Lietuvos paviljono 17-oje Venecijos architektūros bienalėje asistuojanti kuratorė pasakoja apie tai, kuo ją sužavėjo menininko Julijono Urbono „Planetos iš žmonių“ idėja, bei kokie asmeniniai įgūdžiai ir patirtys padėjo suvaldyti tokio masto projekto įgyvendinimą.
– Nesunku pastebėti, kad šiuolaikinio meno lauke šiuo metu veikiate itin aktyviai. 2019 m. baigėte kuratorystės magistro studijas Londono Goldsmiths universitete ir jau tais pačiais metais tapote Lietuvos paviljono asistuojančia kuratore 17-oje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje. Nuo šių metų birželio pradėjote eiti pavaduojančios direktorės pareigas meno, rezidencijų ir edukacijos centre „Rupert“. Kas lemia tokią nuoseklią ir aktyvią veiklą?
– 2019 metais įgytas magistro laipsnis nebuvo vienintelis tolimesnę veiklą nulėmęs faktorius. Visi čia paminėti dalykai yra tik maža dalis per daug metų sukauptos įvairios darbo patirties šioje srityje.
Daugiausiai įtakos turi labai racionalus ir sąmoningas apsisprendimas dirbti meno srityje.
Teko dirbti įvairaus pobūdžio institucijose, kaip pavyzdžiui „Peggy Guggenheim Collection“ Venecijoje, komercinėse galerijose „White Cube“, „Lisson Gallery“ Londone bei tiesiogiai bendradarbiauti su tokiais menininkais kaip Mona Hatoum, prisidėti prie atskirų meno projektų ar parodų, kurias kuruoju nepriklausomai.
Manau, kad daugiausiai įtakos turi labai racionalus ir sąmoningas apsisprendimas dirbti meno srityje. Būtent iš čia atsiranda atsidavimas ir atkaklus siekis įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
– Nors daugiausia patirties kuruojant parodas ir dirbant su menininkais įgijote užsienyje, vis dėlto keliai šiuo metu atvedė atgal į Lietuvą. Ar planuojate čia ir toliau dirbti bei pritaikyti savo patirtį?
– Mano darbo specifika nėra apibrėžta vietos ar laiko samprata. Dirbu su tomis institucijomis ar žmonėmis, kurie yra progresyvūs, įdomūs, atkaklūs ir vertina aukščiausią kokybę. Jei ir toliau teks susitikti ar bendradarbiauti su tokiais meno lauko dalyviais bei institucijomis, planuoju dirbti ir toliau, nepriklausomai ar tai bus Lietuva ar kuri kita šalis.
Dirbu su tomis institucijomis ar žmonėmis, kurie yra progresyvūs, įdomūs, atkaklūs ir vertina aukščiausią kokybę.
Patirtimi visuomet mielai dalinuosi ir esu įsitikinusi, jog ir pati daug išmokstu iš vietinių kultūros veikėjų. Tai yra abipusė ir graži sąveika.
– Kaip apibūdintumėte savo kuratorinių tyrimų lauką? Kokie klausimai ir temos, menininkai ir jų kūryba jus domina? O gal savo krypties vis dar ieškote?
– Mane domina gana įvairios temos, tačiau neretai jos tiesiogiai susijusios su sociopolitiniais klausimais ar technologijų įtaka tokius klausimus svarstant ir sprendžiant. Manau, gana svarbu išlikti atvirai įvairioms kryptims ir neįsprausti savęs į vienos ar kitos tematikos rėmus.
Daugelis darbo sričių šiais laikais yra specifikuotos iki paties mažiausio aspekto, todėl dažnai pagalvoju, kad su menu pasirinkau dirbti būtent todėl, jog čia susipina daugybė disciplinų, medijų ir temų, kurias galima tirti. Pagrindinis kriterijus, kurį keliu menininkams yra rimtas požiūris į tai ką jie daro, o pačios meno kūrinių fizinės išraiškos neišskirčiau. Dažniausiai kaip tik susidomiu tomis formomis, kurios man yra neįprastos, dar nepažintos.
Mane domina gana įvairios temos, tačiau neretai jos tiesiogiai susijusios su sociopolitiniais klausimais ar technologijų įtaka.
– Kuruojant tokio mastelio projektą kaip Lietuvos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje, reikalinga nemaža patirtis. Svarbu ne tik perprasti menininko idėją, bet ir išmanyti tokios parodos organizavimo principus. Kokias veiklas ir tarptautines patirtis išskirtumėte kaip svarbiausias ir naudingiausiais dirbant su menininko Julijono Urbono įsteigta fiktyvia Lietuvos erdvės agentūra bei jos pristatymu Venecijoje?
