Šis kultūrinis gylis taip pat yra labai saugomas. Nuo rinkos jėgų, greitų išeičių, aiškios simbolikos – visko, kas gali kelti pavojų ilgametei meninei kalbai, kūrybiniam tęstinumui, kurį dar vengiame laikyti tradicija. Net postmodernizmo pamokos nėra iki galo išmoktos, o aplinkui jau vyksta akcijų biržos mikrotrūkiai, klimato kaita ir interneto botų karai dėl reklamos plotų. Prie tokios sudėtingos padėties nespėja prisitaikyti net edukacinės schemos, galinčios padėti ją suvokti. Tai pavojinga situacija – atsargius ir subtilius mąstytojus ji trikdo ir sulėtina, fašistuojančius rėksnius įgalina, o visus kitus palieka be įrankių, padedančių veikti sparčiai kintančiame pasaulyje.
Tačiau pavojingos situacijos gali duoti ir įdomių rezultatų. Kaip vieną jų galėčiau įvardyti prancūzų ir alžyriečių kilmės menininko Neïlo Beloufos (g. 1985 m.) kūrybą. Savo kompleksiškuose kūriniuose menininkas tyrinėja santykius tarp tikrovės ir jos reprezentacijos bei bejėgystę didžiųjų pasaulio algoritmų akivaizdoje. Pvz., 2012 m. prieš savo solo parodą Paryžiaus „Palais de Tokyo“ jis pakvietė 700 žmonių į vakarėlį, kuriame, pirkdami gėrimus ir niokodami Beloufos sukurtą scenografiją, svečiai turėjo ne tik suformuoti ekspoziciją, bet ir sumesti lėšų menininko honorarui. Kitaip tariant – įgyvendinti parodą savo neapmokamu darbu pagal geriausias socialinių tinklų ekonomikos tradicijas. Nepavykęs sumanymas kritikuojamas iki šiol, tačiau Beloufa jo neišsižadėjo.
Kalbėdamas apie šią parodą, jis įvardija savikritikos paradoksą: net ir nuoširdumas gali būti puikus įrankis kraunantis sau kapitalą. Būtent todėl autoritetus kvestionuojantis menininkas nuolatos keičia darbo metodus, bandydamas ištrūkti iš spąstų, į kuriuos pats lenda.
Iš mūsų kultūrinių pozicijų Beloufa atrodo keistas. Mes į spąstus arba nelendame, arba įlindę liekame apie tai pasikalbėti. Galbūt ironiškai, galbūt įmantriomis metaforomis, bet vis tiek nenukrypdami nuo temos ir vengdami netakto. Galime būti autoironiški, bet tik struktūruotai, iš anksto apgalvoję, vengdami chaoso ir komplikacijų. Tai gali būti ilgų įtampos ir atsargumo metų pasekmė. Gegužę ir birželį Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje vyko Rūtos Junevičiūtės paroda „Aisopika“, nagrinėjanti sunkiai klasifikuojamą ezopinės kalbos fenomeną – vieną giliausių mūsų kultūrinės tradicijos bruožų. Metodas tam irgi pasirinktas gilus. Su Junevičiūte bendradarbiavusių menininkų –architekto Justino Dūdėno, dizainerės Gailės Pranckūnaitės, menininkės Anastasijos Sosunovos ir choreografės Grėtės Šmitaitės – kūriniai driekiasi savo trajektorijomis, kuriomis keliaujantys autoriai smalsiai apžiūrinėja ezopikos fenomeną ir jo padarinius šiandien.
Ezopinė kalba nebeturi sovietmečiu užsitarnautos svarbos ar gynybinės funkcijos, bet jos pėdsakai juntami įvairiose situacijose: nuo Junevičiūtės Kalifornijos greitkeliuose patiriamo Stendalio sindromo to paties pavadinimo videodarbe iki elementarių kasdienių nesusikalbėjimų, Sosunovos blaiviai konstatuojamų tekste „Aisopikai“ (2020). Tais pėdsakais vis tiek nueiname į savo neišvengiamą gelmę, nes esame labiau linkę ieškoti vilties joje, o ne išsigelbėjimo paviršiuje. Nes viltis vis tiek kažkaip atsiranda, o išsigelbėjimo gali ir nebūti – arba, mažų mažiausiai, jis pareikalaus neoraus elgesio, bejėgiško prisipažinimo, kad visiškai nebežinome, ką daryti.
Tačiau Beloufos kūriniai neslepia, kad jis nežino, ką daryti. Jie nepasižymi nei estetiniu vientisumu, nei patrauklumu, dažnai atrodo perkrauti arba veikia tik kaip gremėzdiški ekranų rėmai. O instaliacija „Racionalizuota dama“ (2014, mišri technika) iš pažiūros kitokia. Tai gan įprastas mūsų akiai kūrinys: figūra, turinti ir moters, ir skulptūros bruožų, tinkama ir galerijoms, ir svetainėms. Šis kūrinys – dalis tęstinės „Racionalizuotųjų“ serijos, į kurią patenka kompleksiškos instaliacijos „Racionalizuotas kambarys“ (2015) arba „Racionalizuoti objektai“ (2016). Tai į trimatę erdvę perkelti iš geležies išlankstyti brėžiniai, įvairūs baldai, kūno dalys ir daiktai, laikantys vieni kitus arba stovintys ant pagrindų, pagamintų iš epoksidinės dervos bei nuorūkų. „Racionalizuotų kambarių“ serija dar vadinama „Data for Desire“ – „Duomenys geismui“. Pavadinimas apibūdina sudėtingą skaitmeninių infrastruktūrų ir jutiminio gyvenimo santykį, vis dažniau sukeliantį iki šiol neegzistavusias mintis ar jausmus.
Nors pavydas ir ilgesys driekiasi per visą istoriją, jie pavirto į kažką kita, kai pradėjome matyti buvusių mylimųjų ikonėles chatuose ir jų paskutinio prisijungimo datas pasimatymų programose. Tenkindami savo geismus, generuojame duomenis kitų geismams tenkinti. Tai, kas esame, užsimezga ne tik gimdose, bet ir kažkieno skaičiavimuose bei programose. Būdami neracionalūs ir savarankiški, galime judėti po savo pasaulio funkcijas ir kambarius jausdami juose džiaugsmą. Bet mus valdantys algoritmai toliau bus generuojami pagal racionalizuotus mus – iššifruotus ir suskaičiuotus šių judesių duomenis.
„Racionalizuota dama“ nėra moters atvaizdas – tai formą įgavusi duomenų riekė. Kūrinys, iliustruojantis informacinio pasaulio paradoksą: nei paviršius, nei gylis nebėra prasmingos sąvokos su aiškiai nusakomomis ribomis. Bet kartu – pasenusios sąvokos dažnai tampa nuostabiomis vidinėmis erdvėmis, neracionalizuojamais kambariais, kuriuose apgaunami ir perrašomi algoritmai. Chaosas tarp gelmės ir paviršiaus veda būtent į jas.
