„Aš – kuriantis žmogus. Turiu daug idėjų, nespėju jų įgyvendinti. Jei spėčiau, būtų labai daug puikios kūrybos“, – įsitikinęs fotografas.
Marijampolėje gimęs ir užaugęs vaikinas visada buvo maištingos sielos, šeima didelių turtų neturėjo, bet pagrandukas namuose buvo lepinamas. Drąsa vaikinas visada išsiskyrė iš bendraamžių.
„Nuo vaikystės buvau kažkoks kitoks. Važinėjau su riedlente, su vienaračiu. Mokykloje sekėsi gana prastai, vaikystėje nesupratau, dėl ko turiu mokytis. Gal tai ir buvo dabartinio gyvenimo kelias“, – svarsto A.Burba.
Fotografija jis susižavėjo labai anksti, kai tėtis į namus parnešė pirmąjį fotoaparatą „Zenit“. Stebėti pasaulį pro fotoobjektyvą tapo kasdieniu jaunuolio užsiėmimu.
Vos baigęs mokyklą vaikinas svajojo studijuoti Vilniaus dailės akademijoje, bet 14 tūkst. litų kainavę mokslai buvo per brangūs Burbų šeimai. Tačiau užsispyrimo ir šeimos palaikymo vaikinui užteko, kad neatsisakytų savo aistros.
„Tėvai dabar džiaugiasi, kad nenusileidau ir nėjau į universitetą, o dariau tai, ką norėjau. Aš jiems dėkoju, kad jie mane palaiko“, – pasakoja A.Burba.
Svajojęs apie mados fotografiją, vaikinas pasibeldė į vieno garsiausio Lietuvos fotografo Tomo Kaunecko studijos duris.
„Dirbau sunkiai ir nemokamai, bet tai buvo daugiau nei įdomu, tai buvo tai, ko net neįsivaizdavau, tai buvo geresnė mokykla už universitetą“, – įsitikinęs fotografas.
Tačiau lengva tikrai nebuvo. „Buvau jaunas, iš mažesnio miesto, neišlepęs. Džiaugiausi dirbdamas nemokamai ir man buvo gerai“, – savo naivumą prisimena A.Burba.
Kartą vaikinui šovė mintis, kad gyvūnai, kaip ir apsinuoginę žmonės, fotografuojami iš apačios, susigėsta.
Ši mintis nedavė ramybės, todėl jau po kelių mėnesių jis ėmėsi kone nutrūktgalviško plano – realybe paversti savo idėją.
