Todėl tokie suvažiavimai kaip XI Urbanistinis forumas Panevėžyje kelia daug klausimų. Vienas jų – kas apskritai yra šiuolaikinė urbanistika Lietuvoje ir kam ji reikalinga?
Urbanistika – tai mokslas apie miestų, apgyvendintų teritorijų vystymą ir, pastaruoju metu, apie socialinį žmonių gyvenimą šiose erdvėse. Apie šį urbanistikos aspektą daug buvo kalbama praėjusio XI Urbanistinio forumo metu. Renginyje buvo nuolat minima kalbėjimosi su bendruomene, miestiečiais svarba, siūlyta savivaldybės skyriams dažniau susitikti su gyventojais. Svečiai iš užsienio pateikė daug pavyzdžių, kaip įtraukti gyventojus į miesto erdvių atnaujinimą, kaip didinti užimtumą ir kurti visiems patrauklias erdves.
Po renginio atrodė, kad Lietuvoje visi žino, kas ne taip su Lietuvos miestais ir ką reikia daryti, bet taip nieko ir nedaro. Tai yra didžiausias kalbėjimo apie urbanistiką iš socialinės pusės pavojų – nėra ir negali būti aiškaus žemėlapio, nurodančio, nuo ko pradėti, ir iliustracijos, kaip kas turi atrodyti, todėl visos kalbos gali ir likti tik gražiais žodžiais. Šiame forume buvo galima nujausti, kad valdininkams tokia strategija gali būti labai patogi – ji gali padėti maskuoti neveiksnumą.
Vienas forumo tikslų yra atsakyti į klausimą – kokia yra Lietuvos miestų vizija? Akivaizdu, kad vizijos nėra. Nepanašu, kad ir buvo bandoma ją rasti, nes bendruomenių įtrauktis yra įrankis, bet ne vizija.
Ieškant modelių ir receptų Lietuvos miestams dažniausiai yra linkstama žiūrėti į Vakarus bei kopijuoti jų patirtis. Visi užsienio ekspertai nuolat akcentuos visuomenės įtraukties į planavimo procesus svarbą, kiti dar gali paminėti tokias madingas frazes kaip „žiedinė ekonomika“ ir „išmanūs miestai“.
Ir beveik viskas su tuo būtų gerai, jei ne kiek kitokia Lietuvos situacija. Vakaruose jau nuo seno buvo išvystyta modernistinė miestų vystymo samprata – valdžia, profesionalai nusprendžia ir daro, nepasitardami su bendruomenėmis, todėl dabar jiems įdomu dirbti su visuomenės įtrauktimi, siūlyti alternatyvius miesto vystymo modelius. Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės atgavimo vyravo chaosas, todėl taip ir nepavyko sukurti aiškios ir gerai veikiančios profesionalų struktūros, kuri galėtų planuoti miestus. Ką ir bekalbėti apie bandymus įtraukti visuomenę į šiuos chaotiškus procesus.
Štai Kaune vyksta konkursas naujajam Kėdainių tiltui, kurio jungtys pagal bendrąjį planą eina per naują gyvenamųjų namų kvartalą. Todėl jeigu jūs gyvenate Stirnų gatvėje Noreikiškėse, žinokite, kad per jūsų naujutėlaitį namą jau senai yra numatytas magistralinis kelias. Vilniuje stovi urbanistinis nesusipratimas – Perkūnkiemis, kurio gyventojai prašo miesto stabdyti tolesnes statybas, nes greitai nebeliks jokių atvirų erdvių. Abi šios nesąmonės įvyko ne dėl kalbėjimo su visuomene stokos, bet dėl nekompetentingų miestų strategų darbo. Urbanistikoje koncentruodami dėmesį vien į bendruomenes ir socialumą, nukreipiame dėmesį nuo kabinetuose vykstančių procesų ir suteikiame daugiau progų gimti nesusipratimams.
