Nors rinktis yra iš ko, tačiau dalis architektų, turėjusių užduotį reprezentuoti Lietuvą ir atsakyti į pagrindinę parodos temą „Ateities energetika“, muistėsi lyg nesavame kailyje, pasirinko labai tiesmukus reprezentacijos būdus ir pasitelkė visiškai vaizduotės nereikalaujančias idėjas.
Ši paroda nebus pirmas lietuviškos architektūros kontaktas su Kazachstanu. 2010 metais grupė vilniečių architektų puikiai pasižymėjo Kazachstane vykusiuose konkursuose. Buvo laimėti Kazachų dramos teatro („JAD“ su „Architektūros linija“) ir Rusų dramos teatro („Trys A.M.“ su „SUTI“) konkursai, pelnyta keletas prizinių premijų. Taip pat jau daugiau nei dešimtmetį Almatoje veikia pusiau lietuviškas architektūros biuras „Almaty Vilnius Architects“.
Reikia pripažinti, kad Aplinkos ministerijos noras per vieną mėnesį gauti stiprią idėją, kuri apjungtų energetiką, atsinaujinančius išteklius, Lietuvos kurortus, tradicijas ir maistą į vieną visumą yra labai sudėtingas iššūkis.
Nors ryšys yra, realizacijomis Kazachstane lietuvių architektai smarkiai pasigirti negali. Stebėtina, bet šis konkursas, suteikiantis progą pagaliau kažką pastatyti Kazachstane, pritraukė tik devynias komandas, kurių ne visi pasiūlymai spindi kokybe. Tarp pasiūlytų idėjų yra bandymas pristatyti Lietuvą kaip graikiškos mitologijos šalį ir siūlymas atspindėti naujausius energetikos proveržius rodant Trakų pilį ir Gedimino bokštą. Nors šių darbų autoriai akivaizdžiai nesuprato užduoties, reikia pripažinti, kad Aplinkos ministerijos noras per vieną mėnesį gauti stiprią idėją, kuri apjungtų energetiką, atsinaujinančius išteklius, Lietuvos kurortus, tradicijas ir maistą į vieną visumą yra labai sudėtingas iššūkis.
Biudžetas taip pat negelbėja. Sunku būtų tikėtis kažko panašaus į pribloškiantį Jungtinės Karalystės 2010 metų „Expo“ paviljoną Šanchajuje, kurtą Thomo Heatherwicko studijos ar atraktyvų Danijos paviljoną, projektuotą BIG biuro, kurie kainavo atitinkamai 29 ir 20 miljonų eurų, kai mūsų biudžetas siekia tik pusę milijono eurų. Taupydama resursus Lietuva glausis pastatytame komplekse ir įkurs paviljoną 530 kvadratinių metrų zonoje. Todėl įėjimai, aukštis ir tankumo reikalavimai yra iš anksto apibrėžti ir architektams šiame konkurse teko tiesiog įrengti vidaus erdvę. Tačiau visi šie apribojimai nėra pasiteisinimas siūlyti nuobodžias idėjas.
Lietuvos paviljono konkurse pateiktus devynis paviljonus galima suskirstyti į keletą grupių – aukštųjų technologijų paviljonai, architektūriniai paviljonai ir įvykių paviljonai.
Paviljonų idėjos
Lietuvos paviljono konkurse pateiktus devynis paviljonus galima suskirstyti į keletą grupių – aukštųjų technologijų paviljonai, architektūriniai paviljonai ir įvykių paviljonai. Pirmajai grupei priklausantys paviljonai bando lankytojus vilioti interaktyviomis technologijomis – ekranais, judesio detektoriais, virtualios realybės akiniais ar tiesiog demonstruodami šiuolaikiškas technologijas, pavyzdžiui, lazerius. Architektūrinių paviljonų grupė remiasi įstabiomis erdvėmis ir objektais. Tai paviljonai, kurie gali gerai atrodyti nuotraukose, bet nebūtinai įdomiai pateikti reprezentuojančią informaciją. Įvykių paviljonuose svarbiausia yra aktyvus lankytojų įtraukimas. Lankytojai judėdami, žaisdami ar transformuodami paviljoną, kuria sau pramogą ir kartu gauna informaciją.
