Laisvydės kūryba atsiskleidžia intelektualiais naratyvais, emociniu intensyvumu bei jautriu žvilgsniu į šiuolaikinės visuomenės temas. Kalbamės su menininke apie kūrybinį procesą, užkulisius ir jos pačios įspūdžius, parodai pagaliau pasiekus žiūrovus.
– Laisvyde, jūsų sukaupta kūrybinė patirtis, personalinių ir grupinių parodų skaičius išties gausus, o ne per seniausiai atidarėte dar vieną, plačiai jūsų kūrybą atliepiančią parodą. Esu pastebėjusi, kad tiek jaunosios kartos kūrėjai, tiek patyrę menininkai patiria jaudulį parodų metu. Norėčiau pradėti mūsų pokalbį paklausdama: ar jūs jaudinatės prieš parodas? Kaip jaučiatės šiandien, kai jūsų paroda jau įgavusi pagreitį?
– Prieš atidarydama savo parodą visada siaubingai jaudinuosi. Paprastai gyvenu gana uždarą ir tam tikra prasme (savanoriškai) monotonišką gyvenimą, esu introvertiškas žmogus, jėgas atgaunu tik būdama viena. Į dirbtuvę einu reguliariai, kas dieną, būnu ten iki vėlumos, kol turiu jėgų, tada grįžtu namo, būtinai vakare paskaitau knygą ir krentu į lovą.
Perfrazavus, rodos, Hermanną Hessę sakau, kad kūryba ir knygų skaitymas yra gyvenimo pakaitalas. Arba gyveni, arba kuri ir skaitai knygas. Aš „negyvenu“, t.y. nedalyvauju intensyviame socialiniame gyvenime, bet kuriu ir skaitau knygas. Manau, kad reguliarus darbas yra viena iš profesionalumo sąlygų. Mano vyras menininkas Kęstutis Grigaliūnas irgi toks pat, mes abu introvertai darboholikai ir vienas kitam netrukdom dirbti. Visai nesugebu multitaskinti. Aišku, gyvenimas kartais priverčia, bet multitaskinimas yra peilis kūrybai. Tad visaip jo vengiu. Grįžtant prie jūsų klausimo, todėl baisingai ir jaudinuosi prieš parodas, kad neišvengiamai būsiu ištraukta iš savo urvelio į dienos šviesą, ir prie viso šito dar turiu multitaskinti.
Šios parodos atveju, turėjau didelį palengvinimą – projektas „Bestiariumas“, kurį kūriau penkerius metus, gavo Lietuvos kultūros tarybos finansavimą ir pirmą kartą gyvenime man surengti šią parodą padėjo didelė komanda, kuriai esu be galo dėkinga – tai kuratorė Laima Kreivytė, parodos reikalų koordinatorė Jurga Minčinauskienė, ekspozicijos architektė Ieva Cicėnaitė, dizainerė Laura Varžgalytė, VDA parodų salių „Titanikas“ darbuotojai. Esu jiems labai dėkinga.
Nors ir esu labai uždaras žmogus, manau, svarbu parodos kontekste kartais pabendrauti su žiūrovais, nes žiūrovai yra meno kūrinių bendraautoriai.
Jei klausiat, kaip jaučiuosi atidarius mano didžiausią iki šiol surengtą parodą, tai prieštaringai – ir laiminga, ir nustebus, ir dėkinga, ir savotiškai ištuštėjusi tarsi po „gimdymo“, ir jaučiu poreikį nedelsiant vėl užsidaryti dirbtuvėje ir dirbti toliau, t.y. pradėti kažkokį naują darbų ciklą, tačiau tramdau save. Nors ir esu labai uždaras žmogus, manau, svarbu parodos kontekste kartais pabendrauti su žiūrovais, nes žiūrovai yra meno kūrinių bendraautoriai. Kūrinys be žiūrovo būtų neužbaigtas, jis tik užuomina, tam tikra provokacija, klausimas be atsakymo, į kurį sau pačiam atsako žiūrovas. Kiekvienas žmogus tą patį paveikslą interpretuoja šiek tiek kitaip, pagal savo unikalias gyvenimiškas patirtis, o jos skirtingos, tai tas interpretavimų skirtingumas man labai įdomus.
Man asmeniškai yra įdomiausia, ne kuo mes vieni į kitus panašūs, o kuo mes vieni nuo kitų skiriamės. Žmogus, žvelgdamas į kūrinį, tarsi žvelgia į veidrodį ir sužino kai ką apie save patį. Mes visi esame intertekstualūs, gimstame tarsi tušti popieriaus lapai, paskui įvairūs gyvenimo nutikimai, svetimos mintys, mokslai, tekstai mus „prirašo“. Pagal tuos savo „raštus“ ir interpretuojame ne tik meno kūrinius, bet ir apskritai viską.
