Parodoje „Neužmiršti“ naujienų agentūros BNS fotografė G.Skaraitienė eksponuoja 21-ą portretą, iš kurių šypsodami arba mąsliai žvelgia ryškios mūsų kultūros bei visuomenės asmenybės: prezidentienė Alma Adamkienė, aktoriai Vytautas Šapranauskas, Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis, teatro režisierius Rimas Tuminas, dainininkas Virgilijus Noreika, kompozitoriai Mikalojus Novikas, Faustas Latėnas, Algirdas Klova, menininkė Jūratė Rekevičiūtė, kino operatorius ir fotografas Algimantas Mockus, kino režisierius Mantas Kvedaravičius, dizainerė Agnė Jagelavičiūtė ir kt.
Kaip teigia pati menininkė, „nuotrauka sustabdo, išsaugo akimirką ir dovanoja nemirtingumą – juk žmogus gyvas tol, kol jį prisimena“. Šią parodą iki gruodžio 18 d. galima aplankyti Laidojimo paslaugų centro meno galerijoje (Matulaičio a. 3 Vilniuje).
– Šią parodą pavadinote labai simboliškai ir kartu daugiaprasmiškai – „Neužmiršti“. Kaip pati interpretuojate šį pavadinimą?
– Viskas priklauso nuo to, kur šiame žodyje uždėsi kirtį. „Neužmirštì“ – tai šios asmenybės, kurios savo kūryba ir mūsų gyvenimus pripildė daugiau šviesos, prasmės ir džiaugsmo.
Kartu šis pavadinimas yra ir raginimas neužmir̃šti tų, kurie dar visai neseniai buvo tarp mūsų, o mes galėjome džiaugtis jų bičiulyste. Šios fotografijos kaip tik tai ir primena.
– Bet gali būti ir dar vienas perskaitymo variantas: parodos plakate žodis „neužmiršti“ yra skeltas į dvi dalis „neuž“ ir „miršti“. Tad tai savotiškas priminimas, kad ir tu, žvelgiantis į šias nuotraukas, esi mirtingas.
– O, man tai staigmena – apie tai nebuvau net pagalvojusi. Iki šiol maniau, kad šis užrašas plakate – tiesiog dizaino sprendimas, o dabar paaiškėja, kad tai dar vienas žodžio kodas... Tai įspūdinga ir labai netikėta.
Bet, pagalvojus, tai yra labai svarbus priminimas. Juk kiekvienas esame mirtingi ir mūsų dienos yra suskaičiuotos. Ką su šiuo faktu daryti? Galima pulti į neviltį, depresiją ir prarasti gyvenimo džiaugsmą. Tačiau tokia yra tiesa ir anksčiau ar vėliau kiekvienam mūsų teks susitikti su savo laikinumu.
Todėl esu tikra, kad tai priėmus ir susitaikius, kiekvienos akimirkos, kiekvieno susitikimo vertė tampa tiesiog nebeįkainojama. Tuomet gali labiau džiaugtis gyvenimu ir tau skirtu laiku, taip pat būti atlaidesnis tiek sau, tiek ir kitam žmogui.
– Fotografija kaip žanras turi nemažai bendro su atmintimi – neatsitiktinai seniau labai populiarios buvo laidotuvių fotografijos, kurios žmonėms turėjo priminti iškeliavusius artimuosius.
– Anksčiau fotografuodama apie tai visiškai nesusimąstydavau – tiesiog stengdavausi padaryti maksimaliai gerą portretą. Vidinis lūžis įvyko praėjus keleriems metams po parodos „100 tikrų žmonių portretų“, kurią surengiau Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui 2018 m. Beje, ši paroda iki šiol vis dar keliauja per šalį.
Praėjus kuriam laikui ėmiau kitomis akimis žiūrėti į šias nuotraukas ir supratau, kad jau penki žmonės iš to šimtuko yra iškeliavę. Tuomet ėmiau naršyti po savo archyvus ir atradau dar daugiau mirusių mūsų kultūros asmenybių portretų, kuriuos spėjau padaryti. Šitaip galiausiai ir susidėliojo ši 21 portreto paroda.
Beje, darbas su šiais portretais nebuvo toks skausmingas ir liūdnas, kaip galėtų pasirodyti iš šalies. Net sakyčiau priešingai – aš džiaugiausi, kad šie žmonės gyveno, kūrė, dovanojo savo darbus ir energiją, o mes sėmėmės iš jų įkvėpimo ir savo pačių gyvenimams.
