Marija Drėmaitė: modernistės moterys XX a. architektūroje

Žinoma, XX a. pirmoje pusėje profesijoje išimtinai dominavo vyrai, bet antroje amžiaus pusėje moterų architektūroje nuolat daugėjo. Vis dėlto dabartinėse muziejų kolekcijose ir parodose, knygose ir įvairiausiuose reikšmingų projektų sąrašuose randame labai mažai jų darbų. Tai kodėl Lietuvoje nėra žymių architekčių? Na, gerai, viena yra, turbūt daugelis paminėtų Nijolę Bučiūtę – Nacionalinio operos ir baleto teatro autorę. Bet ar vienos pakanka? Kodėl susiformavo tokia situacija ir kiek apskritai pažįstame XX a. architekčių kūrybą?

Keliant tokius klausimus, verta atsiremti į feministinę klasiką – dar 1971 m. Lindos Nochlin užduotą klausimą „Kodėl nėra žymių dailininkių?“¹ Jos atsakymas – dviejų lygių. Žymių dailininkių nėra ne tik dėl to, kad ilgą laiką moterys tiesiog nebuvo prileidžiamos prie studijų ir profesinės praktikos, bet ir dėl gilesnių priežasčių, vadinamosios patriarchalinės „žymumo“ apibrėžties, kurioje vyrai yra menininkai, o moterys – amatininkės. Tai toji pati įsišaknijusi patriarchalinė opozicinė mąstymo schema „moteris-kūnas-gamta“ ir „vyras-protas-kultūra“, kurioje moteris laikoma neracionalia ir emocionalia. Kalbant apie architektūrą, šios stereotipiškai priskiriamos savybės tampa dar problemiškesnės, nes architektūra – tai ne vien meninė, bet ir techninė kūryba. Tad vyro, kaip profesijos etalono matymas yra giliai įsišaknijusi nuostata, su kuria moterys iki šiol susiduria darbo aplinkoje, taip pat išreiškia ir pačios (o tai rodo, kad ši nuostata yra stipriai paveikusi ir pačių moterų savimonę bei savivoką). Šį tekstą suskirsčiau į keturias dalis – profesijos įgijimo tradiciją, įsitvirtinimo profesijoje ribotumus, moterims priskirtas „tinkamas“ architektūros sritis ir situacijos analizę XX a. antros pusės Lietuvoje.

Išsišokėlės: profesijos įgijimo tradicijos ir ribos

Socialinės istorijos požiūriu architektės profesijos įgijimo problema yra daugiau nei akivaizdi – kaip gali būti žymių architekčių, jei jos iki pat XX a. nebuvo prileidžiamos prie architektūros studijų. XIX a. suklestėjusi architektūros kaip (statybų) inžinerinio mokslo samprata, kai studijos iš dailės akademijų masiškai buvo perkeliamos į politechnikos mokyklas, sustiprino vyriškąjį šios profesijos aspektą. Galimybė studijuoti tose pačiose architektūros mokyklose kaip ir vyrams – tai modernizmo reiškinys, išlaisvinęs ir atskleidęs daugybę talenčių visoje Europoje tik po Pirmojo pasaulinio karo.

Pavienės architektūros mokyklos moteris į architektūros studijas pradėjo priimti pačioje XIX a. pabaigoje, tačiau neretai „laisvojo klausytojo“ ar kokiu kitu statusu. Berlyno aukštojoje technikos mokykloje moterims leista studijuoti architektūrą nuo 1909 m. Iš 29 pasirinkusių šias studijas 1909–1918 m., diplomus gavo 8². Tą nedidelę statybų inžinierių-architektūros studenčių grupę sudarė daugiausia profesorių dukterys, statybų ar architektūros firmų darbuotojų giminaitės ar sekuliarių pasiturinčių žydų aplinkos atstovės. Tarp jų buvo ir Bentheimo-Steinfurto princesė Viktorija (1887–1961), išdidžiai prisistatinėjusi „Architektin“ (architektė). Iš modernių, t. y. naujų mokyklų, galima, žinoma, išskirti Bauhauzą, pasižymėjusį savo egalitarinėmis ir demokratinėmis nuostatomis. Tačiau net ir ten architektūrą dėstė vien vyrai, o moterys buvo nukreipiamos į buitiškesnes sritis, pavyzdžiui, daugiausia moterų studijavo tekstilės skyriuje, kur buvo globėjiškai vadinamos „audėjėlėmis“.