Aukštųjų technologijų paviljonai
Projektas „Žalia energija visiems“ yra turbūt labiausiai nuviliantis iš visų besiremiančių technologijomis. Dėl daugybės rašybos klaidų sunkiai suprantamas projekto aprašymas atskleidžia, kad lankytojus bus bandoma priblokšti ant lubų, grindų ir sienų išdėliotais ekranais. Sunku tikėtis, kad toks sprendimas gali kažkaip išskirti Lietuvą iš 100 kitų parodoje dalyvausiančių šalių. Projekto vizualizacijose akcentuojamos Trakų ir Gedimino pilys, nors konkurso sąlygose apie jas nebuvo nė žodžio – buvo prašoma akcentuoti Lietuvos kurortus. Turbūt vienintelis šio pasiūlymo privalumas – pigus ir paprastas įrengimas.
„Energoskopas – gamtos atspindžiai“ startuoja su įdomia koncepcija, tačiau iškart po starto nukrenta, susilaužo koją ir baigia savo karjerą. Idėja siūlanti paviljoną paversti nauju prietaisu – energoskopu – labai intriguoja. Kaip ir sprendimas veidrodžių pagalba keletą kartų praplėsti paviljono erdvę. Tačiau staiga pagrindiniu paviljono akcentu tampa tiesmuka Stelmužės ąžuolo interpretacija su Yodos (iš Žvaigždžių karų) nameliu medžio kamiene. Norėtųsi tikėti, kad parodos lankytojai bus buvę miške ir matę medžių, todėl tiesmuka gamtos kopija vargu ar yra reikalinga. Pažodinis gamtos motyvų perteikimas gali būti labiau tinkamas paviljonui Disneilende, nei šalies reprezentacijai pasaulinėje parodoje. Kita vertus, pasitelkus daugiau fantazijos ir abstrakcijos šis paviljonas turi neblogų šansų sukurti įdomų potyrį.
„Atgal į gamtą“ – dar vienas technologijomis grindžiamas paviljonas. Panašiai kaip ir „Energoskopas – gamtos atspindžiai“ ši idėja remiasi gamtos vaizdavimu ir interpretavimu. Erdvė skirstoma į tris pagrindines – miško kambarį, kuriame pasakojama apie gamtinius išteklius ir tradicijas, sniego kambarį, kuriame primenami dabarties pasiekimai ir energetiniai žiemos iššūkiai, ir baltąjį kambarį, kuriame, virtualios realybės pagalba, baltoje erdvėje atskleidžiamos ateities technologijos. Trys aiškios skirtingos, bet kartu ir tematiškai susietos erdvės padeda gerai organizuoti daugybę skirtingos informacijos, išvengiant chaoso. Nežinia, ar tiesioginis miško perteikimas su centre stovinčiu „aukuru“ yra geriausias sprendimas, tačiau žiemos kambario atvežimas į vasarinę Astaną gali sulaukti dėmesio, o baltasis ateities kambarys tapti smagia pramoga.
„Lazeriai. Ateities energija“ – paviljonas, drąsiausiai pasineriantis į technologijas. Jokių gamtos motyvų, Nemuno vingių ar romantiškų miško vaizdinių – jų vieton stoja lazeriai. Idėjos autoriai lanksčiai pasižiūrėjo į užduotį, nusprendė dalį sąlygų ignoruoti, nesiblaškyti ir susikoncentravo ties stipria technologijų išraiška – pagrindinė paviljono erdvė yra milžiniško lazerio modelis, po kurį galima pasivaikščioti. Tokiame paviljone vargu ar bus lengva pristatyti Druskininkus, tradicijas, kultūrą, tačiau bent nelieka grėsmės paskęsti informacijos pertekliuje. Po apsilankymo lankytojai tikrai išsineš vieną aiškią žinutę – Lietuva ir kažkas su lazeriais, bet vargu, ar sužinos ką daugiau.
Architektūriniai paviljonai
„Lietuva – įkvėpimo šaltinis“ – paviljonas, kuris bando papirkti ne technologijomis, bet architektūrine išraiška. Autoriai, tiesmukai kopijuodami gamtinį motyvą, siūlo paviljono erdvėje patalpinti keletą padidintų kankorėžių kopijų. Jų viduje būtų demonstruojama informacija, rodomos prezentacijos. Kodėl būtent kankorėžis yra geriausias objektas reprezentuoti Lietuvą ir ateities energetiką, sunku pasakyti. Pagrindinis paviljono minusas – milžiniški kankorėžiai gali pritraukti milžiniškas voveres.