– Esate nuostabos kolekcionierė. Kalbėdama apie savo kūrybinę strategiją dažnai akcentuojate stebėjimą, pastebėjimą ir nustebimą – be nustebimo, pasak jūsų, nėra intrigos, o be intrigos – nėra kūrybos. Kada paskutinį kartą buvote nustebinta ir dėl ko?
– Taip, kuriu tam tikros netikėtos vaizdų, aplinkybių išsidėstymo tvarkos nustebinta. Nustebimas, smalsumas pats svarbiausias dalykas kūryboje, sakyčiau, man varomoji jėga. Tačiau negaliu perteikti tų keistumų ir netikėtumų žodžiais, nes „kas neišsakyta žodžiais, neišsenka veiksmuose“, o aš nenorėčiau, kad mano kūrybiniai veiksmai „išsektų“, todėl perteikiu tą savo nuostabą ir keistumą vaizdais. Pasaulis mane stebina, ir aš apie tai pasakoju ne tik žiūrovams, bet ir sau pačiai.
– Jūsų kūryboje gausu nuorodų į mitologiją, esate minėjusi, kad kuriate pasakas suaugusiems. Kokius pasakų personažus ar archetipus dažniausiai pastebite žmonėse?
– Man labai artima Henriko Radausko poezijos eilutė: „Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,/ Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“
Bet aš nekuriu pasakų suaugusiems, tiesiog kartais taip perkeltine prasme pavadinu savo vizualinių kūrinių ciklus. Nes vaizdai ir žodžiai susiję kur kas glaudžiau, nei galėtų atrodyti. Jie persmelkia vieni kitus tarsi dvi kalbos, nuolat verčiamos viena į kitą. Žiūrimas vaizdas mūsų mintyse automatiškai virsta „tekstu“, o skaitomas tekstas mintyse kuria vaizdus ir vizijas.
Žmonėse nepastebiu jokių personažų, nes matyt mano žvilgsnis yra kitaip „sukalibruotas“. Mano kūrinių personažai yra pačios išgalvoti. Tiesiog susikūriau paveikslams kelis „keistus personažus“, kurie pastaruoju metu keliauja iš vieno mano darbų ciklo į kitą. Tapydama naują paveikslą, su tais personažais bendrauju paveikslo erdvėje, tyrinėju, kuo jie mane ten gali nustebinti, nes kažkas turi stebinti, kad dirbčiau toliau. Piešiu arba tapau visada be jokio eskizo. Turiu nežinoti iš anksto kaip kūrinys atrodys. Tiesiog pasineriu į paveikslo erdvę ir plūduriuoju į įvairias puses. Jei žinočiau, kaip užbaigtas kūrinys turi atrodyti, negalėčiau dirbti, būtų nebeįdomu. Man kūryba yra tarsi slaptas žvilgsnis per langą į kitą, nepažįstamą pasaulį, kur gali vykti neįtikėtini dalykai. Juk meno kūrinys yra tai, ko realybė negali pasiūlyti. Arba kitaip sakant, kūryba yra tam tikra atvirumo būsena, kuri primena kelionę, kurioje net ir pats vedlys nežino tikslaus maršruto.
– Keliaukime į parodą, kuri šiuo metu veikia VDA „Titaniko“ erdvėse – „Bestiariumas“. Neįprastas pavadinimas, pakomentuokite kaip jis atsirado?
– Atsirado atsitiktinai, intuityviai, taip kažkaip susiklostė aplinkybių kompozicija laike ir erdvėje. Vaikystę leidau pas močiutes Kaune, kurios gyveno šalia Zoologijos sodo, tai buvo vienas dažniausių mano lankomų objektų, kuriame niekada nenusibosdavo ir kuriame vis rasdavau sau ką nors naujo. Taip pat dažnai buvau vedama į Tado Ivanausko iškamšų muziejų Laisvės alėjoje, kur stulbino begalinė gyvosios gamtos formų įvairovė. Buvo labai įdomu ir niekad nenusibosdavo, žvelgdavau į tuos gyvūnus arba jų iškamšas tarsi į veidrodį, tarsi į pačią save juose.
Manasis Bestiariumas nė kiek neiliustruoja to internete rasto teksto, o yra tik „paskutinis lašas“, paskatinęs vizualiai mąstyti žmogaus ir gyvūnų santykio linkme.
