskusija čia gali būti labiau ne apie tai „ar kabuki ar ukijo-ė populiarieji ar elitiniai“, o ar jie yra aukšto lygio menas? Kadangi visuotinai sutariama, jog jų lygis yra nepaprastai aukštas, svarstymai apie elitiškumą yra antraeiliai.
Žinoma, buvo galima padaryti ir to paties laikotarpio Japonijos dvaro kultūros parodą, kuri visai neprimintų to, kas rodoma NDG. Būtų galima parodyti brangiais mineraliniais pigmentais ant aukso folija padengtų lentų tapytus peizažus. Toks menas egzistavo paraleliai ukijo-ėms, kurios buvo pramogų kvartalo reklamos kurtos tam, kad „užnorintų“ visuomenę lankytis Jošivaroje. Taigi intencija buvo akivaizdžiai popsinė, o rezultatas, kaip sakoma, „pranoko lūkesčius“ (juokiasi).
– Pakalbėkime apie Jošivarą. Šis rajonas susikūrė, kai Japonija buvo suvienyta, atsirado daugiau laisvo laiko ir pinigų turinčiųjų ir žmonėms reikėjo pramogų. Apie ką jis buvo?
– Tai buvo užeigos, viešnamiai, kabukio teatras. Čia gimė japonų popkultūra. Žinoma, iš šiandieninės perspektyvos į aną rajoną galima žiūrėti labai negatyviai. Ten buvo galima rasti, mūsų kartos požiūriu, vergovės formų, išnaudojimo (ypač jaunų moterų), bet, kaip sako garsus britų japonologas Timonas Screechas, empatija nepadeda suprasti istorijos. Reikalinga distancija, hermeneutinis požiūris. Tad jeigu tiesiog bandysime užjausti anuomet gyvenusius žmones, tai neatskleis tiesiog kaip ir kodėl XVII–XVIII a. funkcionavo Jošivara.
– Kokie buvo to meto garsiausi menininkai Jošivaroje?
– Iki XVIII a. vidurio buvo garsių menininkų, pavyzdžiui Hišikava Moronobu (1618–1694), kuris dažnai laikomas pirmuoju tikruoju ukijo-ė meistru, ar Torii Kijonobu I (1664–1729), kuris priklausė Torii mokyklai ir yra žinomas dėl savo kabukio aktorius vaizduojančių atspaudų.
Tačiau tikroji ukijo-ė vis dėlto prasideda nuo apie 1760 metus išgarsėjusio Suzuki Harunobu. Jis yra daugiaspalvių medžio graviūrų nišiki-e (dar kitaip vadinamų „brokato paveikslų“) pradininkas. Tai yra tai, ką mes žinome iki šių dienų: medžio graviūros spausdinimą nuo daugybės klišių.
– Ar dar egzistuoja šis rajonas?
– Ne, jis buvo panaikintas 1958 metais, kuomet Japonijos valdžia išleido „Prostitucijos prevencijos įstatymą“. Tiesa, kvartalo veiklą jį ne kartą įvairiomis reformomis bandė riboti ir patys Tokugavų šiogunai. Bet kai turimas reikalas su nemaža visuomenes dalimi, reikalingas atsargumas tam, kad neįvyktų revoliucija, tad Jošivara veikė kaip veikusi.
Įsivaizduokite, jeigu kas nors šiais laikais uždraustų anime arba pabandykite įvesti aštrius interneto ribojimus. Kiltų baisios įtampos, kurios stipriai paveiktų rinkimus. Nors Tokugavų valdžia nebuvo demokratinė, jie suprato, kad su visuomene reikia skaitytis.
Buvo ir gan kurioziškų, neilgalaikių reformų, palietusių tiesiogiai pačius ukijo-ė medžio raižinius – iš pavyzdžiui, vadinamosios Tenpo reformos nuo maždaug 1841-ųjų, kai buvo uždrausta vaizduoti kurtizanes, kabuki aktorius ir visus kitus „nerimtus“ siužetus bei apribotas ukijo-ės spalvų skaičius iki aštuonių (esą vengiant perteklinės prabangos). Nors reformos išsilaikė vos aštuonerius metus, tuomet suklestėjo peizažas, istoriniai siužetai.
Žinoma, kad tai buvo gan kontroversiškas fenomenas, tačiau palikęs unikalią pasaulinio lygio kultūrą.
