„Lietuvos fotografijos mėnesio“ programoje buvo rodomi parodas papildantys filmai, vyko fotografijos tyrėjų video paskaitos, susitikimai ir diskusijos.
Projekto sumanytojas ir kuratorius – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas, projekto partneriai – Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros institutas su Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje Ina Kniuriene, LR ambasada Ukrainoje.
Pasikalbėjome su Dariumi apie tai, kaip pavyko surengti tokio masto Lietuvos fotografijos pristatymą, kurį drąsiai galima vadinti festivaliu?
- Visų pirma paklausčiau: kodėl Ukraina? Kiek žinau, jau prieš šį projektą ten turėjote nemažai veiklos, taip pat bendrų sumanymų Lietuvoje. Kas patraukė į tą pusę?
- 2015 m. fotomenininkų rengiamame kasmetiniame Nidos seminare susipažinome su ukrainiečių fotografu Romanu Piatkovka – jis atstovauja garsiajai Charkovo fotografijos mokyklai. Po metų Klaipėdoje, fotografijos galerijoje pristatėme jo parodą, pradėjome galvoti apie mainus – surengti lietuvišką parodą Charkove. Po kurio laiko gavome dalinį finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos ir 2019 m. pradžioje vežėme į Charkovą net dvi parodas: Jermilovo šiuolaikinio meno centre pristatėme XX a. pabaigos Klaipėdos fotografiją – penkių autorių parodą „Atodangos“, o nedidelėje privačioje galerijoje „Come In“ buvo eksponuojama mano paroda „Dekonstrukcijos“, kartu su fotomenininku Tomu Tereku surengėme performansą. Ten būdamas, supratau, kad Lietuvos ir Ukrainos fotomenininkų santykiai buvo gan aktyvūs sovietmečiu, ypač XX a. pabaigoje. Susipažinau ir su visame pasaulyje garsios Charkovo fotografijos mokyklos steigėjais, ir šiuolaikiniais autoriais, nemažai fotomenininkų sutikau Kijeve – taip subrendo sumanymas padaryti šiuolaikinės Ukrainos fotografijos pristatymą Lietuvoje. Man asmeniškai ji atrodo labai įdomi – prieš tai mažai ką žinojau apie šiuo metu kuriamą Ukrainos fotografiją. Ji labai skiriasi nuo šiuolaikinės Lietuvos fotografijos – sakyčiau, yra nuoširdesnė, labiau „laukinė“, maištaujanti savo raiškos būdais ir formomis. Sakyčiau, kad Lietuvos fotografijos visuma dabar yra labiau intelektuali, konceptuali, artimesnė šiuolaikiniams vizualiesiems, tarpdisciplininiams menams – formuojama Vilniaus dailės akademijos studijų. Praėjusių metų pabaigoje su Kijevo Pinčuko meno centro kuratorių platformos atstove Galina Gleba kartu kuravome nemažą šiuolaikinės Ukrainos fotografijos parodą „Love, Lust & Fury“ („Meilė, geismas ir įniršis“) Klaipėdos kultūros komunikacijų centre. Į Klaipėdą atidarymui pavyko atsivežti beveik visus pristatomus autorius.
- Kaip manote, kuo mūsų fotografija yra įdomi ukrainiečiams ir kuo Ukrainos fotografija traukia lietuvius? Ar mums įdomesni vieni kitų panašumai, ar labiau skirtumai?
