– Kelionė į Vilnių, bendradarbiavimas su Lietuvos meno lauku jums nėra nauja patirtis. Papasakokite, su kokiais projektais teko susidurti praeityje?
– Išties mano patirtis su Lietuvos meno lauku yra kur kas senesnė. Prieš pradėdama dirbti MOCAK muziejuje (Museum of Contemporary Art in Krakow) buvau Bunkier Sztuki galerijos (Gallery of Contemporary Art) vadovė Krokuvoje. Šioje galerijoje 2004 metais rengiau parodą „Kiti esu aš. Socialinis instinktas Lietuvos mene“ (The Others are Me. Social Instinct in Lithuanian Art). Tai buvo grupinė paroda, kurioje dalyvavo apie dešimt menininkų, tarp kurių Evaldas Jansas, Eglė Rakauskaitė, Darius Žiūra. Po kelių metų, toje pačioje galerijoje surengiau parodą „Tai ne tai, ką matai“ (This is not What you See), kurioje pristačiau Deimanto Narkevičiaus kūrybą. Abi ekspozicijos bei jų katalogai, publikuoti lietuvių bei lenkų kalbomis, buvo svarbūs pristatant Lietuvos meną Lenkijos kultūros laukui.
– Kaip atradote Lietuvos meną?
– Mano susidomėjimo Lietuvos menu kaltininkas – Evaldas Stankevičius. Kuomet susipažinome, Evaldas buvo Lietuvos Respublikos kultūros atašė Lenkijoje [dabar – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjas – A. B.]. Atsimenu, su savimi visuomet nešiojosi lagaminą pilną brošiūrų, knygelių, katalogų apie Lietuvos meną. Jis organizuodavo susitikimus tarp svarbių meno institucijų vadovų Lenkijoje, o kartą man ir kolegoms yra skaitęs kelių valandų personalinę paskaitą apie Lietuvos meną.
– Kas jūsų manymu daro įtaką Lietuvos menui? Kuo kaimyninės šalies kūryba įdomi jums?
– Tam tikrų kūrybinių asmenybių analizuojamos problemos, agresyvus jų požiūris bei itin savotiška intervencija. Jūsų šalis yra ypatinga, turinti seną kultūrą, tradicijas, tačiau ilgą laiką gyvenote nepriimtinomis sąlygomis. Patirtas spaudimas, nepavydėtina būtis yra didžiulė problema kasdienybėje, tačiau menininkams tai yra veržli, opi tema, kuri gali būti pavaizduota kūriniuose. Manyčiau, jog poreikis vaizduoti socialinius santykius ir problemas kyla iš Lietuvos geopolitinės lokalizacijos, šalies patirties. Būtent tai mane domina Lietuvos mene.
Jūsų šalis yra ypatinga, turinti seną kultūrą, tradicijas, tačiau ilgą laiką gyvenote nepriimtinomis sąlygomis.
– Vizitų programos dienotvarkė – intensyvi. Susitikote su įvairių Vilniuje esančių galerijų ir muziejų vadovais. Galbūt aptarėte konkrečias bendradarbiavimo galimybes?
– Taip. Šiuo metu planuojame surengti lietuvių menininkų ekspoziciją MOCAK muziejuje. Taip pat esame pakviesti organizuoti Lenkijos tapytojų parodą Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Be to, MOCAK kolekciją papildė keli Lietuvos menininkų kūriniai.
– Ar šios parodos bus rengiamos 2023 metais minint Vilniaus 700–metį?
– Muziejai – nėra greiti laivai. Paruošti ekspozicijas užtrunka, realistiškai – apie dvejus metus. Šios parodos turėtų sutapti su 2023 metais, tačiau parodose nebus aiškaus šios progos deklaravimo ar paminėjimo.
– Ar jau turite idėjų, kokius menininkus pristatysite Krokuvai?
– Parodai MOCAK muziejuje planuoju pakviesti kuratorių arba kuratorę iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus. Jis arba ji, tikiuosi, jog tai bus Evaldas [Stankevičius – A. B.], pasiūlys konkrečius menininkus.
– Galbūt prieš atvykstant turėjote konkrečių minčių, kaip šalys galėtų bendradarbiauti?