– Vienas svarbiausių dalykų tokiame kompleksiškame projekte yra gebėjimas dirbti su labai įvairiais žmonėmis ir išlaikyti profesionalų bei empatišką požiūrį susiduriant su iššūkiais ir priimant bendrus sprendimus. Tokios patirties teko įgyti kone kiekviename darbe, kokį tik esu turėjusi. Tačiau gyvenimas skirtingose šalyse ir kultūriniuose kontekstuose ypač prisidėjo prie empatijos ar kitoniškumo suvokimo, kuris gali būti adaptuojamas ir darbo kontekste.
Džiaugiuosi galėdama dirbti su tokia patyrusia ir profesionalia menininke, kaip Mona Hatoum, kuri ne tik dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje sudrebino meno sceną labai stipriais ir politiškais performansais, bet ir iki šiol aktyviai kuria bei pristato savo multimedijų darbus. Dirbant su ja, galėjau geriau perprasti tam tikras organizacines peripetijas – kartais tekdavo komunikuoti kone su 80 įvairiausių meno institucijų, kurios vienu ar kitu metu rodo ar rodys jos kūrybą.
Struktūra ir organizuotumas ruošiant tokio mastelio projektą, kaip Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje, yra esminiai.
Mano darbas apėmė visą spektrą atsakomybių: nuo meno darbų patikros, administravimo ir siuntimo, iki komunikacijos dėl parodų įgyvendinimo, tekstų rašymo ir Monos archyvo priežiūros. Tad šie įgūdžiai prisidėjo prie tolimesnės mano veiklos. Struktūra ir organizuotumas ruošiant tokio mastelio projektą, kaip Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje, yra esminiai.
Dėl individualios kuratorinės praktikos ir studijų Londono Goldsmiths universitete patirties, žvelgiu į kuravimą tiek iš labai konceptualios, tiek iš praktinės įgyvendinimo pusės. Pirmiausia gvildenu įvairias idėjas, o tada planuoju, kaip jas įgyvendinti kuo efektyviau. Tą pačią praktiką taikiau ir ruošiantis šių metų prisistatymui Venecijoje.
– Kodėl nusprendėte atsiliepti į paviljono organizatorių dar 2019-aisiais paskelbtą atvirą kvietimą tapti asistuojančia/-iu kuratore/-iumi? Kaip prisimenate bendradarbiavimo su menininku Julijonu Urbonu, kuratoriumi Janu Boelenu ir likusia komanda pradžią? Kaip sekėsi paviljoną organizuoti nuotoliniu būdu?
– Su Julijonu teko dirbti kiek anksčiau, ruošiantis mano kuruotai parodai „Coming to Terms with Sociotechnical Discrepancies“ Londone. Tai buvo tikrai maloni patirtis. Tad 2019 metais, kai pamačiau šį kvietimą internete, nusprendžiau kandidatuoti. Pagalvojau, kad būtų nuostabu dirbti su šiuo menininku dar kartą.
Pamenu, jau kitą dieną po interviu sulaukiau skambučio, patvirtinančio šią poziciją ir kvietimo atvykti į visos komandos susitikimą po poros dienų. Viskas įvyko labai greitai, bet geresnio rezultato ir būti negalėtų. Pirmame susitikime su komanda teko susipažinti ir su kuratoriumi Janu Boelenu. Apie jo kuratorinį braižą žinojau nedaug, tačiau buvau suintriguota, jog Janas plačiai žinomas meno ir dizaino srityse. Buvo smalsu išmokti daugiau dirbant drauge.
Julijonas ir šis jo projektas yra kaip tiltas, kuris jungia ne tik meno, architektūros ar dizaino pasaulius, bet ir kitas disciplinas.
Iš esmės visa komanda nuo pat pradžių dirbo nuotoliniu būdu tiek dėl susiklosčiusios specifinės pandeminės situacijos, tiek dėl itin didelio kiekvieno iš narių užimtumo. Tačiau, bendravimas per atstumą didelės įtakos neturėjo. Kiekvieną ketvirtadienio rytą, daugiau nei metus, su komanda susitikdavome virtualiai, o kartas nuo karto – Vilniuje. Keletą komandos narių pirmą kartą gyvai pamačiau tik paviljono atidarymo dienomis, bet jaučiausi taip, tarsi juos jau būčiau pažinojusi ilgą laiką.