Nepaisant įvairių ribojimų, kaip sako didžiausias Jošivaros ekspertas T.Screechas, visa šio kvartalo kultūra buvo persmelkta geismingumu. (Beje, didele dalimi tokia yra ir šiuolaikinė popkultūra Vakaruose: nuo madų žurnalų iki muzikantų ar aktorių aprangos ir elgesio.)
Nors to ir nereikėtų daryti, dar ir šiandien Jošivara yra vertinama ne tik kaip istorinis kultūrinis fenomenas, bet ir iš šių dienų moralinių pozicijų. Neseniai teko pietauti su aukštu Japonijos valdžios pareigūnu. Man užsiminus apie Jošivarą, jis tipiškai atsakė: „Ojojoj, Jošivara, Ojojoj.“ (Juokiasi.) Žinoma, kad tai buvo gan kontroversiškas fenomenas, tačiau palikęs unikalią pasaulinio lygio kultūrą.
– Koks buvo menininko vaidmuo Japonijoje XVII–XVIII a.?
– Žodis menininkas galėtų truputį ir klaidinti, nes iki Japonijos vesternizacijos XIX a. vid. vadinamuoju Meidži laikotarpiu tarp menininko ir amatininko nebuvo didelio skirtumo. Menininkas tiesiog gamino gražius dalykus rinkai ir juos parduodavo tam, kad galėtų prasimaitinti.
Taip vieni gamino freskas, tapybos darbus šioguno pilies sienoms, o kiti, tarkime, dažė šilką, nes ir tėvai tuo užsiėmė.
Jeigu anuomet žmogus pademonstruodavo motyvaciją ir gabumus menui, jį nuvesdavo pas mokytoją, kuris padėdavo išsiugdyti iki meistro, kiti tiesiog paveldėdavo šį amatą iš šeimos. Šių dienų terminais, mums rūpimas Edo laikotarpio menininkas buvo reklaminės agentūros dailininkas, interjero dizaineris, skonio ugdytojas, populiari figūra bei komunikuotojas.
– Kokia buvo ukijo-ės vertė?
– Jos nekainavo daug. Netgi šiandien visi mėgsta pasakojimą, kaip olandų prekeiviai į šį atspaudą it į kokį žurnalą įsivyniodavo porceliano ir dramblio kaulo dirbinius transportavimui į Europą. Man tai primena mane patį sovietmečiu, kolekcionavusį roko grupių plakatus. Jie irgi turėjo savo kainą, bet nedidelę, prieinamą.
Tiek anuomet, tiek iš dalies šiandien ukijo-ės vertė buvo maždaug tiek, kiek vieną kartą pavalgyti mieste. Šiandien už atspaudą gali tekti pakloti nuo 30 iki kelių šimtų ar net kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo menininko vardo ir atspaudo retumo. Man, beje, Japonijoje pavyko nusipirkti netgi labai gražų ukijo-ės atspaudą už 30 eurų. Kaip minėjau, kai kurie kainuoja šimtus, patys rečiausi kokius 10–12 tūkst., bet neteko matyti virš 20 tūkst. perkopiančių kainų. Tad net ir šiandien ukijo-ės yra labai prieinamas menas.
Tokį prieinamumą, masiškumą čia vertinu kaip pliusą. Akivaizdu, jog ukijo-ės nėra kažkokia piguva ar prastas skonis – priešingai, Japonijoje šio žanro populiarusis menas buvo kuriamas labai rafinuotai, pasiekė didelių estetinių aukštumų. Jeigu atvežus ukijo-ė į parodą Paryžiuje šiais medžio raižiniais iškart susižavėjo impresionistai, tai reiškia, jog tie Edo/Tokijo miestiečiai tikrai turėjo ką pasiūlyti. Nebūtinai visuomet turėjai būti elitinės meno mokyklos auklėtinis, kad sukurtum meną, kuris rezonuotų visam pasauliui.
– Tai yra pavyzdys to, kaip popkultūra gali būti kokybiška. Dažnai masinėje žiniasklaidoje yra manoma, kad populiarių temų populiarios antraštės turi būti nekūrybiškos ir netgi vulgarios.