Juk išties žmogus gyvas tol, kol yra kas jį atsimena. Šia prasme nuotraukos turi galią priminti praeitį ir konkretų žmogų, jo bruožus. Tačiau gera fotografija gali dar daugiau – ji primena, o kartu ir sužadina emocijas, kurias patyrėme būdami su tuo žmogumi. Šia prasme fotografijoje esama ir savotiškos magijos.
– Kodėl šiai parodai pasirinkote tokią netikėtą erdvę – laidojimų namų fojė?
– Man ir pačiai pradžioje tai buvo labai netikėta. Bet ėmusi apie tai svarstyti, supratau, kad laidojimo namai yra vieta, kur tikrąja to žodžio prasme susitinka gyvenimas ir mirtis. Mūsų kasdienybėje mirtis taip pat yra visada šalia, tik mes stengiamės ją užmiršti ir nustumti kuo toliau. Tačiau laidojimo namų, kaip ir kapinių, nė vienam nepavyks išvengti.
Tad ši vieta tokiai parodai yra pati tinkamiausia: galima apžiūrėti nuotraukas, prisėsti pamąstyti apie šiuos mirusius žmones, o kartu ir save patį – laikiną ir mirtingą.
– Parodoje eksponuojate 21-ą Lietuvos kultūros asmenybių portretą. Kaip atsirinkote būtent šiuos?
– Pradžioje galvojome apie keliolika portretų, bet kai savo archyvuose jų atradau gerokai daugiau, nebesinorėjo nieko išmesti. Juk visos šios asmenybės yra savaip svarbios, brangios ir išskirtinės.
Keletą portretų prisiminiau dar prieš pradėdama ieškoti jų archyve. Tačiau buvo ir labai malonių, ir netikėtų atradimų, mat apie tuos portretus, fotografavimo aplinkybes buvau visiškai pamiršusi. Gali būti, kad savo archyve turiu ir geresnių kai kurių šių žmonių nuotraukų, tik dar nesu jų atradusi...
– Ar mirties faktas kažkaip keičia jūsų pačios požiūrį į konkrečius portretus?
– Žinoma, kad keičia. Visų pirma, tokiose nuotraukose nebeieškau meniškumo, kur kas svarbiau yra emocija, kurią perteikia to žmogaus portretas. Juk būtent tai žmogaus atvaizdui suteikia gyvybę. Taip pat žiūriu ir mažiau priekabiai į savo darbą, vizualias detales – juk geram portretui kartais užtenka tiesiog gilaus žvilgsnio.
Tai, beje, puikiai iliustruoja Algirdo Klovos portretas. Tik pakabinusi parodą pastebėjau, kad iš kurios pusės bežiūrėtum, jo žvilgsnis nuolat tave seka akimis – kaip senuosiuose paveiksluose. Tai mane sukrėtė, o kartu ir pradžiugino – rodos, kad jis žvelgia iš pačios nuotraukos ir iki šiol tebėra tarp mūsų.
Kita vertus, dabar žiūrint į šiuos portretus man labai liūdna ir gaila, kad nebeturėsiu galimybių šių žmonių vėl sutikti ir su jais pabendrauti. Ir kad nepasinaudojau galimybe jiems esant gyviems padaryti daugiau gerų portretų.
– Kokius dabar prisiminimus jums pačiai sukelia šie portretai? Gal galite papasakoti smagių epizodų iš susitikimų su šiais žmonėmis ir jų fotografavimo?
– Atvirai sakant, kai kurių portretų padarymo aplinkybių aš išvis neatsimenu. O iš kai kurių fotosesijų likusios tik nuotraukos ir emocija. Pavyzdžiui, niekaip nepamenu to pasivaikščiojimo apleistais stogais su režisieriumi Mantu Kvedaravičiumi, nors fotosesija daryta ne taip ir seniai – prieš dešimtmetį. Nepamenu apie ką mes kalbėjomės, tad iš viso to liko vien nuotraukos. Beje, kažkas man pasakė, kad šis portretas atrodo labai pranašingas – Mantas įamžintas tarp griuvėsių. Man net šiurpas nupurto nuo tokių sugretinimų...