– Kartu su J. Urbonu sudarėte pirmąją metinę Lietuvos erdvės agentūros ataskaitą (Annual Report No.1). Kuo šis leidinys ypatingas? Su kokiais iššūkiais susidūrėte jį sudarinėdami ir ką naujo darbo procese apie projektą sužinojote pati?
– Labai subjektyviai kalbant, man šis leidinys yra ypatingas tuo, kad jį galima laikyti ir menininko leidiniu, ir meno kūriniu, ir neįprastos temos analize. Paruošti šią agentūros ataskaitą, prie kurios prisidėjo daug autorių, yra kažkas panašaus, kaip kuruoti dviejų dimensijų parodą. Teko susisiekti su daugybe mokslininkų, tyrėjų ir kūrėjų, kurie atsiliepė į mūsų kvietimą pateikti savo „Planetos iš žmonių“ interpretaciją. Visi atsakymai atnešė kažką naujo ir įdomaus pagrindiniam projektui ir įrodė, kokią vaizduotę stimuliuojančią įtaką menas turi įvairioms disciplinoms.
– Kaip vertinate J. Urbono minties eksperimentą ir bendrą, galutinį paviljono rezultatą platesniame šiuolaikinio meno ar architektūros lauko kontekste? Ar J. Urbono keliami klausimai jums atrodo aktualūs ir reikalingi?
– Julijonas ir šis jo projektas yra kaip tiltas, kuris jungia ne tik meno, architektūros ar dizaino pasaulius, bet ir kitas disciplinas. Gyvenimas yra kompleksiškas ir požiūris į savo veiklą iš įvairių perspektyvų gali atnešti labai daug tiek Julijonui, tiek žmonėms su kuriais jis dirba, tiek publikai. Ir, jei žvelgsime kiek atidžiau, istoriškai menas, architektūra ir dizainas visada turėjo gana daug paralelių. Julijono projektas – gana ryškus to pavyzdys.
„Planeta iš žmonių“ yra apie planetos kūrimą iš mūsų pačių kūnų, kol realybėje naikiname tą, kurioje gyvename.
Klausimai, keliami projekte „Planeta iš žmonių‘‘ yra labai aktualūs, tačiau išskirti norėčiau du man svarbiausius. Pirmiausia, žvelgiant iš ekologinės perspektyvos ir dabartinės situacijos pasaulyje, tai yra antitezė tam, ką mes darome su Žemės planeta. „Planeta iš žmonių“ yra apie planetos kūrimą iš mūsų pačių kūnų, kol realybėje naikiname tą, kurioje gyvename. Paradoksalu ir labiau neįtikėtina yra tai, kad ši spekuliatyvi Julijono idėja šiame kontekste yra kone mažiau šokiruojanti nei faktas, kokią įtaką žmonės daro Žemei, kaip ji eikvojama.
Šis projektas taip pat siejasi su labai esminiais klausimais apie mūsų egzistavimą ir buvimo drauge formas, nusistovėjus kultūrinius, politinius ir socialinius kanonus bei nuomones. Kuriant „Planetą iš žmonių“ turime atsikratyti visų žemiškų konceptų, tokių kaip rasė, lytis, amžius ar religija. Kitaip tariant, svarbu išmokti būti kartu be visų šių sampratų.
– Lietuvos erdvės agentūra Venecijoje veikia daugiau nei keturis mėnesius. Ar tai jau pakankamas laikas įvertinti Lietuvos pasirodymą, palyginti su kitų šalių prisistatymais? Kaip manote, ar pavyko išsiskirti, sudominti Bienalės lankytojus ir lauko profesionalus? Galbūt gyvendama Londone ir jūs Lietuvoje kuriamą meną pradėjote matyti kitomis akimis?
– Manau, kad įvertinti Lietuvos paviljono pasirodymą Bienalėje tikrai galima. Nepaisant pandemijos ir visos komplikuotos turizmo situacijos, paviljoną per vasarą kasdien aplankydavo po 700-800 žmonių! Tai pats geriausias įrodymas, kad šis paviljonas pritraukia lankytojus būdamas net ir ne pagrindinėse Giardini ar Arsenale parodų erdvėse. Taip pat, labai daug pažįstamų, dirbančių kultūros sektoriuje, kuriems teko proga aplankyti paviljoną, pasidalino savo pozityviomis įžvalgomis apie šią instaliaciją.
