Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

L.Skeisgielos parodoje įamžinta ir nakvynė ant „Saulė ir jūra (Marina)“ smėlio

Jaunasis menininkas Laurynas Skeisgiela pristatė pirmąją personalinę parodą, kurioje į meno kūrimo procesą žiūrima iš neįprastos perspektyvos. Keletą metų dirbęs šiuolaikinio meno lauke, prisidėjęs prie idėjų generavimo ir jų realizavimo, jis sugalvojo įamžinti neįprastas meno kūrimo proceso situacijas. Paroda „Mažo miestelio mirties melodijos“ buvo pristatyta galerijoje „Atletika“, Vilniuje, sausio 29 dieną.
Laurynas Skeisgiela
Laurynas Skeisgiela / Arno Strumilos / 15min nuotr.
Temos: 2 Menas Paroda

Lauke lankytoją pasitinka automobilis su užvestu varikliu, o įėjus į vidų – šuns lojimas.

„Ši erdvė gali atrodyti neatrasta, svetima ir dažnai susidaro įspūdis, jog erdvę kažkas saugo, nors iš tiesų – kviečia“, – sako parodos autorius.

Pasakodamas apie pirmoje salėje esančią ekspoziciją, vaizduojančią du vaikštančius žmones, L.Skeisgiela sako: „Siūlau judėti po erdvę ir konstruoti savo naratyvą.“

Apie „Mažo miestelio mirties melodijas“

15min paklausus, apie ką yra ši paroda, menininkas sako: „Dažnai fotografuoju galutinį parodos rezultatą, kuris vėliau savarankiškai išplinta internete. Dažniausiai tai stipriai skiriasi nuo to, ką menininkas turi omeny arba kuo jis pats gyvena. Galima kalbėti apie projekcijos metaforą – yra kažkoks taškas, iš kurio sklinda šviesa, ir yra paviršius į kurį ji atsimuša. Dažniausiai mes matome tik paviršių.“

Galima kalbėti apie projekcijos metaforą.

L.Skeisgielai įdomiausias „kelias, kuriuo sklinda šviesa, tarpinė būsena bei veiksmai. Ten susiduria tam tikros situacijos, kurios kartais pasako daugiau nei galutinis kūrinys. Taigi, intencija buvo atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta pakeliui į kūrinį.“

Kaip teigė menininkas, paroda pavadinta „Mažo miestelio mirties melodijos“, nes mažas miestelis reiškia bendruomenę, melodijos – skambėjimą, pasikartojimą, ritmą bei tai, kas glūdi fone. O mirtis simbolizuoja dalykus, kurie dažniausiai pranyksta nepastebėti.

Ne tik galutinis rezultatas gali virsti kūriniu, bet ir [procesas], kurį dokumentuoju savo kamera.

„Nejaučiu kažkokio didelio gailesčio [neįvertintam darbui]. Man įdomiau susikuriančios situacijos, atmosferos – jose matau daug potencialo. Tad ne tik galutinis rezultatas gali virsti kūriniu, bet ir [procesas], kurį dokumentuoju savo kamera“, – teigė L.Skeisgiela.

„Galiausiai, galutinis rezultatas trunka labai trumpai ir pranyksta. Lygiai kaip ir viename iš parodos eksponatų, kuriame vaizduojamas bokštas. Štutgarte menininkas statėsi sau 60 metrų aukščio obeliską. Teliko „uždėti“ paskutiniąją konstrukcijos dalį, bet iškėlus į viršų – ją pagavo vėjas ir 20 minučių blaškė ore. Tuo metu menininko draugai ir jis pats užlipę į bokštą bandė pagauti kraštus ir mechaniškai jį pritvirtinti. Tai buvo visiškai laikina kinetinė skulptūra“, – juokėsi jis.