– Taip, popkultūra gali būti kokybiška, ir ukijo-ės čia yra tikrai geras pavyzdys. Bet keliaukime į šiuos laikus ir panagrinėkime japonišką komiksą mangą. Tai viena masiškiausių kada nors egzistavusių literatūros formų.
Vienoje iš savo paskaitų pateikiau duomenis iš garsių šiuolaikinių menininkų, svajojusių tapti mangos kūrėjais, apklausos, kadaise vykdytos garsaus šiuolaikinio meno žurnalo „Artit“. Visiškas paradoksas, bet beveik visi jie norėjo tapti šio žanro, kurio aukštosios mokyklos neruošia, kūrėjais, bet ilgainiui suprato, kad neturi pakankamo talento. Tada jie įstojo į prestižinius meno universitetus ir baigė kitas specialybes.
Manau, čia verta kelti klausimą apie kokybiškos populiariosios kultūros savybę daryti įtaką visam pasauliui.
Dar vienas pavyzdys, įrodantis Japonijos populiariosios kultūros kokybę, tai garsus animatorius Hajao Mijazakis. Jis pelnė „Oskarą“ valstybėje, kuri nėra jo gimtoji šalis. Manau, čia verta kelti klausimą apie kokybiškos populiariosios kultūros savybę daryti įtaką visam pasauliui.
– Minėjote T.Screecho įžvalgą apie Jošivaros laikotarpio japonų popkultūros polinkį į geismingumą. Visgi japonų kultūroje seksualumas mums, vakariečiams, yra labai keistas. Tik įėjus į parodą matosi žymaus menininko Makoto Aidos tapybos kūrinys, kuriame daug jaunų merginų sau daro harakiri. Koks apskritai yra seksualumo suvokimas Japonijoje?
– Negaliu pasakyti, kad skyriau daug pastangų jam suprasti (juokiasi). Gyvenant Tokijuje kartą metro mane užkalbino vienas girtuoklis ir klausė, kaip man patinka Japonija. Aš nuoširdžiai jam pasakiau, kad man Japonijoje labai patinka daugybė dalykų. „Nieko tu, vakarieti, nesupranti. Bet vienas dalykas čia tikrai yra geras. Tai gražios moterys. Kimono!“, – išpyškino jis man.
Manau, atsakingoje ir sunkiai nuo ryto iki vakaro dirbančioje, ganėtinai hierarchizuotoje Japonijos visuomenėje poreikis atpalaiduojantiems išlydžiams yra būtinas. Anksčiau šią funkciją atliko Jošivara su savo pramogomis. Šiandien tai iš dalies atstoja visa internetinė erdvė su vaizdo žaidimais, pramoginio turinio portalais, judančiais vaizdais. Ne išimtis ir erotika, kurią galima laikyti viena iš atsipalaidavimo rūšių. Nemaža dalis mangos ir animės „teritorijos“ yra erotizuota, netgi žymima specialiais terminais – hentai ir eči (švelnesnė erotikos forma).
– Kodėl japonų kultūros moterys vaizduojamos kaip mokyklinukės?
– Taip, net ir brandaus amžiaus mangos ir/ar animės personažės dažniausiai vaizduojamos kaip didžiaakės, didžiakrūtės paaugliukės, trumpais sijonėliais. Sakyčiau, kad tai daugiau nei dviprasmybė. Vieno japonų meno žurnalo vedamajame, jo redaktorius teigė, kad visoje Azijoje kultūros infantilizacija atrodytų esanti labai rimta tendencija.
Vis dėlto, šalia viso to tvyro labai rizikinga, infantilizuota, artėjanti prie pedofilinių tendencijų tikrovė, kelianti labai daug nerimo ir klausimų.
Kažkas yra sakęs, kad Japonijoje nėra skirties tarp suaugusių ir vaikų kultūros. Galime tame įžvelgti ir pozityvių aspektų – visiems mums patinka H.Mijazakio anime filmai, kurie leidžia trumpam atvirsti į vaiką. Tai pastarajam autoriui yra svarbu, jis net yra interviu teigęs, kad anime turi būti tyra, rodyti geresnę tikrovę.
