Menininkė neslepia, jog šie įvykiai – svarbūs įvertinimai jos kūrybiniame kelyje, nors jų buvo jau ne vienas. E.Škarnulytės darbai pristatyti Venecijos architektūros, SIART Bolivijos, San Paulo ir Rygos meno bienalėse, Pompidou centre Paryžiuje, Roterdamo ir Oberhauseno kino festivaliuose. Menininkė taip pat pelnė Nacionalinį Italijos MIUR prizą, Anne ir Jakobo Weidemannsų apdovanojimą ir kt.
Apie Milano trienalę, nuo kūrybos neatsiejamas keliones ir siekį pažvelgti į žmoniją iš ateities perspektyvos, E.Škarnulytė pasakoja interviu 15min.
– Milano trienalės tema šiemet yra „Pažeista gamta: dizainas imasi spręsti žmonijos išlikimą“. Ar prisimenate, kada pirmą kartą pati pajutote gamtos pažeidžiamumą?
– Augant Lietuvoje su tuo nelabai susidūriau. Tačiau 2009 m. pirmą kartą išvažiavau į meno rezidenciją Pietų Korėjoje. Ten išvydau industrinių uostų erdves, kuriose įsikūrę „Daewoo“ ir „Samsung“ fabrikai. Pastebėjau žmogaus progreso ir industrijos randus, paliktus Žemėje. Stebėjau globalizacijos mastus Azijoje, kai, pavyzdžiui, nusausinami dideli plotai, sukuriant naujas, dirbtinas teritorijas, statomos milžiniškas jūrų sienos, o visos šios infrastruktūros paveikia peizažą. Toks buvo pirmas ir labai stiprus susidūrimas su šia tema, kuri mano kūryboje prasidėjo nuo filmo „38-oji šiaurės horizontalė“.
– Šiandien kalbėjimas apie antropoceną ir žmogaus įtaką aplinkai, regis, neišvengiamai yra politiškas. Tačiau žiūrint jūsų filmus, juos visų pirma norisi apibūdinti kaip poetiškus, sapniškus, mistiškus. Kiek jie jums pačiai atrodo ir politiški?
– Pastaruosius dešimt metų dirbu tik tose teritorijose, kurios yra politiškai ir ekonomiškai problematiškos. Jei esu tobulam peizaže Kanados kalnuose, nejaučiu įkvėpimo.
Visuomet atlieku labai didelį tyrimą, visuomet praleidžiu daug laiko, tyrinėdama lokacijos istoriją, atlieku daug interviu, tačiau jų į filmus nesudedu – pokalbiai tampa publikacijomis. Pačius filmus, vis tik, noriu palikti daugiau poetiškus. Man svarbu, kad jie žiūrovui keltų daugiau klausimų, nei pateiktų atsakymų.
Todėl mano filmai man visada atrodo politiški, bet ne tiesiogiai. Tai nėra žurnalistiniai dokumentiniai reportažai. Per vizualinę meditaciją, per garsą, per erdvę bandau įtraukti žiūrovą į istoriją ir jam pačiam palikti galimybę nuspręsti, kas vyksta aplink mus ir kur mus tai veda. Noriu būti savotišku tarpininku tarp mokslinės informacijos ir emocijos bei poetikos.
– Jei paprastas, trikdžių neturintis peizažas neįkvepia, kaip ieškote problemiškų erdvių bei temų, kurios yra reflektuojamos jūsų darbuose?
– Jų aplink mus tiek daug, kad kasdien, net plynam lauke, galima kažką atrasti. Pavyzdžiui, oro erdvė, radijo bangų erdvė – visa tai, ko mes nematom, bet kas jau yra politiška. Arba, pavyzdžiui, ateityje planuojamas giluminis jūrų ir vandenynų kasyklų atidarymas. Tai tarsi nauja aukso karštinės teritorija.
Temas ir lokacijas randu ne sėdint studijoj ir planuojant, bet keliaujant, bendraujant su vietiniais žmonėmis, rizikuojant, vystant dialogą su mokslininkais.
– Jūsų kūrybos geografinė amplitudė labai plati – nuo Pietų Korėjos ir Šiaurės ašigalio iki Lietuvos. Ar būtų teisinga sakyti, kad, jūsų atveju, kūryba yra neatsiejama nuo keliavimo?
– Taip.
– Iš kur ta keliavimo aistra radosi? Kodėl jūsų kūrybai reikia nuolatinio judėjimo?