– Iki apsilankymo Lietuvoje neturėjau aiškaus plano. Manau, jog vizitai yra skirti susipažinti su žmonėmis, pajausti jų intencijas, kartu mąstyti apie bendradarbiavimą. Susitikimai Lietuvoje mane maloniai nustebino, nes abi pusės buvo užsidegusios kažką kartu nuveikti, todėl buvome kūrybingi.
– Jūs taip pat bendravote su menininkais. Kuo svarbūs šie susitikimai?
– Susitikome su Deimantu Narkevičiumi, tam, jog papildytume MOCAK kolekciją jo dviem filmais. Be to, netolimoje ateityje planuojame surengti menininko antrą personalinę parodą Lenkijoje.
Susitikimai Lietuvoje mane maloniai nustebino, nes abi pusės buvo užsidegusios kažką kartu nuveikti, todėl buvome kūrybingi.
– Šnekučiavotės ir su Artūru Raila?
– Taip. Savo kolekcijoje galime pasigirti menininko filmu „Po vėliava“ (Under the Flag). Šis kūrinys yra dažnai rodomas mūsų muziejuje, pavyzdžiui projekte „Ketvirtadieniai su kolekcija“ (Thursdays with the Collection). Muziejus kuruoja parodų seriją, kurioje kiekvienais metais yra pristatomos įvairios mene apmąstomos socialinės temos, pavyzdžiui, „Istorija mene“ (History in Art), „Medicina mene“ (Medicine in Art), „Menas mene“ (Art in Art). Kitąmet planuojame rengti parodą „Politika mene“ (Politics in Art), kurioje bus eksponuojamas ir Artūro Railos kūrinys.
– Kuri Vilniaus meno įstaiga jums paliko įsimintiniausią įspūdį?
– Mane maloniai nustebino MO muziejus. Matau šio muziejaus potencialą ir žinutę „Mes galime, mes padarysime, mes žinome kaip tai padaryti“. Jis tobulai organizuotas, turintis nemenką kolekciją bei puikią fotografijos ekspoziciją. Galbūt ateityje bendradarbiausime ir su MO muziejumi.
– Lankėtės nacionalinėse galerijose, muziejuose, taip pat ir nepriklausomose institucijose. Ar įžvelgiate ryškų skirtumą tarp nacionalinių bei nepriklausomų įstaigų?
– Nenoriu daryti prielaidų, mat institucijose lankiausi trumpai. Ką tvirtai galiu pasakyti, tai, kad nacionaliniai muziejai yra visuomet lėtesni, o privatūs – linkę eksperimentuoti. Tai yra normali įstaigų būsena, o man patinka abu variantai.
– Meno scena Vilniuje ir Krokuvoje. Ar įžvelgiate šių dviejų miestų kultūrinių panašumų, ar labiau atsiskleidžia jų skirtumai?
– Paralelių tarp Vilniaus ir Krokuvos įžvelgti galima dvejopų. Visų pirma, abu miestai „užpuola“ turistus savo gilia istorija. Taip pat abu miestai turi panašius universitetus bei kitas kultūrines meno organizacijas. Jūsų pranašumas – turite privačių muziejų, ko, išties gaila, bet Krokuvoje nėra.
– Lankėtės parodoje „JCDecaux premija 2021: Tarpai“. Turite minčių apie jaunuosius menininkus? Galbūt pastebėjote bendrų šiuolaikinio meno tendencijų tarp Lietuvos bei Lenkijos ar platesnės geografinės distancijos?
– Visi menininkai masto tarptautiškai, tačiau jų inspiracijos skirtingos. Kartais manau, jog Lietuvos menininkai yra piktesni bei stipresni. Tiesa, šios ekspozicijos Kompozitorių namuose nepavadinčiau šiuolaikine, nes menininkai negalėjo keisti erdvės, o turėjo su ja susitaikyti. Dažnai šis susitaikymas jauniems menininkams pakiša koją, šie pasiklysta erdvėje. Nepaisant to, rūsyje eksponuotas kūrinys [Deivido Vytauto Aukščiūno „Gniauždamas tvirtai jaučiuosi saugiai“ (Tight Grip, it Makes Me Feel Safe) – A. B.] man pasirodė įdomus.
– Pakalbėkime apie meną. Ar pastebite tendenciją, kad menininkai nutolsta nuo galutinio rezultato, savo dėmesį sufokusuoja kūrybos procese? Galbūt tai susiję su praėjusiame amžiuje atsiradusiu fluxus judejimu?