- Galvočiau, kad labiau skirtumai nei panašumai. Ir šio fotografijos mėnesio Kijeve metu, pristatant šiuolaikinės Lietuvos fotografijos pjūvį nuo klasikos iki šiuolaikinių autorių, teko stebėti, kad parodų lankytojams ir kolegoms-profesionalams įdomiausia buvo mūsų suvaldyta, apgalvota, išieškota fotografinių formų estetika, kuri, manau, nuo humanistinės fotografijos iš dalies persidavė ir dabartiniams lietuvių autoriams. Beje, įdomu tai, kad nemažai būtent Ukrainos fotografinio jaunimo žavėjosi mūsų klasikais. O Lietuvoje daug kas atkreipė dėmesį į tai, kiek daug nuogo kūno naudoja Ukrainos fotomenininkai. Mano manymu, tai yra susiję su socialine, politine tikrove šalies, kuri nuo 2014 m. gyvena kare. Susiformavo tam tikra meninė kalba – fotografai naudoja nuogą kūną kaip meninę formą kalbėti apie šiuos aštrius, skaudžius dalykus. Kūnas čia nėra estetinis, romantinis pasigėrėjimo objektas, jis yra sociokultūrinis pasipriešinimo, maišto, idėjų sklaidos įrankis. Politinė Ukrainos tikrovė apskritai diktuoja tokias fotografijos temas, kurios ryškiai ją skiria nuo mūsiškės, nes Lietuvoje tiesiog nėra tokių situacijų... Be abejo, Ukrainos fotografijoje yra ir visame pasaulyje šiuo metu madingų tendencijų: populiarūs socialiniai projektai, pristatantys, tarkime, tam tikras profesijas ar kitokius reiškinius per fotografines istorijas. Ukrainiečiai labai aktyviai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose.
- Jiems tai neretai yra ir vienintelis būdas veikti, nes valstybinis kultūros finansavimas vis dar labai menkas, ar ne taip?
- Būtent, ir mūsų galimybės veikti – aplikavę dėl finansavimo į Kultūros tarybą, kultūros atašė ar savivaldybės resursus galime rengti įvairius projektus – Ukrainos kolegoms kelia pavydą... Jie daug ką daro savomis jėgomis arba kreipiasi į tarptautinius fondus. Kita vertus, nebūdami „sotūs“, jie atranda neretai žymiai efektyvesnių veiklos strategijų.
- Grįžkime prie „Lietuvos fotografijos mėnesio Kijeve“. Jums pavyko sudaryti nemenką partnerių tinklą, organizuojant šį projektą. Kas šiame procese buvo sunkiausia?
- Dar Charkove girdėdavau, kad rengti parodas Kijeve būtų sudėtinga – dėl erdvių ir kitų dalykų. Galbūt tai mane tik paskatino aktyviau veikti. Su menotyrininke Galina Gleba pradėjome vaikščioti po Ukrainos sostinės galerijas, muziejus, ieškojome, kur būtų galima pristatyti Lietuvos fotografus. Gana greitai atėjo mintis, kad labiau verta rengti ne vieną ar dvi parodas, o renginių ciklą – galbūt Lietuvos fotografijos savaitę, kuri netruko virsti į mėnesį. Nutarėme įtraukti į projektą ir mūsų fotografijos tyrėjus, kadangi pastebėjome, kad Ukrainoje ši menotyros sritis šiuo metu nėra tokia aktyvi. Gaila, kad dėl pandemijos konferencijos idėjos teko atsisakyti. 2019 m. balandį pradėjome vaikščioti po Kijevo galerijas ir siūlyti partnerystę – daug kam ten pasirodė keista, kad sutarti norime tiek iš anksto. Gan greitai projekte sutiko dalyvauti daug muziejų, galerijų, meno centrų, gimė specialaus interneto puslapio bei projektui skirto žurnalo numerio idėja. Nuo pat pradžių į organizacinius ir leidybinius procesus įsitraukė ir Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje Ina Kniurienė, Lietuvos kultūros institutas, prisijungė ir Lietuvos ambasada Ukrainoje. Be abejo, projektas nebūtų įvykęs be Lietuvos kultūros tarybos finansavimo.
- Papasakokite apie specialiai Lietuvos fotografijos mėnesiui skirtą žurnalo „Antikvar“ numerį.