Vis dėlto, šalia viso to tvyro labai rizikinga, infantilizuota, artėjanti prie pedofilinių tendencijų tikrovė, kelianti labai daug nerimo ir klausimų. Jūsų minėtas M.Aidos kūrinys „Charakirio mokinukės“ kaip tik yra kritiška reakcija į šį fenomeną tai. Kaip pats menininkas aiškina, tai brutalus kūrinys apie trumpais sijonėliais Šibujoje sėdinčių, vartotojiškai nusiteikusių mokinukių kultūrą. Jis tai laiko dekadanso išraiška, o ne kažkuo labai smagiu. M.Aidai tai siejasi su XIX a. ukijo-ė kūrėjo Tsukijokos Jošitošio darbais, kurtais tuomet, kai Japonija susidūrė su didele identiteto krize susidūrusi su Vakarais.
– Kūrinys įdomus ne tik dėl paties siužeto. Anų mokinukių rankos atrodo kaip laumių. Ar tai susiję su tuo, kad Japonijos kultūroje taip pat stipriai išreikštas siaubas?
– Na, iš pirmo žvilgsnio man tai nekrito į akis. Bet ar esate mačiusi kelių dalių vaidybinį Kindži Fukasaku filmą „Karališkas mūšis“? Jame pasakojama apie moksleivius, patekusius į negyvenamą salą, kurioje jie vieni kitus išžudo. Čia toks žaidimas. 2000 metais sukurtas filmas vadinamas šedevru, bet sykiu „vienu kontroversiškiausių kada nors sukurtų filmų“.
Kodėl Japonijoje tokioms žiaurybėms egzistuoja poreikis, paaiškinti reikėtų gilių sociopsichologinių ar socioantropologinių tyrimų. Tačiau visuomenė keičiasi ir prieš kai kurias visuomenėje gajas kultūros formas yra tiesiog sukylama.
– Parodoje yra toks skyrelis už užuolaidėlių. Kokiu principu buvo sudaryta erotinė parodos dalis?
– Ten yra įvardinta, kad kūriniai šiame skyrelyje tinka lankytojams virš 18 metų. Apsidraudėme, kad reikėtų mažiau atsakinėti į piktus lankytojų laiškus ir reaguoti į policijos iškvietimus. Net NDG vykusioje Šarūno Saukos parodoje yra buvę tokių dalykų (juokiasi).
Nepaisant to, nesinorėjo nutylėti ypač svarbios Japonų kultūros dalies – atviros erotikos. Į ją pateko dvi garsių autorių šiungos knygelės. Jos buvo ypač populiarios tarp mažiau pasiturinčių Edo visuomenės sluoksnių, kurie negalėjo pirkti tikrų paslaugų Jošivaroje.
Čia turiu prisipažinti, kad „skyrelio už užuolaidėlių“ parodoje galėjo ir nebūti.
Apie šiungos žanrą ir jo socialinius kontekstus daugiau yra rašęs jau minėtas T.Screechas savo monografijoje „Sex and the Floating World“. Pasirodo, šiungas kūrė tie patys garsūs ukijo-ės meistrai, bet niekada jų nepasirašydavo. Autorystė įmanoma nustatyti tik pagal stilių.
Čia turiu prisipažinti, kad „skyrelio už užuolaidėlių“ parodoje galėjo ir nebūti, jei ne keletas lemtingų atsitiktinumų šį pavasarį su kolegomis lankantis Tokijuje. Jame gavome nebrangiai įsigyti keletą retų XIX a. leidinių ir pasiskolinti puikių menininko Tošio Saeki grafikos lakštų.
– Parodoje įdomiai sumaišyta ir įkontekstinta istorinė ir šiuolaikinė populiariosios kultūros dalys. Kodėl to prireikė?
– Nes tokia yra pagrindinė parodos idėja: kaip senoji Edo popkultūra rezonuoja su nauja, elektroninių medijų ir šiuolaikinio meno epochos? Siekiau šiuolaikiniam lietuvių žiūrovui parodyti tam tikrą tęstinumą tarp meno formų, kurių paprastai tarpusavyje nesiejame. Improvizavau net ir tiesiog salėje, kabindamas kūrinius – kartais atrodė, kad vienam ar kitam kūriniui vieta kaip tik ČIA. Ypač įdomiai tarpusavyje „maišosi“ ukijo-ės ir Meidži eros komerciniai plakatukai hikifuda – kartais neįmanoma atskirti kuris yra kuris (šypsosi).
– Kokias jungtis matytumėte tarp senesnio ir naujesnio meno?