Prieš kokius penkerius metus klaidžiodama internete aptikau Viduramžių bestiariumo tekstą anglų kalba. Ten gyvūnai aprašomi labai įdomiai, keistai, jų apibūdinimai fantastiniai, dažnai labai skiriasi nuo dabar žinomų mokslinių faktų. Tie Viduramžių tekstai drauge su vaikystės potyriais, matyt, ir inspiravo mane pradėti kurti Bestiariumo ciklą. Tačiau manasis Bestiariumas nė kiek neiliustruoja to internete rasto teksto, o yra tik „paskutinis lašas“, paskatinęs vizualiai mąstyti žmogaus ir gyvūnų santykio linkme.
Meninis mąstymas ir kūryba man yra savotiški aplinkos pažinimo būdai ir priemonės tikrovei nukenksminti, kai ji tampa sunkiai pakeliama. Jau seniai jaučiu, matau, kad žmonija su gyvąja gamta ir gyvūnais elgiasi nedovanotinai žiauriai, negailestingai, vartotojiškai, pamiršdama, kad ji pati yra gamtos dalis, o žmogus – gyvūnas iš kūno ir kraujo, kaip ir kiti gamtos sutvėrimai, ir ši situacija man atrodo baisiai. Mūsų epochoje žmogus tapo radikalia jėga, keičiančia ne tik savo, bet ir kitų gyvybės formų likimą bei sandarą. Manau, kad žmogus nuo gyvūno skiriasi ne išmintimi (kuria taip linkęs didžiuotis), bet sugebėjimu susipainioti savo paties susikurtose fikcijose.
Šį reiškinį savo kūrinių cikle „Bestiariumas“ interpretuoju (auto)ironiškai – ne kaip žmogaus galios, o kaip žmogaus negalios išraišką. Šiuose kūriniuose pasakoju istorijas apie ekonerimą. Jose kvestionuoju ir ironiškai vizualizuoju priešpriešą – kultūra versus gamta, provokuoju žiūrovą apmąstyti politikos, karo bei biofilosofijos paradigmas. „Bestiariumo“ žiūrovą kviečiu susimąstyti apie nehierarchinį visų gyvybės formų vertinimą ir iš to išplaukiančius galimus etinius, moralinius ir meninius sąryšius.
– Norėčiau pritarti jūsų minčiai apie kūrinių interpretacijas – žmonės dažniausiai žvelgia į meno kūrinius per savo patirčių ir žinių bagažą, arba, kaip jūs sakote, „žiūri į kūrinius lyg į veidrodžius“ ir mato save. Truputį pažvelkime į jūsų parodą per manąjį „veidrodį“. Vienas pirmųjų motyvų, kuris patraukė mano dėmesį tiek virtualiai, tiek gyvai parodoje – pinokiai. Savo telefone sukaupiau nemažą jų kolekciją, tai itin dažnai pasikartojantis motyvas, o ilgąsias nosis turi išskirtinai tik vyriško pavidalo būtybės. Gal galite man ir skaitytojams atrakinti šį motyvą: kodėl jis taip dažnai pasikartoja jūsų paveiksluose?
– Man ten ne pinokiai. Negi visi personažai su ilgomis nosimis turi asocijuotis tik su pinokiu... Suprantu, kad gali asocijuotis, bet nebūtinai turi. Tiesiog man norėjosi įvesti į savo kūrinius keletą keistų vyriškų ir moteriškų personažų, kurie ten galėtų nevaržomai šėlti. Tad ilga smaila vyriško personažo nosis raudonu galiuku tarsi nuima nuo jo atsakomybę ir rimtumą bei leidžia jam šėlti, nebijant atrodyti kvailai. Tai tarsi kaukė.
Mus supanti vartotojiška kultūra daro poveikį tiek visuomenei, tiek mano pačios gyvensenai. Neįmanoma to visiškai išvengti. Ji agresyvi, ieško naivaus vartotojo, tačiau kai sutinka kritišką stebėtoją, atsigręžia savo manipuliaciniu pobūdžiu ir tampa transgresyvia, spektakliška, karnavališka, kuriančia juokingas, absurdiškas neįprastas, kartais nežmogiškas tapatybes. Tą ir norėjau atspindėti šiais kūrinių personažais.
Pavyzdžiui, moteriška mano paveikslų herojė Meliuzina turi virš galvos švytintį nimbą, šviečiančias akis ir krūtis. Bet ji nėra šventoji. Šį personažą sukūriau ironizuodama fotografijos technologijos atsiradimo pradžioje gana populiarų ir provokuojantį reiškinį – „dvasių“ fotografiją. To meto prancūzų gydytojas, parapsichologas Hyppolite‘as Baraducas (1850–1909) bandė fotografuoti žmogaus ektoplazmą, aurą ar kažką panašaus. Kitaip sakant, žmogaus kūno išraiškose jis stengėsi aptikti ir fotoaparatu įamžinti paslaptingąsias žmogaus sielos apraiškas. XIX a. pabaigoje to meto visuomenė itin susidomėjus spiritizmo seansais, dvasiomis, ektoplazma, atsirado apsukrių fotografų, kurie savo fotografijas fabrikavo, kurdami visuomenės smalsumą žadinančius paslaptingus dvasių atvaizdus, žmonių portretus su šviečiančiomis akimis, nimbais ir t.t. Meliuzinos personažas mano darbuose yra maištingas, ekscesyvus. Ji „kalba“ ironiškai apie socialinius santykius, socialinį statusą ir antistatusą – kuriam ji pati ir priklauso.