Gerai pamenu, kaip padariau besišypsančio Regimanto Adomaičio portretą – tai yra gan nuotaikinga istorija. Tąkart buvau kažkokiame renginyje ir už nugaros pasigirdus aktoriaus balsui aš instinktyviai atsigręžiau į jo pusę fotografuoti. Staiga išvydęs jo pusėn atsuktą objektyvą, R.Adomaitis nepiktai pasakė: „Perspėti reikia prieš fotografuojant, nors „čyz“ pasakyčiau“. Tuomet aš jam tariau, kad kaip tik dabar pats laikas sakyti „čyz“. Ir jis iškart padarė savo firminę šypseną.
Bet problema buvo ta, kad toje vietoje buvo gan tamsu ir fotoaparatas negalėjo suvesti ryškumo. Aš spaudžiu mygtuką, o jis nesuveikia... Mane jau išpylė prakaitas, bet kadro vis dar nėra. Tuo tarpu R.Adomaitis, vis taip pat tobulai šypsodamasis, pro dantis sako: „Greičiau...“ Taip galiausiai vis dėlto pavyko padaryti jo besišypsantį portretą su labai ilgu išlaikymu.
Išskirtinis šioje parodoje man yra ir Agnės Jagelavičiūtės portretas. Labiausiai todėl, kad ji pati buvo labai charizmatiška asmenybė. Jai tik pasirodžius kokiame nors renginyje, visų fotografų dėmesys iškart nukrypdavo į ją – tokia stipri buvo jos aura.
Tas žinomumas turėjo ir didelę kainą: neįsivaizduoju, kaip pati Agnė galėjo atlaikyti visą purvą socialiniuose tinkuose, kuris būdavo pilamas po kiekvienos naujos jos nuotraukos publikavimo... Todėl iki šiol žaviuosi jos stiprybe ir vidine jėga: ji yra tikra mūsų laikmečio ikona – drąsi, charizmatiška, kupina įvairiausių idėjų.
– Vienas paskutinių parodos portretų – vos prieš kelis mėnesius staiga miręs rašytojas Rolandas Rastauskas. Ar tiesa, kad šį portretą padarėte jo mirties išvakarėse?
– Jo mirtis mane, kaip ir daugelį jį pažinojusių, nepaprastai sukrėtė. Šis portretas padarytas Rotušėje – tą vakarą vyko dviejų parodų atidarymai: šurmulys, susitikimai, apsikabinimai, pokalbiai... R.Rastauską nufotografavau lyg tarp kitko, per daug negalvodama. Tik kitą dieną, išgirdusi apie staigią rašytojo mirtį, peržvelgiau tai, ką išvakarėse fotografavau ir buvau nepaprastai sujaudinta.
Šis paskutinis RoRa portretas labai simboliškas – apsikabinimas lyg pasisveikinant, o gal atsisveikinant. Tai man atrodo kaip svarbi pamoka – niekas nežino, kuris mūsų susitikimas, apsikabinimas bus paskutinis, todėl reikia džiaugtis šia diena ir kiekviena brangia akimirka.
– Dirbant žiniasklaidoje fotosesijos dažnai būna labai greitos ir trumpos. Kaip pačiai pavyksta suderinti fotografinį sprintą su siekiu padaryti įsimintiną, parodinį portretą?
– Vos susitikęs su žmogumi fotografas turi gan operatyviai įvertinti aplinką, kurioje atsidūrė, kad tai galėtų tinkamai išnaudoti portreto padarymui. Tai nemenkas iššūkis, nes dažnai laikas labai spaudžia. Tad fotografavimo metu reikia būti maksimalios parengties ir dėmesingumo.
Dabar man įdomiausia žmogų fotografuoti ne kokioje atsitiktinėje erdvėje, bet jo paties namuose. Čia jis ar ji ne tik jaučiasi geriausiai, tačiau kartu ir pati aplinka, daiktai daug pasako apie patį žmogų. Tai suteikia galimybę daugiau pabendrauti su tuo žmogumi, jį prisijaukinti, pažinti, o tai kartu išeina į gera ir portretui. Nevengiu fotografuoti ir žmogaus namų interjero, jo gyvenimo detalių – tai labai daug kalba apie žmogų.
Šias pažintis ir susitikimus, kuriuos man atveria fotoaparatas, vertinu kaip didžiulę dovaną, o sutikti ir fotografuojami žmonės tampa neatsiejama ir mano pačios gyvenimo dalimi. Tikra laimė yra bent trumpam prisiliesti prie tokių asmenybių, kurias kiti gali matyti tik žurnalo viršeliuose ar pažinti per kūrybą.