- Žurnale pasakojame apie Lietuvos fotografijos mokyklos formavimąsi, jos tradicijas ir raidą. Rinkdami medžiagą, netikėtai atradome Charkovo fotografo Jurijaus Rupino dienoraščiuose aprašytų kolegų fotografų nuotykius Vilniuje iliustruojančius unikalius kadrus – fotografai Borisas Michailovas ir Jurijus Rupinas užfiksavo Vilniaus senamiestyje vykusias dviejų piliečių muštynes. Į šį numerį sudėjome ir mažai kam matytus Vito Luckaus fotoportretus (autoriai Oleg Maliovanyj, Jurij Rupin) iš ukrainiečių kolekcionieriaus Boriso Griniovo bei Charkovo fotografijos mokyklos muziejus kolekcijų. Leidinyje publikuojamos Boriso Michailovo ir Vito Luckaus kelionių po Krymą fotografijos, jų kurtų šmaikščių, autorinių fotografijų albumų reprodukcijos.
Leidinio tekstų autoriai – Tomas Pabedinskas, Agnė Narušytė, Virginijus Kinčinaitis, Danguolė Ruškienė, Galina Gleba. Džiaugiamės, kad tokiu būdu vis dėlto pavyko pristatyti Lietuvos fotografiją analizuojančius menotyrininkus. Žurnale taip pat publikuojami Anastasijos Leonovos ir Galinos Glebos interviu su Aleksandru Macijausku, Rimaldu Vikšraičiu, Agne Narušyte.
- Ar projekto metu sulaukėte reakcijų, kurios nustebino?
- Įsivaizdavau, kad vadinamoji post-fotografija – konceptuali, galbūt kartais sausoka, akademinė, mažiau išraiškinga estetine prasme – bus priimta santūriau. Nustebino tai, kad ji labai sudomino parodų lankytojus, ypač vyresnę kartą, iššaukė daug reakcijų, aptarimų, diskusijų. Taip pat buvo netikėtas jaunimo požiūris į humanistinę Lietuvos fotografiją. Jaunoji auditorija – o jos renginiuose buvo daug – puikiai atsiliepė apie mūsų klasikų kūrybą, fotografavo kūrinius, gyvai diskutavo, ieškojo sąlyčio taškų su Ukrainos fotografų darbais. Apskritai sakyčiau, kad labiausiai krito į akį visų parodų lankytojų aktyvumas, betarpiškumas, atviros reakcijos ir jų analitiškumas. Lietuvoje per parodas matome, kad jaunimas nelabai bendrauja su vyresnio amžiaus žmonėmis, apskritai mažai nutinka viešų savaime kylančių diskusijų, esame santūresni, šaltesni. Kaip organizatorius Ukrainoje iškart gauni puikų grįžtamąjį ryšį – susižavėjimą ar kritiką. Tarkime – Violetos Bubelytės ir Virgilijaus Šontos parodų atidaryme fotografai su savo pasekėjais (ar modeliais?) – surengė spontaniškus performansus, bandė inscenizuoti eksponuojamus aktus, paskui dėjo savo nuotraukas į socialinius tinklus. Lietuvoje to lyg ir neteko matyti.
- Ar tęsite veiklą Ukrainoje, planuojate bendrus projektus su Ukrainos fotografais?
- Esu įsitikinęs, kad šis procesas nenutrūks. Beje, jau tariamės su visais partneriais, kad projekto metu Kijeve pristatytas parodas skaidysime ir vešime į kitus miestus – Lvovą, Charkovą, Odesą, Chersoną, Nikolajevą. Turime ir realių minčių už poros metų surengti Ukrainos fotografijos mėnesį Lietuvoje – pristatyti jos raidą nuo sovietmečio iki šiuolaikinių autorių. Taip pat tęsime jaunųjų Ukrainos fotografų rezidencijas Klaipėdoje. Kiekvienas veiksmas gimdo tolimesnį procesą, viskas vystosi toliau.