Vieni didžiausių nesusipratimų urbanistikoje yra bendrieji miestų planai, per kuriuos formaliai yra įgyvendinamos miestų plėtros vizijos ir kuriuose numatomi miestų prioritetai. Tačiau realybėje šie planai yra miestų neįgalumo ir pasyvumo pavyzdys. Vietoje ateities vizijų ir krypčių numatymo jie tik formaliai įteisina ir įvardija jau įvykusią oportunistinę miesto plėtrą. Jeigu Vilnius turi, kad ir itin senovišką, urbanistinės kalvos viziją biurams vystyti, tai Kaune nėra net ir to. Biurai statomi neturint aiškaus suvokimo, ką norima pasiekti tiek ant žemės, kalbant apie žmonių judėjimą, tiek paties miesto struktūroje.
Lietuvoje vyksta laukinis urbanistinis oportunizmas. Jeigu jūs sugebėsite pastatyti didesnį biurų pastatą, šalia kurio išdygs dar porą panašių statinių, būkite ramūs, kad naujame bendrajame plane, naujoje miesto vizijoje ši teritorija bus įvardyta kaip dar vienas komercinis centras. Nes visos vizijos yra kuriamos žiūrint į praeitį ir tiesiog konstatuojant įvykusius faktus.
Vienintelė galimybė Lietuvoje kalbėti apie tikrą urbanistinę viziją – pripažinti šį oportunizmą ir dirbti su juo. Dabartinė sistema neveikia. Bet koks bandymas turėti aiškiai fiksuotą miesto ar miesto dalies viziją yra beprasmis – nuolat atsiras daugybė išimčių. Leidimas viršyti aukštingumą buvo skirtas Danielio Libeskindo projektuojamam biurų pastatui, nors jis stovi Vilniaus urbanistinėje „šventoje karvėje“ – dešiniajame Neries krante. Kaune visiškai oportunistiškai sugalvota statyti „Mokslo salos“ muziejų (pamenate tokį projektą?) Nemuno saloje, nors lyg ir buvo manyta, kad „Žalgirio“ arena turėtų likti vieninteliu statiniu saloje.
Sukūrus tinkamus mechanizmus darbui su oportunizmu, būtų galima ankstyvose projektų stadijose įtraukti visuomenę, visi galėtų aiškiai ir atvirai išsakyti savo nuogąstavimus ir pageidavimus, o investuotojai, juos išklausę, galbūt galėtų pasiūlyti naujus oportunistinius sprendinius, kurie tiktų visiems. Toks požiūris skatintų ir kūrybiškumą, ir originalių idėjų radimąsi, ne tik originalius reglamentų apėjimo būdus.
Londone vyksta kažkas panašaus. Ten paliekama daug laisvės investuotojams siūlyti idėjas, derėtis dėl nuolaidų ar pakeitimų. Bet kadangi viskas vyksta sąmoningai, toks procesas yra miesto vizijos dalis, rezultatai tampa geriau kontroliuojami, miestas derasi ir kelia sąlygas bandydamas išnaudoti oportunizmą savo naudai. Kartu miestas gali siūlyti savo oportunistines idėjas. Štai Prancūzijoje kiekvieno mero garbės reikalas sukurti naują viziją savo miestui. Skelbiamos didžiulės tarptautinės studijos ir konkursai atskirų miestų dalių vizijoms sukurti – jos padeda tiek logiškai sujungti visus atsitiktinius projektus mieste, tiek numatyti ateities prioritetus.
Bandant įsivaizduoti ateities miestus reikia nepabijoti sulaužyti dar vienos dogmos – beatodairiško multifunkciškumo. Dabar kiekviena nauja gatvė, kiekvienas parkas yra vaizduojami ir projektuojami pilni žmonių, o skirtingų funkcijų įvairovė yra tapusi pagrindiniu receptu į sėkmę, tačiau tai ne visada veikia. Kartais gerai, kai erdvės yra tuščios, kartais gerai, kai teritorijoje dominuoja viena funkcija. Tai labai nepopuliarios, nemadingos idėjos, tačiau jos reikalingos ir kartais pamirštamos.
Lietuvos miestai yra kaip jachta, plaukianti be kapitono ir vairininko – juos neša ten, kur tuo metu pučia vėjas. Tikslo ir aiškios krypties nėra, o niekas dar neapvirto aukštyn kojomis tik dėl to, kad finansai neleido išvystyti didžiulio pražūtingo greičio.
