Abiejų parodų kuratorė – meno konsultavimu ir kuratoryste užsiimanti italė Francesca Ferrarini, kuri sutiko pasidalinti savo mintimis apie darbą „Lewben Art Foundation“, meno rinkos situaciją bei šiuo metu vykstančias parodas.
– Kaip pradėjote dirbti „Lewben Art Foundation“?
– Su žmonėmis, dirbančiais „Lewben Art Foundation“, susipažinau, nes turėjome bendrų draugų meno pasaulyje. Susipažinome prieš kurį laiką, o prieš dvejus metus pradėjome dirbti drauge.
Aš prie „Lewben Art Foundation“ prisijungiau tuomet, kai fondo valdybos pirmininkas Vilius Kavaliauskas ir fondo valdybos narė Rita Navalinskaitė nusprendė išplėsti kolekciją, kad ji apimtų platesnį meno lauką. Taip pradėjau dirbti su tarptautine kolekcija. Per metus suorganizuojame dvi-tris parodas.
Jei nori dirbti su jaunais, perspektyviais menininkais, turi skirti dar daugiau laiko, dar ilgiau gilintis.
Šiuo metu dirbame su dar vienu projektu, į kurį įtraukėme skirtingų Lietuvos muziejų ir meno institucijų darbuotojus – „Tate Modern“ muziejus Londone išreiškė norą susipažinti su Baltijos regiono menu, tad tikimės, kad po kurio laiko galėsime su jais parengti konkretų darbų planą. Šiuo metu dar tik pradedame mūsų bendradarbiavimą, renkame medžiagą apie lietuvių meną – nuo M.K.Čiurlionio iki jaunų lietuvių fotografų – tačiau vien tokios svarbos muziejaus susidomėjimas reiškia labai daug.
– Studijavote architektūrą, tačiau tapote meno konsultante ir kuratore. Kaip atsidūrėte šiame kelyje?
– Tai buvo asmeninis pasirinkimas, susijęs su mano pačios pomėgiais. Su meno kolekcionieriais pradėjau dirbti būdama 18–19 metų, studijuodama. Žinoma, tuo metu neturėjau savo biuro, tiesiog mėginau daryti tai, kas man įdomu, iš tikrųjų kovojau, kad gaučiau šį darbą. Man jis labai patinka. Susikūriau situaciją, kuri man padėjo judėti į priekį.
– Ko reikia norint tapti kolekcionieriumi?
– Turi turėti šiek tiek pinigų, bet, priešingai nei mano daugelis, neturi būti milijonieriumi. Tačiau turi turėti daug žinių ir laiko – ne tik tam, kad susipažintum su menininkais, bet ir tam, kad perprastum pačią sistemą: kur pirkti, ką pirkti, kaip užtikrinti autentiškumą?
Niekad neperku darbo tam, kad jį parduočiau, bet toks gyvenimas – nors kiekvienas kolekcininkas sako, kad neparduoda darbų, natūralu, kad pozicija keičiasi, jei smarkiai išauga įsigyto kūrinio vertė.
Jei nori dirbti su jaunais, perspektyviais menininkais, turi skirti dar daugiau laiko, dar ilgiau gilintis. Besidomintiems tuo, kas jau pripažinta, yra leidžiami katalogai, rašomi straipsniai – tokiu atveju tai tik konkretaus kūrinio kainos klausimas.
Dažniausiai žmonės pradeda kolekcionuoti savo kartos meną, nebent būsimas kolekcionierius turi tikrai labai daug pinigų ar šį kelią renkasi norėdamas investuoti, o tai jau kita istorija. Bet pirmuoju atveju kolekcionuoti meną gali kiekvienas – pasaulyje yra daugybė jaunų, talentingų menininkų.
– Ar pati kolekcionuojate meno kūrinius?
– Taip, žinoma.
– Į ką orientuojatės – būsimą kūrinio vertę ar savo asmeninį skonį?
– Mėginu suderinti abu šiuos aspektus. Pirmuosius savo kūrinius nusipirkau būdama dvidešimties, domėjausi savo kartos menu, kūryba tų žmonių, kuriuos asmeniškai pažinojau. Po kurio laiko supratau, kad noriu įsigyti konkrečių autorių kūrybos, tad pradėjau taupyti, prieš keletą metų susipažinau su žmonėmis, kurie norėjo parduoti 7-ojo deš. italų paveikslus ir pan.
Kai kurie darbai, kuriuos nusipirkau, nes tuo metu tam buvo itin palankios sąlygos, su laiku įgijo vis didesnę vertę, todėl juos pardaviau. Mano pasirinkimas visad priklauso nuo aplinkybių, bet pamačius man išties patinkantį kūrinį jo neįsigyti būna sunku.
Niekad neperku darbo tam, kad jį parduočiau, bet toks gyvenimas – nors kiekvienas kolekcininkas sako, kad neparduoda darbų, natūralu, kad pozicija keičiasi, jei smarkiai išauga įsigyto kūrinio vertė. Taip veikia ši rinka. Žinoma, visai kas kita yra įsigyti jaunų menininkų kūrybą, siekiant iš jos pasipelnyti. Tai labai žalinga kūrėjui ir iškraipo rinką – galime tai pastebėti JAV.