Akivaizdu, jog parodai būdingas tarpdiscipliniškumas, tačiau, anot menininko, „seniai praėjo tas laikas, kai meną reikia skirstyti pagal disciplinas. Tai, kad viskas jungiasi, yra labai normali praktika ir tame nieko nėra išskirtinio.“

Arno Strumilos / 15min nuotr./Parodos akimirka
Arno Strumilos / 15min nuotr./Parodos akimirka

Parodos akcentai menininko akimis

L.Skeisgiela 15min trumpai supažindino su, jo nuomone, įdomiausiomis parodos dalimis.

Raudonai apšviestame kambaryje – Venecijos bienalėje nugalėjusio performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ užkulisiai: „Čia filmuota paskutinė naktis prieš Lietuvos paviljono Venecijos Bienalėje atidarymą. Jūs girdite smėlį šildančių infraredinių šildytuvų garsą. Lauke buvo šalta, o viduje tebuvo 14 °C. Kad dainininkai nesusirgtų, reikėjo sukurti performansui reikalingą temperatūrą.

Išėjo taip, jog tuo metu neturėjau kur miegoti, nes mano kelionė netikėtai prasitęsė. Todėl keliese nakvojome ant to smėlio ir čia – filmuota medžiaga iš šios situacijos“, – patirtimi dalinosi L.Skeisgiela.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Parodos akimirka
Arno Strumilos / 15min nuotr./Parodos akimirka

„Kadangi kitose salėse eksponuojami gana nemaži ir ambicingi projektai, man pasirodė, jog pagrindinėje salėje buvo svarbu parodyti, jog panašūs atvejai gali atsitikti ir paprastesnėse situacijose <…>. Man labai įstrigo momentas, kai vienas menininkas bandė išsirinkti popierių tarp blizgaus ir matinio. Jis labai ilgai juos vartė, tad čia išėjo 15 minučių video darbas. Jis gali būti labai abstraktus, tačiau „įlenda“ pirštai ir sugriauna erdvės iliuziją“, – pasakojo jis.

Apie istorinę parodos erdvę

L.Skeisgiela išskyrė du dalykus, kurie atsitinka su apleistomis, bet istoriškai svarbiomis erdvėmis: jas nugriauna arba pastatą perėmę menininkai išvalo ir sutvarko.

Ateinantį lankytoją pasitinka tamsa, todėl pastačiau automobilį, kad bent kiek apšviestų.

Galerija „Atletika“ menininkui pasirodė įdomi savo ambicija, mat per 3 pastatus menininkai įsiruošinėja savo studijas: „Prieš pusvalandį rūsyje grojo grupė „Arklio galia“, kažkas gręžė su elektriniu suktuvu, kažkas daužė sienas. Ateinantį lankytoją pasitinka tamsa, todėl pastačiau automobilį, kad bent kiek apšviestų (juokiasi). Čia vyksta daug dalykų ir dabartinė pastato būsena – man įdomi.“

Arno Strumilos / 15min nuotr./Parodos akimirka
Arno Strumilos / 15min nuotr./Parodos akimirka

Apie erdvės istoriją papasakojo galerijos „Atletika“ kuratorė Danutė Gembickaitė: „Šis pastatas baigtas statyti Antrojo pasaulinio karo metais. Pirminės šio pastato paskirties mes nežinome, bet vėliau kažkur 1974 metais, kai buvo pastatytas geltonų plytų priestatas, čia buvo įkurta mokykla, o vėliau vaikų su protine negalia mokykla-internatas <…>.

Turime kelis rezidentus, kurie čia turės savo studijas, jie taip pat toje mokykloje dirbo su čia gyvenančiais ir besimokančiais vaikais. [Viena iš galerijos erdvių] įkurta mokyklos sporto salėje, kurioje vis dar išlikusios linijos. Šiame pastate taip pat planuojamas įkurti kultūros kompleksas.“

„Ši vieta įdomi istoriškai – Rasų kolonija kaip kvartalas. Jis projektuotas XIX – XX a. sandūroje architekto Augusto Kleino pagal Juozapo Montvilos užsakymą. Tuo metu jie buvo įkvėpti romantinėmis miesto-sodo įdėjomis, tad sodas čia – labai svarbus elementas“, – pasakojo ji.

{gallery|196388|10

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?