Į Lietuvos sostinę lenkai Seikon, Krik Kong ir Szyman atvažiavo Lenkijos instituto Vilniuje, kuris siekia pristatyti išpuoselėtą kaimyninės šalies gatvės meno sceną, dėka. „Labai džiaugiuosi, kad institutas bendradarbiauja su festivaliu „Vilnius Street Art“ jau trečius metus ir kad geriausi lenkų gatvės meno atstovai daro Vilnių spalvingesnį“, – sako instituto vadovas Marcin Łapczyński.
Trys kūrėjai, paišę Drujos gatvės pradžioje, prie Geležinkelio viaduko, yra labai skirtingi, tačiau sako, kad dirbdami kartu papildo ir praturtina vienas kitą.
„Man patinka piešti su Robertu [Seikon], mėgaujuosi jo precizika. Kaip jis nuplėšia lipnią juostą nuo sienos, kokios tiesios linijos! Man tai labai įdomu, bet pats neturėčiau tam kantrybės“, – sako Krik, viduriniojo darbo autorius. Jis vienintelis iš Vilniuje paišiusios lenkų trijulės išlaikęs ryškų graffiti stilių, neįgijęs formalaus meninio išsilavinimo, tik perėjęs naktines pratybas ant Gdansko sienų.
Šiandien liesas ir ilgais plaukais Krik anksčiau buvo plikas, vaikščiojo į sporto salę, dirbo fizinį darbą, o naktimis paišydavo sienas. Jis nuolat paišo gerai atpažįstamą personažą – pliką vyruką su „Adidas“ treningais.
„Sugalvojau jį maždaug 2003 metais. Buvo laikai, kai Gdanske ir kitur tokių buvo pilna. Jie norėjo paimti tavo telefoną, išspardyti užpakalį“, – sako Krik. Šį veikėją jis akivaizdžiai pašiepia, bet neniekina. „Kažkada turėjau daug tokių draugų. Aš irgi buvau darbininkas, ilgą laiką atstovavau „darbininkų klasę“, kai dirbau vamzdžių gamykloje. Tai labai sunku“, – sako piešėjas, kuriam šis darbas ir naktiniai piešimai šiandien atsiliepia nugaros skausmais.
Savo karjerą nuo graffiti pradėjo ir Seikon. Vėliau jis studijavo grafinį dizainą ir išplėtojo savitą geometrinį stilių. „Visa tai buvo for fun. Išeini iš namų ir tiesiog pieši graffiti, bet tai geriau nei eiti muštis“, – sako Seikon.
Jie sako suprantantys, kodėl graffiti piešėjai – naktimis aplink traukinių stotis besitrinantys ir per tvoras laipiojantys vaikinai – žmonėms atrodo pavojingi. Tačiau tvirtina, kad tai tėra stereotipas.
„Iš visų mano draugų, su kuriais paišiau prieš daugybę metų, tik vienas tapo blogu žmogumi, pateko į kalėjimą. Visi kiti graffiti vaikinai, kurie tikrai buvo „vandalai“, dabar yra labai aktyvūs ir kūrybingi žmonės, visuomenei darantys daug gero. Pavyzdžiui, vienas yra politikas, kitas kuria filmus, dar vienas yra architektas. Kai žvelgiu atgal į tuos metus ir visus „blogus“ dalykus, kuriuos padarėme, aš visa tai įskaitau. Tai turėjo reikšmę“, – sako Krik, kuris pats šiandien turi barą buvusioje Gdansko laivų statyklos teritorijoje. Prieš dešimtmetį jis čia lipdavo per tvorą paišyti ant pramoninių pastatų. Dabar dauguma jų nugriauti, likę tik keli korpusai, kuriuose sugyvena ir metalo supirktuvės, ir hipsteriški barai.
Gdanskas greitai keičiasi. Laivų statykla, kurioje dirbo 20 tūkst. žmonių ir 1980-aisiais gimė „Solidarumas“, susitraukė dešimteriopai. Steigiasi mažesnės nišinės bendrovės, gaminančios vėjo turbinų elementus arba jachtas ir katerius. Kadaise darbininkų miestas, nors jame dar gerai justi proletariška dvasia, dabar sparčiai plėtoja IT paslaugas ir pasižymi gyvu kultūriniu gyvenimu.
Grafinį dizainą Gdansko menų akademijoje baigęs Seikon sako, kad šios studijos buvo antraeilis užsiėmimas – pirmoje vietoje visada buvo paišymas ant sienų. Jis surengė ne vieną formalią parodą, laimėjo apdovanojimų, tačiau sako, kad nedaro skirties tarp galerinio ir gatvės meno.
„Pradėjau nuo graffiti, perėjau prie tipografikos, konkretesnių formų, spalvų. Tada prie geometrinių studijų, pradėjau dirbti „InDesign“, „Illustrator“ ir sukurtą geometriją bei preciziką išmokau perkelti ant sienų, – pasakoja Seikon. – Manau, kad gerai, kai skirtingi stiliai sugyvena kartu. Matome vieni kitų pokyčius: Vilniuje nupaišėme pirmą šiemet bendrą darbą ir vis matau, kaip žengiame po dar vieną žingsnelį aukštyn. Tai ilgas kelias. Kitąmet mes būsime kitoje vietoje, su kitomis idėjomis sienoms“.
„Arba kalėjime“, – šypsodamasis įsikiša Krik.
Trečiasis Vilniuje paišęs trijulės narys – Szyman – yra iš Varšuvos. Jis studijavo architektūrą Varšuvos technikos universitete, lygiai kaip ir pernai Vilniuje kartu su Sepe piešęs Chazme (Kauno g. 1), tačiau nusprendė užsiimti menais. Jaunystėje jis išbandė graffiti, vėliau perėjo prie trafareto, o dabar eksperimentuoja su šilkografija spausdintais plakatais, kuriuos klijuoja ant sienų ir užbaigia pripiešiamais elementais. Varšuvoje jis įsirengė šilkografijos studiją, kurioje gali spausdinti ant įvairiausių paviršių.
Vilniuje prie piešėjų prisijungė operatorius Jakobas, kuris fiksuoja šių gatvės menininkų projektą „Rurales“. 2015-aisiais išėjo pirmasis filmas, o šiemet jie ketina išleisti dar vieną. Gatvės menininkai keliauja po provinciją ir paišo ūkiuose arba ant apleistų, mišku beužaugančių pastatų. Tai visiškas atsilapalaidavimas, susijungimas su gamta, poilsis protui“, – sako Seikon.
Tačiau svarbiausia, jų pačių teigimu, yra bendravimas su provincijos žmonėmis. „Kartais liekame porai dienų, sėdime su jais prie laužo, valgome dešreles ir geriame degtinę, klausome istorijų. Jie sunkiai dirba ir žino, kas yra gyvenimas. Su jais lengva kalbėti, nes jiems duodame piešinius ant sienų ir jie mums atsiveria. Jiems taip pat įdomu susitikti su tokiais freakais kaip mes“, – sako Krik Kong.