– Dvidešimtame amžiuje turėjome dvi revoliucijas, po kurių smarkiai kito meninės idėjos. Tai konceptualus menas ir fluxus judėjimas. Pastarojo sumanymai gyvuoja daugiau nei šešiasdešimt metų, tad išmanyti bei remtis šiomis idėjomis – nėra blogai. Manyčiau, jog tokį poslinkį lemia mūsų įpročiai. Mes esame pripratę prie bronzinių skulptūrų bei aliejiniais dažais padengtų drobių. Mes manome, jog menas yra susijęs su apčiuopiama medžiaga. Seniau tai buvo vienintelės priemonės, kuriomis buvo transliuojamas menas. Dabar turime įvairesnių būdų, kuriais galime perduoti meno idėjas. Skirtingas materialus pavidalas šių idėjų nemenkina, jos vis dar išlieka stiprios kaip ir bronzinėje skulptūroje. Puikus to pavyzdys – videomenas. Manau, jog šiuo metu mene dominuoja video formatas. Iš pradžių, kaip ir dažnu atveju, ši medija pati buvo meno objektas. Vėliau, videomenas išsivystė į kur kas labiau rafinuotą meno formą, mat video formatas nebėra pati meno žinutė, tik ją perduodanti medija.
Jūsų pranašumas – turite privačių muziejų, ko, išties gaila, bet Krokuvoje nėra.
– Negaliu nepastebėti įdomaus fakto jūsų profesinėje biografijoje. Antrą kartą vadovaujate galerijai Bunkier Sztuki. Kaip skiriasi vadovavimas 2002 metais ir dabar?
– Šį kartą Bunkier Sztuki galerijoje esu laikinai. Mano tikslas yra padėti susitvarkyti su renovacijos darbais, surengti keletą parodų, savotiškai prikelti galeriją. Po to vadovės poziciją apleisiu.
– Pirmąkart vadovaujant šiai galerijai turėjote kiek kitokią patirtį?
– Taip. Taip buvo pirmas mano pirma patirtis valstybinėje galerijoje. Prieš tai esu turėjusi keturias privačias nekomercines galerijas. Kitais metais vienai iš šių galerijų [galerijai PI – A. B.] sukaks 50 metų. Ji buvo pirmoji privati kultūrinė institucija komunistinėje Lenkijoje, valdoma tiesiai iš mano miegamojo. Galerijoje buvo galima išvysti konceptualaus meno, performansų. Tuo pat metu intensyviai rinkau asmeninę meno kolekciją, kurią padovanojau MOCAK muziejui. Pradžioje bijojau, bet dabar manau, jog esu natūraliai gimusi direktorė, galiu daryti viską (juokiasi).
– Papasakokite, kaip kilo idėja įsteigti MOCAK muziejų?
– Apie tokio tipo muziejų pradėjau galvoti dar aštuoniasdešimtaisiais. Deja, tuo metu Krokuva buvo konservatyvus miestas. Abstraktus, konceptualus menas, performansai buvo laikomi beprotyste, o ne menu, todėl įkurti muziejų buvo neįmanoma. Laikui bėgant mąstymas keitėsi, tad 2000 metais iš naujo pradėjau gvildenti šią idėją. Muziejaus įgyvendinimas nuo projektų iki realizavimo truko penkerius metus [atidarytas – 2011 metais – A. B.]. Dabar galiu pasigirti, jog muziejus pats save išlaiko, nes turime nemažą auditoriją. Per dešimties metų gyvavimo periodą esame surengę beveik 200 parodų. Taip pat turime leidyklą, kurioje esame išleidę apie 150 leidinių.
– Pabaigai: koks jums pasirodė Vilnius?
– Vilnius yra nuostabus miestas, aš jį myliu. Net nežinojau, jog turite tiek daug bažnyčių, kurios, kaip ir visa jūsų kultūra yra skirtingų įtakų zonoje – iš vienos pusės, Vilniaus bažnyčios stačiatikių, iš kitos – katalikiškos. Tai ypač atskleidžia jų architektūra. Taip pat jūs turite puikų maistą!
Lietuvos kultūros institutas Vizitų programą vykdo nuo 2014 m. Programa suteikia naujų galimybių pristatyti ir populiarinti Lietuvos kultūrą užsienyje, stiprinti Lietuvos menininkų ir srities profesionalų įsitvirtinimą pasauliniuose tinkluose, skatina tarptautinį bendradarbiavimą.
