1944 m. mirusio Ericho Salomono ir 1936 m. gimusios Barbaros Klemm spaudos/reportažinės fotografijos sudaro įdomią simbiozę. Perduodamos tam tikrą žinutę jos kartu perteikia tuometinių įvykių politinį, socialinį ir psichologinį kontekstą. Abu autoriai save laiko/-ė ne menininkais, o pirmiausia žurnalistais. Tačiau šiandien jų darbai dėl savo aukštos meninės vertės pristatomi kaip fotografijos meno kūriniai ir vieni vertingiausių vokiškos spaudos fotografijos pavyzdžių.
Erichas Salomonas – vienas iš Vokietijos fotožurnalizmo pradininkų. Labiausiai jis mėgo fotografuoti politinę ir kultūrinę aukštuomenę. Bilietas, leidžiantis patekti į aukštuomenės sambūrius, buvo pats Erichas Salomonas. Apsukrus ir mokantis bendrauti džentelmenas, išsilavinęs ir mokantis daug kalbų, turintis nepaprastai gerą nuojautą kiekvienoje situacijoje ir sugebantis virtuoziškai (ir gana dažnai – slaptai) naudotis savo fotoaparatu, kuris tarsi tapo to bilieto dalimi. Nuo 1928 m. Erichas Salomonas fotografavo „Ermanox“ fotoaparatu, su kuriuo jis pirmą kartą galėjo patalpų viduje fotografuoti be blykstės, tai yra nepastebėtas. Taip įžymius amžininkus jis galėjo fotografuoti tomis akimirkomis, kai jie nesijautė stebimi, už oficialaus protokolo ribų, kai jis buvo vienintelis juos stebintysis.
Barbaros Klemm fotografijos pasakoja istorijas. Dar daugiau – jos pasakoja naujųjų laikų istoriją. Jokia kita vokiečių fotografė nėra taip įamžinusi tokios daugybės paskutinių dešimtmečių Vokietijos ir kitų šalių įvykių bei asmenybių, kaip tai padarė Barbara Klemm. Jos nuotraukos vaizduoja politikus ir demonstrantus, susitikimus Vokietijos federalinėje kanceliarijoje ir XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje vykusio studentų judėjimo akimirkas. Jose galima pajusti tiek visuomenės ir politines nuotaikas, tiek ir asmeninius išgyvenimus. Maištavimą, bejėgiškumą ir liūdesį, tikėjimą ir pasipriešinimą, o taip pat ir griovius bei sienas tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tarp Rytų ir Vakarų, vargšų ir turtingųjų, tarp vietinių ir svetimšalių, tarp jaunų ir senų.
Kiekvienais metais Vokietijos fotografijos asociacija (DGPh) teikia Ericho Salomono premiją, kuri nuo 1971-ųjų premija skiriama menininkams ir organizacijoms už išskirtinę reportažinę veiklą. Ji suteikta tokiems žymiems fotografams, kaip Martinas Parras, René Burri, Robertas Frankas, Barbara Klemm, Mary Ellen Mark, taip pat periodiniams leidiniams „Stern“, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „National Geographic Magazin“, „GEO“ ir kt. Labai gražus sutapimas yra tai, kad šių metų Ericho Salomono premija balandžio mėnesį buvo įteikta būtent lietuvių fotografui Antanui Sutkui.
Fotoparodą „Šuolis laike“ parengė Vokietijos Užsienio ryšių institutas ifa, ji eksponuojama bendradarbiaujant su Goethe‘s institutu.
Paroda Kauno fotografijos galerijoje veiks iki rugpjūčio 27 d, vėliau nuo rugpjūčio 31 d. ji bus eksponuojama Vilniaus „Prospekto“ galerijoje.
