Kodėl ir kuo ji juos taip traukia? Apie tai dviejų kauniečių komentarai – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus politologo Liudo Mažylio ir VDU doktoranto, Kauno miesto muziejaus muziejininko, Lietuvos karo istorijos draugijos pirmininko Simono Jazavitos.
Kauniečio tapatybės savivokos atspindys
VDU profesorius Liudas Mažylis menotyrininkų ir kitų specialistų kalbas, esą tokia skulptūra meninės raiškos požiūriu yra tam tikra atžanga, vadina veikiau subjektyvia nuomone.
„Tai kiekvieno konkretaus specialisto pozicija ar vertinimas. Tikriausiai yra ir tokių, kurie pasakytų, kad šiuo atveju tai buvo ir iššūkis skulptūros autoriams pavaizduoti Vytį įgijusį tūrį, kai jis paprastai vaizduojamas plokščias arba kaip bareljefas. Ir kai Vytis kaip simbolis įgyja tūrį, visiškai logiška, kad tampa panašus į raitelį ant žirgo. Tai nėra vienokia ar kitokia abstrakti laisvė. Tai tiesiogine prasme – laisvės karys. Tas, kuris tais laikais, kai kavalerija kare buvo lemtinga, vykdė svarbią funkciją: atgrasydavo, susidorodavo su priešais, gindavo Lietuvą nuo išorės užpuolikų. Šiandieniam kauniečiui, ko gero, tai ir yra svarbiausia“, – svarstė prof. L.Mažylis.
Politologo nuomone, „Laisvės kario“ skulptūra eiliniam žmogui sako labai daug: „Jam čia viskas viename: ir istorija, ir plastika, ir tai, ką bet kada gali vaikui, anūkui paaiškinti. Tikriausiai todėl ta žmonių meilė iš pirmo žvilgsnio skulptūrai ir pasireiškė.“
Vasario 16-osios akto atradėjas tikino, kad „Laisvės kario“ skulptūra atspindi ir kauniečio tapatybės savivoką.
„Kaunas kauniečiams intuityviai visada buvo ir yra tam tikras atsparos taškas. Pagaliau, kalbant apie lietuvius kaip apie etnosą, reikia nepamiršti, kad šis atsparos punktas toks išliko ir tarpukariu, kai čia buvo Laikinoji sostinė, ir niūriu sovietmečiu. Tai rodo su Romu Kalanta susiję įvykiai, Sąjūdis. Kaune niekas nebuvo pamiršta – laisvės siekis čia glūdėjo ir išliko“, – teigė prof. L.Mažylis.
Kauniečiams negali būti per daug atmintinų vietų simbolių. Ši skulptūra, pasak kauniečio politologo, turbūt ir dėl to prigijo. „Ir vieta labai graži – Santaka netoli, prie pilies. Viskas labai dera“, – džiaugiasi VDU profesorius.
Ir pačiam L. Mažyliui skulptūra patinka: „Tai visiškai subjektyvus dalykas, kuris pagauna arba ne. Čia kaip ir žmogų, būna, pamatai – arba jis iš karto gerai nuteikia, arba kelia abejonių. Važiuoju vieną dieną aš į radijo laidą, ir prieš akis – „Laisvės karys“. Man pasirodė gražu. Vietoje. Tinka. Ir, manau, daugeliui taip.“
Vilniui laikas neatėjo?
Vasario 16-osios akto atradėjas, paklaustas, ko vilniečiams derėtų iš Kauno pasimokyti, kad skulptūros ne tik keltų nesibaigiančius ginčus, bet ir fiziškai atsirastų, minėjo, kad sostinę labiau puoselėti ir priimti apgalvotus sprendimus pirmiausia turėtų valstybės institucijos.
„Kaip išėjo Kaune? Skulptūra surado sau vietą, o vietai pritiko skulptūra. Pasižiūrėkime, kiek puikių erdvių Vilniuje yra tuščių, permąstykime. Kauno atveju gal suveikė kauniečių bendruomeniškumas. Ir ne tiek daug teikta reikšmės, kas organizavo tokį spartų skulptūros pastatymą. Beje, Kaune sėkmingas buvo ir tarpukario paminklų atstatymas, ryžtingas ir greitas buvo sovietmečio paminklų nukeliavimas. Tokie procesai Kaune vyksta gyviau, konstruktyviau“, – sakė prof. L.Mažylis.
Vilniuje, pašnekovo manymu, per daug reikšmės teikiama konkursams, ginčams dėl detalių – koks audimo raštas turi matytis paminkle, ironizavo profesorius.
