Režisierė Rugilė Barzdžiukaitė, libreto autorė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė ir jų apie klimato kaitą svarstanti opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ pelnė auksą. Tačiau Lietuva Venecijos bienalėje garsiai nuskambėjusi yra ir anksčiau – Lietuvos paviljonui keturis kartus buvo įteikti specialieji paminėjimai.
2005 m., 51-ojoje Venecijos meno bienalėje, Lietuva pristatė Jono Meko kūrybą: videoinstaliacijas, filmus, menininko laiškus, filmų apie J.Meką programą. Specialiai bienalei buvo išleista knyga „Pokalbiai, laiškai, įvairūs darbai ir kt.“.
Paroda buvo pavadinta „Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais“. Apie ją pats J.Mekas kalbėjo taip: „Šioje parodoje, kaip ir apskritai kūryboje, man rūpi atkreipti dėmesį į mažus, nereikšmingus, asmeniškus mūsų gyvenimo, mano, mano šeimos, artimų draugų gyvenimo momentus; džiaugsmus, šventes, buvimą drauge, mažus kasdienius įvykius, jausmus, emocijas, draugystes.“
Projekto komisaru tąkart tapo Liutauras Pšibilskis, antrąja komisare – Lolita Jablonskienė. Už šią parodą Lietuva Venecijos bienalėje pelnė specialųjį paminėjimą.
Toks pat prizas laukė ir po dar dviejų metų, kai Lietuvą Venecijos bienalėje atstovavo Gedimino ir Nomedos Urbonų projektas „Villa Lituania“, sukėlęs diskusijas ne tik meno pasaulyje, bet ir politinėje arenoje.
Romoje įsikūrusioje „Villa Lituania“ 1933–1940 m. veikė Lietuvos ambasada. Tačiau po Lietuvos okupacijos, šiame pastate buvo įkurta SSRS atstovybė. „Villa Lituania“ nebuvo grąžinta ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – dabar čia yra įsikūręs Rusijos konsulatas.
Menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų duetas sumanė surengti balandžių lenktynes tarp Venecijos ir Romos – simboliškai, galutine stotele turėjo tapti „Villa Lituania“ sode įkurta balandinė, tačiau derybos su Rusija nepavyko ir balandžių – taikos simbolių – varžybos įvyko pačioje Venecijoje.
Projekto komisaru ir kuratoriumi tapo Simon Rees. Po Venecijos bienalės projektas rodytas MACBA muziejuje Barselonoje, Arcos muziejuje Italijoje, aprašytas tarptautiniuose leidiniuose „Global Work of Art“ ir MoMA muziejaus Niujorke sudarytoje kritiško meno antologijoje. Su „Villa Lituania“ projektu šiemet MO muziejuje galėjo susipažinti ir Lietuvos žiūrovai.
2011 m. Lietuvos nacionaliniame paviljone buvo galima išvysti Dariaus Mikšio projektą „Už baltos užuolaidos“. Projekte dalyvauti buvo kviečiami vizualiojo meno kūrėjai, 1992–2010 m. gavę Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos valstybinę stipendiją – jiems buvo siūloma išskirti vieną, jų akimis žiūrint, geriausią savo vaizduojamojo meno kūrinį, sukurtą per tą laikotarpį, kuriam buvo skirta stipendija, ir taip prisidėti prie „valstybės kuruotos kolekcijos“.
Lietuvoje projektas susilaukė nemažai kritinių vertinimų – buvo keliami klausimai, kodėl projekto, kuriame dalyvauja 173 menininkų darbai, autoriumi laikomas Darius Mikšys, kodėl dalyvauti projekte buvo kviečiami tik vaizduojamojo meno atstovai ir t.t. Nepaisant to, paviljonas, kurio komisaro pareigos tąkart atiteko Kęstučiui Kuizinui, Venecijos meno bienalėje buvo apdovanotas specialiuoju paminėjimu.
Galiausiai, 2013 metais, Lietuva Venecijos bienalėje prisistatė drauge su Kipru. Kritišką ir ironišką žvilgsnį į meno varžytuves įrenginėjant nacionalinius paviljonus siūliusį projektą „oO“, kuris žiūrovus sukvietė į Venecijos sporto rūmus, kuravo Raimundas Malašauskas, o jo komisaru buvo Jonas Žakaitis.
Pavijone, kuris buvo apdovanotas specialiuoju paminėjimu, buvo pristatomi menininkų L.Buklio, G.Didžapetrio, J.Dodge, L.Haraki, M.Hassabi, Ph.Kyriacou, M. Lefkowitz, G.Lester, E.Narbutaitės, M.N. Halvorsen, A.Šeškaus, D.Sinister, C.Taliotis, K.Varnelio, N.Yiaxi, V.Žilinskaitės darbai.
2019 m. aukščiausias Venecijos bienalės apdovanojimas, „Auksinis liūtas“, Lietuvos paviljonui atiteko eksperimentinę dvasią, netikėtą nacionalinio prisistatymo interpretaciją, inovatyvų lokacijos išnaudojimą, tuo pat metu kuriant jungtį su Venecijos miestu ir jo gyventojais.
Apie klimato kaitą, antropoceno eros grimasas ir žmogaus bei Žemės nuovargį kviečiantis susimąstyti kūrinys išsiskiria ne tik bienalei nebūdinga raiška, bet ir netradiciniu režisūriniu sprendimu – į dirbtinį paplūdimį ir savo patirtis apdainuojančius vasarotojus žiūrovai gali pažvelgti iš viršaus.
Lietuvos paviljonas šiemet įsikūrė Karinio jūrų laivyno teritorijoje esančiame pastate. Tam, kad jis virstų dainuojančiu paplūdimiu, prireikė 35 tonų smėlio ir daugiau nei 20 atlikėjų iš Lietuvos bei Italijos.
Lietuvos paviljono kuratorė 58-ojoje Venecijos meno bienalėje yra Lucia Pietroiusti, komisarė – Rasa Antanavičiūtė. Lietuvos paviljoną organizuoja Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, pristato Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
-
Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje kuratorė L.Pietroiusti: ar žmogus pajėgus suvokti klimato kaitą?
-
Lietuvos paviljono komisarė R.Antanavičiūtė: jei šalies nėra Venecijos bienalėje, jos nėra ir meno pasaulyje
-
Pirmą kartą istorijoje: Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje apdovanotas „Auksiniu liūtu“