– Plokščias vaizdas, dekoratyvios spalvos, išraiškingas linijinis piešinys, siluetai, nevakarietiška kompozicija. Antai Takašis Murakamis sako, kad Japonų dailė yra super plokščia – tiek vizualine, tiek moraline prasme. Šiame mene nėra didelių etinių, didaktinių istorijų. Japonų menas siekia žavėti, gąsdinti arba gundyti.
– Ar tyrinėdamas japonų ir lietuvių kultūras matytumėte kokių nors jungčių?
– Tai yra visiškai atskiri pasauliai. Man gaila, kad kaukas, aitvaras ar laumės nebuvo pavaizduoti lietuvių mene XVIII a. Kaip būtų įdomu... O štai japonų mene įvairių kategorijų antgamtinės būtybės buvo vizualiai atspindėtos tuometėje populiariojoje kultūroje. Mes galime atsekti ir pamatyti, kaip tą darė Kacušika Hokusajus ar Kavanabė Kjosajus. Deja, kaip jau minėjau, lietuvių meno istorija taip rimčiau prasideda tik XVIII a. pab. su Pranciškaus Smuglevičiaus Vilniaus universitete įkurta Tapybos ir piešimo katedra.
– Taip, bet mūsų požiūris į lietuvišką folklorą, klasikinę kultūrą yra problemiškas. Mes nepriimame savo kultūros, literatūros (galbūt tai ir mokyklinė įtaka), bet štai japonai tai perkelia į savo populiariąją kultūrą.
– Šia tema galėtume surengti atskirą pokalbį. Šioje parodoje įdomiai atsispindi japonų požiūris į populiarius istorijos personažus ir/ar folkloro būtybes jokajus (pamėkles, demonus ar pabaisas). Esama ir darbų, kurie par excellence yra globalistiniai, tačiau yra tokių, kurie įdomiai ir originaliai reflektuoja savo japoniškumą. Japonų kultūra pasaulyje yra viena labiausiai tęstinių, nes per savo istoriją jie patyrė stebėtinai mažai okupacijų ir jų nulemtų kultūros deformacijų. Tuo metu lietuvių kultūroje – beveik vien tai.
Todėl mūsų sąmonė yra labai traumuota ir per visas okupacijas atsirado gynybiškumas, poreikis apginti savo tapatybę ne tik nuo sovietų, bet ir, tarkime, nuo lenkų.
Be kita ko, fokloras lietuviams gali asocijuotis ir su sovietiniais laikais, mat tai yra vienas iš retų dalykų, kuriuos sovietai leido (žinoma, taip pat tam tikra, deformuota forma). Lietuvių visuomenei reikėjo įteigti, kad šie yra prasti klumpakojai kaimiečiai, kuriems Rusija atnešė pramonę ir civilizaciją. Todėl mūsų sąmonė yra labai traumuota ir per visas okupacijas atsirado gynybiškumas, poreikis apginti savo tapatybę ne tik nuo sovietų, bet ir, tarkime, nuo lenkų.
Mes nuolat galinėjamės su savo istorija. Tuo metu Japonijoje šito gerokai mažiau. Nebent buvo minėtu Meidži laikotarpiu ir po Antrojo pasaulinio karo, kai imperinės kultūros formos buvo diskredituotos ir susietos su agresyvia politika. Tada Amerika mokė Japoniją demokratijos. Visa japoniška tradicinė kultūra buvo tarsi „ne ant bangos“, netgi dziudo buvo uždraustas. Matome, kad 1952–1964 sukurtas kultinis komiksas, o vėliau animė „Astro vaikis: drąsuolis kosmose“ buvo stipriai paveiktas „Disney“ produkcijos.
Taigi nesutrikdyto tęstinumo kultūros plėtojasi visai kitaip nei „šokinėjančios nuo pertrūkio prie pertrūkio“. Mes vis dar turime rekonstruoti savo folklorą ir mitologiją, rinkti okupantų sudaužytas istorinės kultūros mozaikų fragmentus. O kur dar ne iki galo pažinti mūsų diasporos ir religiniai menai. Šiame kontekste parodą „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“ dėliojau ir su tam tikru pavydu kultūrai, kurioje nebuvo sunaikinta beveik niekas, net istoriniai reklaminiai bukletėliai!