„Gal dar Vilniui laikas neatėjo? Sunku pasakyti. Nors jau daugiau nei ketvirtis amžiaus praėjo, kai nebėra Lenino paminklo, – stebisi prof. L.Mažylis. – Pagaliau yra dar vienas būdas. Pozityviąja prasme supykti vilniečiams ant kauniečių ir pasakyti: na palaukit, jūs galit, tai ir mes galim dar sėkmingiau.“
Šviesi asociacija su rūpinimusi istorija
VDU doktorantas, Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita, kalbėdamas apie viešojoje erdvėje pasipylusias besipiktinančiųjų „Laisvės kario“ skulptūra kalbas, mano, kad nuomonių pliuralizmas gyvenant demokratinėje šalyje nėra blogai.
„Yra ir kritiškų nuomonių, bet nemažai esu girdėjęs ir teigiamų. Gal tik kritiškos nuomonės žmonėms labiau į galvą įstringa. Ir kalbant su kauniečiais nuomonių yra nemažai, tačiau daugelis į skulptūrą žiūri pozityviai“, – kalbėjo S.Jazavita.
Kaunietis muziejininkas, rengęs šios skulptūros atsiradimui skirtas diskusijas, teigė, kad Kauno miesto savivaldybė prieš statydama skulptūrą domėjosi ir miesto bendruomenės, ir istorikų nuomone, ypač kai sužinota, kad kūrinys bus toks didelis – nenorėta padaryti kokių nors didelių klaidų. S.Jazavita tvirtino diskusijų metu taip pat labai aiškiai išsakęs, kad skulptūra turinti atspindėti tą laikotarpį, kai sprendėsi mūsų valstybės egzistencija. Ir žmonėms ši skulptūra tai ir byloja.
„Turbūt nebūsiu vienintelis taip manantis, bet, jeigu kalbėtume apie ko nors įamžinimą ar įpaveldinimą, žmonėms, ypač vyresniems, šie dalykai asocijuojasi su savo istorijos vertinimu, rūpinimusi ja. Po 1990-ųjų radosi daug naujų paminklų, įamžinimo vietų, ir tas laikotarpis daugeliui žmonių, ypač vyresnės kartos, yra šviesus, – svarstė Kauno miesto muziejaus muziejininkas S. Jazavita. – Tai buvo energijos, proveržio, tikėjimo laikas, kai radosi tai, ką draudė sovietų ideologija: atminimo ženklai partizanams, tremtiniams.“
Taip pat, anot S.Jazavitos, „Laisvės kario“ skulptūra daug kam šviesi atrodo ir sostinėje kilusio visuomenės susiskaldymo dėl šio kūrinio kontekste: „Žmonės galvoja: štai pagaliau padaryta. Pagaliau kažkas atsirado.“
Sąsaja su Europos raitelių skulptūromis
S.Jazavita prisiminė ir kitos skulptūros – paminklo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, Lietuvos Laikinosios sostinės burmistrui Jonui Vileišiui – atsiradimo aplinkybes.
„Ir J.Vileišio paminklas, ir „Laisvės kario“ skulptūra atsirado labai greitai, palyginti su analogiškų paminklų, pavyzdžiui, Jonui Basanavičiui, sostinėje radimosi aplinkybėmis. Kiek metų girdisi kalbos Vilniuje, bet niekas iki galo neįvyksta. O kauniečiai ėmė ir pastatė. Be to, tai gražiai rezonuoja su Kauno, kaip patriotiško miesto, įvaizdžiu: Kaunas – kaip tautinė tvirtovė, lietuvybės būstinė, iš Laikinosios sostinės laikų perėjusi per sovietmetį“, – kalbėjo muziejininkas.
Pasak VDU doktoranto, daugeliui paprastų su istorija per daug nesusipažinusių žmonių „Laisvės kario“ skulptūra yra tiesiog gražus, sveikintinas kario pavyzdys. „Galų gale tai siejasi su daugeliu raitelių skulptūrų, kokias matome didžiojoje dalyje Europos. Tik ten dažniausiai vaizduojama konkreti istorinė figūra. Šiuo atveju pasirinktas kitas sprendimas – abstraktus karys. Dėl to ir kyla daug interpretacijų. Vis dėlto daugumai ir patinka, kad tai – abstraktus žmogus. Taip žmonės tarsi patys gali įsivaizduoti save laisvės kario kailyje“, – svarstė S.Jazavita.
Sostinėje proveržis memorializacijos srityje, muziejininko įsitikinimu, įmanomas, tik labiau reikėtų siekti nuomonių balanso: „Sostinė irgi turi galimybę tai įgyvendinti. Ir Kaunui, ir Vilniui Lietuvoje yra vietos. Ir geriausia būtų draugauti, vieniems iš kitų pasimokyti.“