Galbūt po šio projekto, Lietuvai ryšis atstovauti dar daugiau drąsių architektų, dizainerių, kūrėjų, tyrėjų.
Lyginti su kitomis šalimis nesinori, nes projektai yra labai kitoniški ir man šios bienalės „konkursinis“ aspektas, t.y. „Auksinio liūto“ apdovanojimas, niekada nebuvo varomoji jėga. Svarbiausia – paviljonų turinys ir šio turinio kokybė. Kokią įtaką visos Bienalės atžvilgiu Lietuvos paviljonas turėjo šiais metais, manau bus galima matyti tik ateinančiose Bienalėse.
Galbūt po šio projekto, Lietuvai ryšis atstovauti dar daugiau drąsių architektų, dizainerių, kūrėjų, tyrėjų, kurie nebijo pastūmėti savo disciplinos toliau ir stipriau, tam, kad šiame procese būtų galima išmokti kažką įdomaus apie mus pačius ar pasaulį, už kurį esame atsakingi.
Nuolatos esu apsupta labai daug meno ir bendrauju su daug kuriančių žmonių, tad tai labiau nei gyvenimas Londone turi įtakos tam, kaip visą tai matau. O Lietuvoje, kaip ir kitur, galima rasti labai įdomios kūrybos. Mane džiugina tai, kad Lietuvoje ši sritis domina vis daugiau ir daugiau žmonių.
– Greičiausiai sutiksite, kad su kosmosu susiję klausimai pastaruoju metu tapo ypač aktualūs ir sulaukia milžiniško dėmesio. Kaip manote, ar tai Lietuvos erdvės agentūrai taps paskata tęsti veiklą net ir po Venecijos architektūros bienalės? Ar planuojami nauji projektai?
– Tiesa, šis klausimas yra labai aktualus ir tokiu tikrai išliks. Daugelio žmonių vykdomos veiklos ar ambicijos susijusios su kosmosu yra labai problematiškos ir turi būti kvestionuojamos.
Verta paminėti, kad ir dabar Lietuvos erdvės agentūra plečiasi vykdydama įvarias veiklas. Pavyzdžiui, šiuo metu bendradarbiaujame su Berlyne įsikūrusiu Kosmica institutu („Kosmica institute“). Mūsų bendradarbiavimo tikslas yra palaikyti pulsą paviljone ir įtraukti kuo daugiau lankytojų per papildomus viešuosius pristatymus bei renginius.
Daugelio žmonių vykdomos veiklos ar ambicijos susijusios su kosmosu yra labai problematiškos ir turi būti kvestionuojamos.
Kadangi Janas Boelenas yra Karlsruhės menų ir dizaino universiteto (HfG) rektorius, viskas nutiko gana organiškai – Kosmica atstovai nusprendė į šias su paviljonu susijusias viešąsias veiklas įtraukti ir universiteto studentus. Tad Bienalės uždarymo dienomis bus pristatomi Karlsrūhės menų ir dizaino universiteto studentų projektai, kurie atliepia „Planetos iš žmonių“ idėją. Bus labai įdomu pamatyti, ką šie su medijų menais dirbantys jauni žmonės pristatys. Taip pat šią instaliaciją planuojama rodyti ir kitose šalyse.
Labai norėčiau pamatyti kitą šios agentūros žingsnį, galbūt visai kitokį projektą, kuris nubūtinai bus paroda. Tikrai tikiuosi, kad Lietuvos erdvės agentūra ir toliau vykdys savo veiklą, o aš turėsiu progų su šiais puikiais žmonėmis dirbti ir ateityje.
2021 m. gegužės 22 d.–lapkričio 21 d. Venecijoje vyksta 17-oji tarptautinė Venecijos architektūros bienalė, kurios tema – „Kaip mes gyvensime kartu?“. Lietuvai atstovauja menininko ir tyrėjo Julijono Urbono įsteigtos Lietuvos erdvės agentūros projektas „Planeta iš žmonių“. Lietuvos paviljoną 17-oje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje pristato Lietuvos kultūros taryba. Paviljoną organizuoja meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“. Strateginis partneris „X Museum“ (Pekinas). Partneriai „Baltisches Haus“, „Collective“ (Edinburgas), „Science Gallery“ (Dublinas), galerija „Vartai“, Nacionalinė dailės galerija, „Plasta“, „Girteka Logistics“. Paviljono lankytojų ir gidų saugumu rūpinasi Monika Mačiulytė ir „Margarita“. Paviljono draugai: Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos aerokosmoso asociacija, Kosmica Institute, „Formuniform“