– Manau, kad visa tai, vėlgi, prasidėjo Pietų Korėjoje. Kaskart nustebinančios žmonių istorijos, vietovių problematikos – visa tai reikalinga kūrybai ir yra neatsiejama nuo keliavimo. Pati tuo įsitikinau. Bandžiau sėdėti ir dirbti studijoj, bet vis tiek – išvažiuoju į Naujosios Meksikos dykumas ir per dieną sužinau bei nufilmuoju daug daugiau, nei sėdėdama prie stalo. Žinoma, galima tą patį atrasti ir skaitant knygas, bet tokia metodologija – per kelionę, dialogus, bendravimą – man pačiai artimesnė.
– Ar daug keliaujant išsiplečia ir namų sąvoka?
– Išsiplečia. Namų poreikis yra, bet namai šiandien man vis tiek būtų ta vieta, kurioje galėtų susitikti skirtingų požiūrių žmonės, diskutuojantys, auginantys idėjas. Namai yra ten, kur vyksta pokalbis. O man pačiai visur gerai – ir Spitsbergene, šiaurėj su poliariniais lokiais, ir Naujojoj Meksikoj, ir Lietuvoj gerai.
– Ar keliant klausimą apie tai, kokius pokyčius išgyvena planeta ir žmogus, susimąstote ir apie savo pačios gyvenimo būdą? Kiek jūsų gyvenimas keičiasi vis labiau gilinantis į šias temas?
– Vyksta nuolatinis mokymosi procesas, nuolatinis domėjimasis kitomis specialybėmis. Tai keičia mano požiūrį ir, tikėkimės, keis ir veiksmus.
– Man įsiminė jūsų filmas „Sangdo pranašystė“, kuriame apie vietą kalbama kaip apie žmogų – tai, mano akimis žiūrint, tampa gražia metafora jūsų kūrybai, kurioje visad ieškote intymaus santykio su erdve.
– Visą laiką domėjausi tuo, ko mes kasdien tiesiogiai nematom. Tuo, kas slepiasi – tiek politiškai, ekonomiškai, tiek dirbant su neregiais, kaip kad mano močiutė. Korėjoje mane domino geopolitiniai, miesto pokyčiai, šiame filme reiškiami per neregio pojūčius. Naujo miesto jis niekada neregėjo, tiesiog bando jį struktūrizuoti, pajausti – per vėją, per triukšmą.
Tas intymumas pasiekiamas, tikriausiai, per buvimą su personažais. Šalia ir ilgai. Tuomet ir atsiranda ryšys. Jo negalėtų būti, jei atvažiuočiau ir pafilmuočiau tik vieną dieną.
– Kiek laiko šiuo atveju užtruko „jaukinimasis“?
– Užtruko. Turėjau ten net grįžti. Iš viso, turbūt, truko kelerius metus.
– Milano trienalėje pristatomas jūsų videoinstaliacijų projektas „Manifold“. Kas jame laukia žiūrovo?
– Paviljone lankytojas žvelgia tarsi iš ateities archeologo perspektyvos. Archeologo, kuris skrenda ir stebi Žemę, bet jau po dešimties tūkstančių metų, ir mato žmogaus paliktus geopolitinius, politinius, industrinius progreso randus, tokius kaip atominės elektrinės, atominės atliekos, mokslo stotys, neutrinų observatorijos, kasyklos. Jis stebi visas šiandienos liekanas, šiandienos architektūrinį koliziejų. ir kelia klausimus: kas vyksta, kur mes judam, kas keičiasi?
Man labai svarbu sukurti erdvę, dirbti su architektūra, su dizainu. Visa sprendimai turi padėti žiūrovui nukeliauti į kitas dimensijas.
– Dabar – Milano trienalė, visai neseniai buvote apdovanota „Future Generation Art Prize“. Kiek jums pačiai tai yra svarbūs matai, vertinant savo karjerą?
– Jaučiu, kad po „Future Generation Art Prize“ atsivers daug naujų galimybių. Jaučiasi, kad žmonės pastebėjo įdirbį ir visa tai bus galima toliau tęsti. Manau, kad tai svarbūs įvertinimai, svarbūs žingsniai.
– Ar planuojate tęsti panašių temų refleksiją, ar yra ir kitų kūrybinių kelių bei formų, kurios jūsų laukia?
– Noriu kurti daugiau muzikos. „Jaunoje muzikoje“ bus koncertas. Noriu kurti ir daugiau filmų, architektūrinių projektų. Tačiau viskas susiję su žvilgsniu iš ateities, kurio dėka bandau pasižiūrėti į dabartį bei žmoniją šiandien. Tiek undinės, tiek miestai, tiek kasyklos – viskas siejasi su post-žmogaus tema.
– O jei pabandytume iš dabarties perspektyvos pažvelgti į ateitį – ji jums atrodo grėsminga, ar turinti ir vilties grūdą?
– Manau, vilties yra. Kažkokios transformacijos vis tiek turės įvykti.
