Parodos kuratorė Jolanta Marcišauskaitė-Jurašienė kviečia su menininku susipažinti dviem būdais. Pirma, einant palei perimetrinę sieną pažinti L.Katino asmenybę per biografinius faktus. Antrasis būdas įgyvendinamas architektūrinio projektavimo pagalba, sukuriant salės erdvę kaip žaidimų automatą, kuriame kamuoliukas, atsimušdamas į kliūtis (šiuo atveju, sienas su tapybos darbais), turi pasiekti tikslą – „atspėti“ L.Katiną.
Dailininko paveikslo kūrimas prasideda nuo idėjų surašymo. Tikriausiai, čia ir atpažįstamas jo polinkis rašyti. L. XX a. 8 deš. pr. yra parašęs keletą impresionistinių tekstų, pasakojančių, kaip informacija apie visatos dėsnius iš gilios senovės iki šių dienų pernešama kalbos ir spalvos laidininkais.
Jo darbuose taip pat atpažįstamas polinkis fiksuoti – tapybos darbuose užfiksuoti akimirką, motyvą, detalę. Dailininkas tiek paveiksluose, tiek knygų tekstuose bene dažniausiai pamini spalvos akcentą, spalvą, kaip tą, kuri įprasmina žodžius, kurie paslėpti po jos dangčiais (iš vieno, labiausiai išbaigtu laikomo menininko teksto – „Dar penki puslapiai, arba įrodymai apie juodą spalvą“, 1972 m.). Kaip parodos spaudos konferencijoje teigė menininkas, tapybai kenkia proza – ji turi būti gyva.
Kuratorė, kalbėdama apie parodos kūrimą ir pasiruošimą jai, sakė, jog L.Katinas „nesurėminamas“. Turbūt geriausiai galima tai pastebėti pagrindiniame parodos paveiksle „Projektas erdvei, kur raudona krisdama virsta balta“, kuris taip pat buvo ir impulsas parodos pavadinimui. Šiame paveiksle autorius pateikia aiškų kelių spalvų derinį. Viršuje – krentanti raudona, apačioje – balta. Visa tai – ryškiame žaliame fone.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų kaip kelios dažų dėmės ant drobės, bet ši abstrakti autoriaus tapyba pasakoja per spalvą. Jei geriau įsižiūrime, po krentančią raudona spalva, pačiame paveikslo centre esti raudonas lašas. Nors mažas, bet galėtų būti esminė paveikslo detalė. Tokiu būdu,parodos kuratorė pasiremia ir L.Katino mintimi iš jo impresionistinių tekstų apie kraujo kūnelį (kiekvienas iš mūsų turime kraujo kūnelį, kuris ir nulemia, ir pasmerkia). Tas kraujo kūnelis, nuolat judantis mumyse, pasakoja apie mus, mūsų asmenybę, mums brangius, malonius ir nemalonius dalykus. Parodos erdvėje L.Katino kraujo kūnelis (biografiniai tekstai šalia paveikslų) pasakoja apie jo asmenybę, kūrybos bruožus ir kt.
Parodoje eksponuojami menininko darbai, saugomi paties autoriaus namuose bei pasiskolinti iš kitų institucijų – pavyzdžiui, MO muziejaus.
Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki gegužės 17 d.