„Žemės ir saulės sinergija“ bando ambicingiausiai iš visų konkursui pasiūlytų idėjų pasitelkti architektūrinę kalbą. Bet ambicija baigiasi sulig žodžiu „parametrika“ projekto aprašyme. Nors autoriai teigia priešingai, parametrinės architektūros paviljone nėra, jų pasiūlytas lygiakraščio trikampio modulis, atspindintis tris energetikos eksporto sritis, vizualizacijose tampa paprastu trikampiu ir veikiausiai buvo pasirinktas tiesiog dėl lengviausio konstrukcinio būdo, bet ne idėjinių užmačių. Parametrinės technologijos panaudojimas paviljone galėjo būti perspektyvus žingsnis, tačiau nei viena konkursui pristatyta idėja iki galo jos neišnaudojo.
„4 elementų energija“ – projektas, kuris per klaidą pateko į šį konkursą, nes akivaizdžiai turėjo reprezentuoti Graikiją. Projekto aprašymo pradžioje net keturis kartus minima Graikija, pasakojama apie jos filosofiją ir tik pabaigoje prieinama prie Lietuvos. Vėliau daug kalbama apie ąžuolo svarbą, nepamirštamas Dionizo Poškos Baublys. Projekte „Energoskopas – gamtos atspindžiai“ centrinis objektas taip pat buvo medis, tačiau šiame projekte be jokių užuolankų siūloma stilizuoti Stelmužės ąžuolą. Projekto autorius galima pagirti, kad jie bent nesiūlo nieko perteikti tiesiogiai. Bet kodėl graikų filosofija ir 1500 metų senumo merdėjantis medis geriausiai reprezentuoja ateities energetiką ir Lietuvą – būtų rimtas klausimas net Aristoteliui.
Įvykių paviljonai
„Lithuanian attraction“ paviljone svarbiausia yra ne architektūra, technologijos, bet veiksmas. Lankytojams siūloma pramoga-karuselė, kurią jiems sukant ratu, generuojama elektros energija. Vizualus ir atraktyvus sprendimas, tačiau stokojantis pagrįstumo ir išsamesnio paaiškinimo.
„Beribės energijos link“ siūlo be ribų geriausią paviljono sprendimą – bet tik jeigu gaminate stumdomas duris. Visą paviljono erdvę siūloma suskaidyti stumdomomis sienomis, kurių pagalba galbūt (aprašymo nėra) lankytojai galėtų žaisti su erdve. Turbūt kaip ir „Lithuanian attraction“ projekte buvo bandoma sukurti kažkokį paviljono ir lankytojų interaktyvumą, bet toks sprendimas nėra idėja, o tiesiog techninė paviljono detalė. Beribės energijos link – be idėjos.
Bet kuriuo atveju, Lietuva vargu ar sublizgės kitų šalių kontekste. Santūrus, profesionalus, bent trumpam sudominantis pasirodymas parodoje jau būtų neblogas pasiekimas turint tokį biudžetą ir greitą projektų parengimą.
Favorito nėra
Apžvelgus visas idėjas, aiškaus laimėtojo nėra. Ir nesvarbu, kuri idėja laimės, su ja dar reikės įtemptai padirbėti, norint nušlifuoti visus kampus. Atmetus keletą beviltiškų projektų iš likusių būtų galima sukurti įdomias ekspozicijas. Vieniems trūksta stipresnės architektūrinės išraiškos, kitiems sprendinių pagrįstumo. Bet kuriuo atveju, Lietuva vargu ar sublizgės kitų šalių kontekste. Santūrus, profesionalus, bent trumpam sudominantis pasirodymas parodoje jau būtų neblogas pasiekimas turint tokį biudžetą ir greitą projektų parengimą.
Lietuvoje yra daugybė architektų, galinčių puikiai įgyvendinti tokį projektą, todėl Aplinkos ministerijai derėtų atsakyti į klausimą, kodėl konkursas sulaukė tokio nedidelio susidomėjimo. Lietuvą „Expo 2017“ parodoje Kazachstane reprezentuosiantis paviljonas bus išrinktas rugsėjo mėnesį. Planuojama, kad pasaulinėje parodoje kitais metais apsilankys 2 milijonai lankytojų. Ji prasidės 2017 m. birželio 10 d. ir tęsis iki rugsėjo 10 d.