Ši herojė mano paveiksluose turi įvairių būdo bruožų – kartais ji melancholiška, kartais įžūli ir chuliganiška. Taip yra todėl, kad menas nėra geras elgesys, jis – reakcija į supantį pasaulį, pavyzdžiui, į spektakliškas mūsų visuomenės mistifikacijas bei tragikomišką idiotizmą.
– Kitas įspūdis, užplūdęs mane parodoje, – kūrinių gausa. Kadangi mėgstu minimalizmą parodinėse erdvėse, iš pradžių reikėjo laiko susikaupti, kad nepasimesčiau. Vėliau šią gausą mintyse susiejau su kuratorės Laimos Kreivytės anotacijoje minėtu, vienu iš galimų parodos vartojimo būdų: „praskriejant kaip kometai pro kūrinius, kad jie imtų suktis it dangaus kūnai kosminiame filme.“ Išties jaučiausi lyg būčiau įtraukta į kūrybos sūkurį. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip buvo kuriami parodos eksponavimo sprendimai ir kaip vystėsi architektūrinė idėja?
– Pagrindinius parodos eksponavimo sprendimus pasiūlė ekspozicijos architektė Ieva Cicėnaitė. O jau paties eksponavimo metu su parodos kuratore Laima kreivyte „įjungėme“ savo intuityvumą ir šiek tiek paimprovizavome.
– Dar prieš įžengiant į parodinę erdvę, mus pasitinka ir visu parodos lankymo laiku lydi operos muzika, kuriai pritaria įvairūs gyvūnai. Kadangi nesu raštinga klasikinėje muzikoje, pasinaudojau „Shazam“ programėle, kuri atpažįsta dainas. Parodoje skamba Rinaldo operos soprano arija „Lascia ch'io pianga“, tai yra kūrinio, kuris slepiasi iš už užuolaidų dalis. Galite papasakoti, kodėl būtent šis muzikos kūrinys atsiranda jūsų kūrinyje ir lydi visos parodos metu?
– Kurdama šį darbų ciklą visad įsivaizdavau, kad būsimoje parodoje turi būti kažkoks garsinis fonas, kad turi būti šiek tiek nejauku, bet tuo pačiu ir labai gražu. Internete ieškodama įvairių gamtos garsų aptikau rujojančio elnio staugimą. Tai jis man tiko tam trupučiui nejaukumo išreikšti, o tuo pačiu metu „ant viršaus“ leidžama Rinaldo operos soprano arija „Lascia ch'io pianga“ man yra tiesiog labai graži ir todėl čia taip pat tiko.
– Šalia kai kurių parodos kūrinių matome ranka (darau prielaida, kad jūsų) išrašytas frazes, kurios yra išverstos iš paveiksluose esančių angliškų tekstų. Ar šis sprendimas buvo sąmoningas – siekiant padėti žiūrovams geriau suprasti, interpretuoti jūsų kūrybą?
– Taip, šis sprendimas buvo sąmoningas – siekiant padėti žiūrovams geriau suprasti ir interpretuoti kūrinius, tuos tekstus ant sienos užrašiau ranka. Be to, man gražiai atrodo, kai užrašyta ant sienos ranka.
– Pabaigai norėčiau pakviesti skaitytojus aplankyti parodą „Bestiariumas“, kuri veikia iki gruodžio 7 dienos, ir palinkėti skirti tam laiko. Mano pačios pirmasis apsilankymas buvo nepadorus, atvykau į ją likus vos 30 minučių iki galerijos uždarymo. Vis dėlto ši paroda nėra iš tų, kurios suvartojamos greitai, kad ir koks greitas meno vartotojas būtum. Laisvyde, o ką jūs palinkėtumėte žiūrovams?
– Gali labai banaliai nuskambėti, bet palinkėčiau mylėti ir tausoti mus supančią gamtą, gyvus sutvėrimus ir vieni kitus. Nes gamtos pasaulis ir pasaulis apskritai nenori būti keičiamas, jis nori būti mylimas. Ir visi šūkiai „mes pakeisime pasaulį“ skamba grėsmingai. Jau daug ką negrįžtamai „pakeitėme“, deja, dažnokai į blogąją pusę.
