Parodai atrinkta daugiau nei 30-ties menininkų virš šimto kūrinių, kurie ne tik įamžino savitą šio krašto grožį, gyventojus, bet ir užfiksavo jo kaitą.
Parodoje – Antano Žmuidzinavičiaus, Antano Gudaičio, Leono Katino, Vytauto Ciplijausko, Algirdo Petrulio, Rimto Kalpoko, Arvydo Šaltenio, Adolio Jono Krištopaičio, Kazio Rimto ir Valerijos Vijos Tarabildų, Romualdo Audrūno Kuncos, Adelės Medutytės, Eugenijos Jurkūnienės ir kitų dailininkų darbai. Nemaža dalis kūrinių eksponuojami pirmą kartą.
Parodoje – ir ankstyvojo pokario darbai
Paroda tęsia Lietuvos muziejuose ir privačiuose rinkiniuose saugomo Kuršių nerijoje sukurto dailės paveldo apžvalgą.
2011 m. vykusioje parodoje buvo galima susipažinti su kūriniais, užgimusiais pusiasalyje iki Antrojo pasaulinio karo. Juos kūrė čia gausiai lankęsi užsienio menininkai, daugiausiai – vokiečiai ir Kuršių neriją tik pradėję atrasti lietuviai dailininkai. Šią savaitę atidarytoje parodoje „Tarp dangaus ir jūros II“ – Lietuvos dailininkų kūriniai.
Kalbėdama apie tai, kaip skyrėsi 2011 metais ir dabar pristatomi darbai, I.Šarakauskienė sakė, jog skirtumų – daug. Visų pirma, pasikeitė kraštovaizdis.
„Negalima sakyti, kad kraštovaizdis pasikeitė kardinaliai, tačiau – pasikeitė. Be to, užsienio dailininkams po karo ši vieta tapo neprieinama.
Sunku į ją buvo patekti ir Lietuvos dailininkams. Po karo Kuršių nerija, kaip ir visas Lietuvos pajūris, tapo griežtai saugoma ir kontroliuojama pasienio zona.
Kuršių nerijoje ankstyvuoju pokariu šeimininkavo pasieniečiai ir kariškiai, įvažiavimas buvo labai ribotas ir labai apsunkintas. Dominavo griežta leidimų sistema, kiekvienas atvykstantis privalėjo turėti leidimą įvažiuoti, tada su juo prisistatyti į vietinį policijos poskyrį, kur buvo sprendžiama, ar jis galės likti“, – kalbėjo kuratorė.
Dėl tokios griežtos tvarkos ankstyvuoju pokariu čia lankėsi mažai lietuvių dailininkų.
„Kiek man pavyko išsiaiškinti, bene vienintelis ankstyvuoju pokariu patekęs dailininkas – Antanas Žmuidzinavičius. Jis pamėgo Kuršių neriją, lankėsi čia dar prieš karą. Trauką jautė dėl savito Kuršių nerijos kraštovaizdžio. Dailininkui pavyko ten patekti net 1946 metais. Yra jo ir 1950 metų darbas.
Paskui, jau po Stalino mirties ir atšilimo laiku mikroklimatas šiltėjo ir dailininkų, kuriančių Kuršių nerijoje, atsirado daugiau“, – kalbėjo I.Šarakauskienė.
Kalbant apie pokarį, jį savo darbuose vaizduoja ir kiti dailininkai – Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, Augustinas Savickas, Adelė Medutytė.
Pradeda keistis laivai, žmonės, architektūra
Pasak parodos kuratorės, žvelgiant į ankstyvųjų pokarinių dailininkų kūrinius galėtum pagalvoti, kad atsidūrei ikikarinėje Nidoje, nes jų kūriniuose – plokščiadugnės senųjų kuršininkų burvaltės, senieji namai.
„Paskui pamažu atsiranda tokios detalės kaip vėtrunges ant burvalčių stiebų keičiančios raudonos vėliavėlės, pradeda dygti nauji sovietiniai žuvininkystės pramonės plėtojimui skirti pastatai Nidos uoste.
Pradeda keistis ir patys laivai, nes pagal sovietmečio planinę ekonomiką buvo svarbu kuo greičiau įvykdyti ir viršyti penkmečio planus. Kuršininkų burinius laivus – kurėnus – keičia sovietmečio penkmečio planams įgyvendinti ir viršyti labiau tikę mažesni ir greitesni motoriniai laiveliai: traleriai, dorės ir botai“, – kalbėjo I.Šarakauskienė.
Dailės kūriniai pasakoja, kaip negausiai po karo į Kuršių neriją sugrįžusius senuosius jos gyventojus kuršininkus keičia naujosios sovietų valdžios į ištuštėjusį pusiasalį plėtoti žuvies pramonę verbuoti naujakuriai.
Dailininkų darbuose – besikuriantis Neringos kurortas
Parodoje eksponuojami kūriniai atspindi ir Neringos kurorto kūrimosi istoriją.
Tuometinė Lietuvos valdžia, įvertinusi Kuršių nerijos kraštovaizdžio unikalumą ir suvokusi, kad žuvies ištekliai mariose riboti, nuo 6 dešimtmečio paraleliai pradėjo mąstyti ir apie kurorto įkūrimą.
1960 m. LSSR Ministrų tarybos nutarimu Kuršių nerijoje įsteigiamas landšaftinis draustinis. Kad būtų lengviau vystyti bei administruoti kuriamą kurortą, 1961 m. LSSR Aukščiausiosios tarybos nutarimu Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės gyvenvietės buvo sujungtos į analogų neturintį respublikinio pavaldumo Neringos miestą.
Menininkai fiksavo Kuršių nerijos istoriją
„Pirmiausia bandžiau ieškoti, kiek dailininkų kūrė. Buvo svarbu apsispręsti, ar aš norėsiu parodyti kuo daugiau dailininkų, bet man įdomiau pasirodė per meno kūrinius parodyti Kuršių nerijos kaitą, jos istoriją.
Padėjo didieji Kuršių nerijos mylėtojai. Vienas iš jų buvo Romualdas Audrūnas Kunca. Jis labai gražiai ir save ir juos apibūdino. Sakė: mes susirgę Kuršių nerijos liga. Jo kūrybos parodoje taip pat yra nemažai.
Dar viena Kuršių nerijos mylėtoja – Adelė Medutytė – šiuo metu gerokai užmiršta dailininkė, jos kūrinių muziejuose nėra daug. Taip pat Eugenijos Jurkūnienės, Rimto Kalpoko, Kazio Rimto ir Valerijos Vijos Tarabildų darbai“, – kalbėjo kuratorė.
Lietuvos dailininkus Kuršių nerijoje domino tiek žmonės, tiek jų veikos, marios, architektūra, kraštovaizdis.
„Yra nemažai senųjų kuršininkų portretų. Jie savo gyvenimo būdu, savo išvaizda buvo išskirtiniai, jie traukė dailininkų akį. Parodoje yra kūrinių, kuriuose – įspūdingos kopos, kurios dabar yra gerokai sumažėjusios“, – pasakojo I.Šarakauskienė.
Paroda „Tarp dangaus ir jūros II“ Kauno paveikslų galerijoje veiks iki sausio pabaigos.
