Visa laimė, kad dailininkė turėjo puikius pagalbininkus – tikrus titanus, parodose dalyvavusius tapytojus Arvydą Šaltenį ir Romualdą Balinską, taip pat dailininkus iš vietovių, kuriose vyko parodos. O menininkų darbai su šiltais, nuotaikingais parodų atidarymais / uždarymais, lydimais sąmojingų, gyvastingų profesoriaus A.Šaltenio iškalbų, pabuvojo Rokiškyje, Utenoje, Videniškiuose, Vilkaviškyje, Biržuose, Anykščiuose, galop atkeliavo į Vilnių, į galeriją „Akademija“, o baigtinis akcentas atiteko Ukmergei.
E.Rakauskaitės projekto „Susitikimas ant tilto / Rendez-vous sur le pont“ ištakos – tapytojo Sauliaus Kruopio organizuojamas pleneras Nidoje, tęsiantis „Brücke“ („Tiltas“) ekspresionistinės kartos tradicijas. Ten 1997 metais Edita susipažino su dailininku, tikru koloristikos ekspertu ir praktiku, žaviuoju prancūzų rupūžioku Isidore’u Krapo („crapaud“, tariama krapo, prancūzų kalboje reiškia rupūžę). Galiausiai po galybės laiko drauge su I.Krapo ir Lilija Puipiene 2015 metais jie atidarė parodą „Arkos“ galerijoje. Paskui sekė paroda Akvitanijos sostinėje Bordo, kur be minėtosios trijulės darbų, buvo eksponuojami ir gyvojo klasiko A.Šaltenio darbai dalyvaujant ir pačiam autoriui. Lietuvių menininkų kūrybą ir savo poeziją pristatė dailėtyros duonos kramtęs poetas ir vertėjas, šių eilučių autorius, Dainius Gintalas.
O štai šiais metais Kultūros ministerijai parėmus projekto vadovė E.Rakauskaitė nutarė padidinti jungtines Lietuvos ir Prancūzijos menininkų pajėgas ir pakvietė dar du menininkus iš Akvitanijos – Christpohe’ą Massé ir Francką Garcia. Pastarasis, būdamas ispaniškos kilmės dailininkas, savo drobėse ekspresionistine maniera „bendrauja“ su Goya ar Velázquesu, su garsiomis šių menininkų drobėmis panaudodamas kompozicijų dalis, išlaikydamas „pagrindinę figūrą ar tik detales“ keisdamas atmosferą ir foną, o tada grįždamas „atgal į mūsų laikus“.
Ch.Massé, ne tik dailininkas, ir rašytojas, nuolat kalba apie socialinę menininko laikyseną, apie galimybes išgyventi iš meno, laikytis įsitvėrus meno stengiantis nedalyvauti jokioje kitoje, ypač komercinėje, veikloje, kol galiausiai sėkmė ateina pati.
„Tapyba yra vienintelis būvis, kuris atitolina negandas. Tapyba yra vienintelis būvis, kuris atitolina skubėjimą“, – rašo jis. O konkrečiai apie parodoje eksponuojamus darbus sako: „Čia šalia didelio formato darbų pasirinkau parodyti dvi darbų serijas, jau eksponuotas Briuselyje ir Lilyje, kurios manųjų autoportretų laike siejasi su mano tėvo mirtimi (2017), tai serija kūrinių, atliktų akrilu ant metalinių dėžučių cigarams susidėti, ir serija darbų, skirtų mano mamai (2016), šie atlikti ant popierinių maišelių, mat mano mama parduotuvėje dirbo pardavėja.
Slinkties dienoraštis yra grindžiamas gyvenimo amatu ir padėtimi, būsena žmogaus, nusprendusio visą gyvenimą tapyti, rašyti ir svajoti. Gyventi iš savo darbo, to vienintelio asmens atspindžio, kurį nusako nesikeičiantis autoportretas nuolat keliaujant per žmonių žemę“.
Beje, Ch.Massé senelis – garsus prancūzų kalba rašęs katalonų rašytojas Ludovicas Massé, bendravęs su žymiausiais to meto rašytojais, intelektualais, dailininkais, tarkim, Marcu Chagallu.
Tėvas Claude’as Massé – meno ekspertas, bendradarbiavęs su garsiuoju Jeanu Dubuffet, įkūrusiu mėgėjų, keistuolių, apsėstųjų menu, grubiojo meno – art brut – atstovų muziejų Lozanoje. Su J.Dubuffet teko pabendrauti ir pačiam Christophe’ui, taip pat su tėvu jis lankydavosi pas tuos keistuolius art brut menininkus. Dalis to, ką esu matęs knygose, Christophe’as regėjo savo akimis. Kai kurie jo pasakojimai – šventė ausims ir gardi „dvasios uogienė“ sielai.
Pastarąjį terminą skolinuosi iš projekto iniciatoriaus iš prancūzų pusės I.Krapo, kuriančio vadinamąsias „dvasios uogienes“ („esprit d’art“) – įvairiausių smagių rastų daikčiukų miksą, „užvakuojamą“ dažniausiai litrinės talpos stiklainiuose, „uogienes“, kurios sužavėjo dar tais 1997 metais Nidos plenero metu.
Šis „meno bakalėjininkas“, kaip pats save pristato, – be galo šiltas lietuvių ir mūsų istorijos bičiulis, Lietuvoje lankėsi jau penktą kartą. Jo dirbtuvėse puikuojasi ilgiausia eilė mums, lietuviams, gerai ir ne itin gerai žinomų LDK didžiųjų kunigaikščių grafinių portretų, jo paties tapyti paveikslai „Gediminas“ ar diptikas „Lietuva“.
O kur dar spalvinga, žaisminga ir didinga „Château palettes“ – Palečių pilis, kurią su visa iškilia teatrališka studijos erdve drąsiai būtų galima skelbti Neformaliąja lietuvių meno rezidencija Akvitanijoje.
Ne veltui šiemet I.Krapo svarbiausia žinia buvo – dalintis: „Ir vėl susitikimas ant tilto. Jis nuostabus. Tylos menas, būdamas tapybos menu, yra neįtikėtinai gyvastingas. Spalvos keliauja iš Rytų į Vakarus, iš Šiaurės į Pietus, paveikslai keliauja iš miesto į miestą, kad būtų eksponuojami, ir daugybė žvilgsnių geria emocijas, išreiškiamas tos universalios kalbos, kuri yra tapyba. Dar kartą labai ačiū, kad mane vėl pakvietėt ir suteikėt galimybę parodyti teptuko šokį mano drobėje. Tai yra paveikslai, persisunkę mano geografija, laime būti menininku, džiaugsmu su jumis dalintis spalvų užduotimis, paskirtimi pasakoti istorijas, žadinti mūsų vaizduotę, jaudrinti sielas ir kurstyti aistras. /.../ Išties dalintis? Ar tai nėra svarbiausia gyvenime? Keistis, dalintis, bendrauti, kirsti sienas ir iki gelmių suvokti, kad mes esame esminė šio erdvėlaivio energija, erdvėlaivio, kuriuo yra Žemė, tokia vieniša, trapi ir tokia graži tarp visų tų tūkstančių po kosmosą klajojančių planetų“.
Ačiū už jautrius pasidalinimus, Isidore’ai ir Edita! Kadangi Edita viliasi, jog „Susitikimas ant tilto“ kartosis, pats projektas bus tęstinis, galima tikėtis, kad dar bus progų jaukiai stovėti ant tilto, suteikiančio puikias sąlygas dalintis.
