15min teiravosi, kaip Neringai Černiauskaitei ir Ugniui Gelgudai sekasi atstovauti Lietuvai, kokia yra pagrindinė jų projekto idėja. Susirašinėjimas su menininkais vyko prieš atsidarant paviljonui balandžio 20 d.
– Šiuo metu jau esate Venecijoje. Kaip sekasi tvarkyti ekspoziciją? Kada planuojate jau užbaigti darbus? Kurioje vietoje esate apsistoję?
– Būtent šiuo metu rašome iš paviljono ekspozicinės erdvės – Chiesa di Sant’Antonin bažnyčios, kurioje zuja visa komanda. Instaliuojame jau ketvirta savaitė, pasikeitė kelios skirtingus instaliacijos elementus „auginančios“ grupės. Kadangi šiemet paviljonas įsikūręs barokinio paveldo erdvėje, teko nemenkai pasukti galvą, kaip galima būtų sukurti aplinką, neliečiant sienų bei lubų. Tad architektų duetas Isora x Lozuraitytė Studio sukūrė architektūros architektūroje principą, kuriam įgyvendinti pasitelktas visas būrys specialistų. Liko kelios paskutinės dienos paviljonui įrengti, kadangi jau nuo ateinančio antradienio jame galės lankytis pirmieji žiūrovai, meno sepcialistai, o nuo balandžio 20 d. paviljonas bus atviras ir plačiajai publikai.
– Su kokiais iššūkiais susidūriate ruošiantis parodai?
– Kadangi Lietuva yra viena iš šalių, neturinčių nuolatinės paviljono erdvės, kasmet tiek meno, tiek architektūros bienalės organizatoriams tenka išnaršyti visą miestą, ieškant konkrečiam sumanymui tinkamos aplinkos. Kadangi ši instaliacija reikalauja vientiso plano erdvės ir gana nemenkos, pasirinkimas buvo dar labiau apribotas. Tik paviljono komisaro, Arūno Gelūno, diplomatinių įgūdžių dėka pavyko šios įspūdingos bažnyčios klausimus ir iššukius suderinti su ją valdančia kurija. Nuo pirmo apsilankymo mus visus sužavėjo jos meditayvumas ir tam tikra apleistumo nuojauta, kadangi ši bažnyčia buvo uždaryta lankytojams daugiau nei dešimt metų.
Tuo pačiu, pati Venecija su savo kanalų raizgalyne ir vietiniais darbų derinimo ypatumais yra vienas didelis iššūkis, su kuriuo susiduria visų paviljonų rengėjai. Daug ko išmokome, o be atsidavusios muziejaus komandos, tikrai nebūtume galėję įveikti visų venecijietiškų „potvynių“.
– Jūsų parodai svarbi uždegimo sąvoka atskleidžia sistemines ekonomines ir socialines skriaudas. Kokios tos skriaudos?
– Jos išties įvairios, tačiau pirmiausia vertėtų atrasti pirminį tos žalos šaltinį, kurio vienas svarbiausių – kolonialistinio gamtos resursų bei tam tikrų žmonių grupių išnaudojimo istorija. Istorija, kuri tęsiasi iki šių dienų savo pasekmėmis ir naujomis kolonizavimo formomis. Tokiam išnaudojančiam požiūriui pagrindus padėjo vakarietiškoji mąstymo mokykla, dirbtinai atskyrusi žmogų nuo gamtos, iškėlusi vieną rasę ar civilizaciją aukščiau kitų. Tai leido lengviau imtis to, kas laikoma „kitu“ eksploatavimo. Tad istoriškai sukurtos asimetriškos ir hierarchinės struktūros ir toliau kuria socialines, ekonomines bei ekologines skriaudas ir problemas. Nors žala galėjo būti padaryta prieš kelis dešimtmečius ar net amžius, tačiau žmonių kūnuose kaip gyvuose archyvuose tos skriaudos įrašytos ir perduodamos iš kartos į kartą. O vėliau tai pasireiškia vienokia ar kitokia uždegimo forma.
– Kodėl jums buvo svarbus uždegimo motyvas?
– Jau kuris laikas savo kūryboje tyrinėjame žmogaus kūnų transformacijų ir šiuolaikinės medicinos santykį, įtraukdami jį į plastesnius – ekonominius ar socialinius kontekstus. Tad uždegimo sąvoka natūraliai įsiliejo į bendrą mūsų tyrimo lauką. Prieš pora metų į rankas papuolė Rupa Marya ir Raj Patel knyga „Liepsnojantys: neteisybės anatomija ir gilioji medicina“, kurioje įtaigiai sujungiamas ne tik žmogaus ir planetinis masteliai, tačiau pateikiama, kaip glaudžiai susiję iš pirmo žvilgsnio nutolę dalykai – istorinis kolonializmas, mikrobioma ar nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys. Kadangi keliuose ankstesniuose projektuose taip pat siekėme užklausti tas dirbtinai brėžiamas ribas tarp to, kas gyva ir negyva, žmogiška ir gamtiška, mums buvo itin artima šių autorių kritika Vakarų kosmologijai, kaip skiriančiai ir taip lengivau užkaraujančiai prieigai. Taigi per biologinį procesą – uždegimą – galime kalbėti tiek apie istorines, tiek apie šiandienos ar netolimos ateities problemas ir pavojus.
– Kaip jis siejasi su M.T.Rožanskaitės kūryba?
– M.T.Rožanskaitė dalyje savo kūrybos daug dėmesio skyrė žmogaus kūno medicinos sistemoje vaizdavimui. Neretai pasitelkdama fragmentavimą ir medicininės įrangos šaltumą, ji perteikė sisteminį asmenybių pavertimą anoniminėmis dalelėmis. Tad vaizduodama scenas iš ligoninių ar medicinos procedūrų, ji tarsi tyliai kritikavo platesnę politinę sistemą bei pačias technologijas. Jos kūrinių įtraukimas taip pat padeda kalbėti ir apie neteisybes ir šiame regione, kurias sukėlė šalis, iki šiol neatsisakiusi savo imperialistinių planų. Tuo pačiu, drauge su kuratoriais į paviljono ekspoziciją įtraukėme ir kelis abstraktesnius dailininkės kūrinius, kuriuose ji vaizduoja kosminius kūnus, peizažus. Tokiu būdu tapybos kalba jungiame žmogaus ir kosminius kūnus.
– Kaip manote, ar yra vilties išsikapstyti iš žmoniją krečiančios karštligės?
– Jeigu įsivardinsime teisingą diagnozę. O ji veda link tų, jau minėtų, dirbtinių skirčių tarp savo ir svetimo, žmogaus ir gamtos, gyvo-negyvo, kurias sukūrė tie, kurie ir padėjo pagrindus tos karštinės įsiliepsnojimui. Tad paviljone kviesime žiūrovus ne tik patirti uždegimo procesą, bet per jį ieškoti kitokios prieigos prie aplinkos ir savęs paties. Prieigos, kurioje trumparegiškas resursų ar kito išnaudojimo būdas virstų platesniu ir laiką skrodžiančiu suvokimu apie tarpusavio susietumą ir veiksmų pasėkmes.