– Kuo skiriasi meno pasaulis kuratoriaus ir meno konsultanto akimis?
– Kuratorystė yra glaudžiai susijusi su institucijomis, o meno konsultantai įprastai dirba su privačiais asmenimis. Dirbant su kolekcijomis (tai darome ir „Lewben Art Foundation“) vyksta daug diskusijų apie meno kūrinius, galvojame apie auditoriją, būsimas parodas, o konsultuojant privatų kolekcininką kur kas svarbesni tampa asmeniniai polinkiai ir požiūrio taškai. Vienu atveju viskas daroma dėl viešumos, kitu – viskas labai privatu, asmeniška.
Konsultuojant privatų kolekcininką kur kas svarbesni tampa asmeniniai polinkiai ir požiūrio taškai.
– Šiuo metu Vilniuje vyksta dvi jūsų kuruojamos parodos. Kaip jos susijusios?
– Paroda „Formuojant idėjas: skulptūros“ meno mugėje „ArtVilnius’16“ pasakoja apie šiuolaikines skulptūras ir skirtingus būdus, išlaisvinančius jas iš figūratyvumo idėjos.
Jau dvidešimt metų vyksta didelė diskusija apie skulptūrą šiuolaikiniame mene. Šimtus metų skulptūra buvo siejama su paminklais ir architektūra, tačiau šiandien šie saitai nutrūko. Šioje ekspozicijoje pokalbiui apie skulptūrą naudojame skirtingas prieigas – būtent todėl čia įtrauktas ir videodarbas.
Ekspozicija „Linijos ir formos“ viešbutyje „Kempinski“ yra paremta formavimo idėja – sąvoka, dažnai naudojama skulptūroje, trimatėje erdvėje, besisiejančioje su formos, dvimatiškumo samprata. Šioje parodoje pristatomi menininkai, dirbantys su formos idėja, trimatiškumo vertimu į dvimatiškumą.
– Abiejose ekspozicijose netrūksta garsių pavardžių. Ar kartais nebūna sunku atsiriboti nuo meno pasaulyje jau susiformavusio šių menininkų įvaizdžio?
– Vienas „Lewben Art Foundation“ tikslų yra Lietuvoje parodyti tų menininkų darbus, kurie anksčiau čia nebuvo pristatyti. Dėl šios priežasties, atsižvelgdami į savo temą ir principus, įsigyjame ir garsių menininkų darbų, pvz. J. ir D. Chapman. Nejaučiame būtinybės ar spaudimo kaskart pristatyti garsaus menininko kūrybos, tačiau tai yra dalis mūsų tikslo.
Nejaučiame būtinybės ar spaudimo kaskart pristatyti garsaus menininko kūrybos, tačiau tai yra dalis mūsų tikslo.
Kita vertus, pristatome ir tokius meninkus kaip Petrit Halilaj, kurio darbai nėra brangūs. Galbūt jis nėra žinomas tai pat, kaip, pavyzdžiui, Tony Craggas, tačiau jo darbus įsigyja svarbiausi pasaulio muziejai, jo kūryba buvo pristatyta MOMA, Pompidou centre ir kt.
Štai, Katja Novitskova atstovaus Estijai Venecijos bienalėje, šiuo metu Berlyne pristatoma jos personalinė paroda. Tad viskas, ką kolekcionuojame „Lewben Art Foundation“, net jei tai yra jaunų menininkų darbai, turi tarptautinio pripažinimo ženklą.
– Ko žiūrovai turėtų nepraleisti „Lewben Art Foundation“ ekspozicijoje „ArtVilnius’16“?
– Visų pirma, svarbu pasiimti katalogą, kuris padės suprasti kūrinių kontekstą. Taip pat siūlau nepagailėti laiko ir peržiūrėti videodarbą, sukurtą Hanso Op de Beecko. Jis yra vienas įdomiausių savo kartos videomenininkų, o jo kūrinys padės geriau suprasti likusią ekspoziciją ir jos išdėstymą.
Norėčiau atkreipti dėmesį į gerai žinomo menininko Marcel Dzamos kūrinį „Plato’s Cave Gone Astray“, pasakojantį apie tikrus įvykius, nutikusius Meksikoje, kai dingo 43 vietinės mokyklos mokiniai. Autoriaus skulptūra atspindi šiuolaikinio meno monumento idėją, būtent todėl ji yra įtraukta į parodą.
Parodoje pristatome ir minimalistinius, abstrakčius Michaelo Deano bei Mandlos Reuter darbus, o Bertrandas Lavieras ekspozicijoje kelia klausimus apie originalą ir skulptūrą šiuolaikiniame pasaulyje. Parodoje taip pat pristatomi jau minėti autoriai: Petrit Halilaj, Jake ir Dinos Chapman, Thomas Houseagas, Kendell Geersas.