Lenkijoje pirmąjį architektės (architektoniczka) dip­lomą Jadwiga Dobrzyńska gavo 1922 m. ir tai buvo pasekmė to, kad naujas architektūros skyrius, 1915 m. įsteigtas Varšuvos Politechnikoje, pradėjo priimti studijuoti ir moteris. Net ir tada tai buvo drąsus sprendimas – pasirinkti technines studijas, kuriose iki tol buvo vieni vyrai. Diana Reiterowna Lvivo Politechnikoje gavo diplomą 1927 m., ir tuomet ji buvo vienintelė moteris visame kurse. Stepono Batoro universitete Vilniuje irgi trumpai veikusiame Architektūros skyriuje (1921–1926) studijavo ir moterys (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje išlikusius studentiškus eskizus pasirašė Anna Kodelska ir Katarzyna Piećkówna), tačiau uždarius universitetą, diplomus gauti reikėjo kitur.

O štai išgirtajame moderniajame Kaune Lietuvos universitete tarp 190 absolventų, gavusių statybos inžinierių diplomus 1922–1940 m., buvo tik viena moteris – Sara Mitkovskaitė, 1900 m. Vilkaviškyje gimusi Lietuvos žydė.

O štai išgirtajame moderniajame Kaune Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete tarp 190 absolventų, gavusių statybos inžinierių diplomus 1922–1940 m., buvo tik viena moteris – Sara Mitkovskaitė, 1900 m. Vilkaviškyje gimusi Lietuvos žydė. 1920–1921 m. ji jau buvo pradėjusi studijuoti Maskvos Aukštojoje technikos mokykloje, o į Lietuvos universitetą Kaune įstojo 1922 m. Mokslai vyko su pertraukomis, bet galiausiai 1930 m. ji apgynė diplominį darbą „Kauno miesto liaudies namai“ ir gavo pirmąjį VDU Statybos inžinieriaus diplomą³. Vis dėlto jos projektuotų ar įgyvendintų darbų Kaune nepavyko aptikti. Kaune dirbo ir architektūros studijas Paryžiuje baigusi Beilė Šeinzonaitė, tačiau savo kvalifikacijos nepatvirtino ir buvo registruota kaip technikė⁴.

Šiandien moterys architektūros studijose sudaro apie pusę visų studijuojančiųjų, tačiau skaičiai pradeda sparčiai kristi, kai įžengiama į profesinį lauką – po studijų čia lieka nuo 30 iki 25 procentų moterų. Dažniausiai taip nutinka dėl to, kad profesinė praktika vis dar yra susijusi su stipriomis tradicinėmis vyriškomis vertybėmis, ir dėl to, kad trūksta galimybių suderinti šeimą ir karjerą. Bet ir istoriškai moterims nelengvai sekėsi vystyti savo architektūrines karjeras.

Asistentės? Karjera, darbas su vyrais ir autorystės klausimas

1893 m. Čikagoje vykusioje pasaulinėje parodoje dėmesį patraukė naujiena – Moterų paviljonas, kuriame buvo eksponuojami dirbančių moterų veiklos rezultatai – menas, projektai, parašytos knygos ir kt. Reikia pripažinti, kad jau tada daugelis moterų prieštaravo, jog jų darbai būtų eksponuojami atskirtoje „moterų“ sekcijoje. Tačiau architektūriniu požiūriu kur kas įdomesnis buvo šio paviljono projektavimui surengtas architektūrinis konkursas, kuriam 14 projektų pateikė architektės moterys, o nugalėjo Sophia Hayden – pirmoji profesionali JAV architektė, 1890 m. su pagyrimu baigusi Masačiusetso technologijos instituto (MIT) Architektūros skyrių. Tiesa, vėliau jai ilgai teko dirbti braižytoja viename Bostono biure, nes jai, kaip moteriai, nelabai kas patikėdavo rimtesnių užduočių. Pirmoji Berlyno aukštosios technikos mokyklos diplomantė Elisabeth von Knobelsdorff (1911) savo diplominį darbą demonstravo 1912 m. Berlyne surengtoje parodoje „Die Frau in Haus und Beruf“ („Moteris namuose ir profesijoje“), kurioje atstovavo savo vis dar pripažinimo laukiančią profesiją „Die Frau in der Architektur“ („Moteris architektūroje“).

Šiame etape svarbiausias motyvas moterims rinktis architektūrą neabejotinai buvo pašaukimas, skatinęs įveikti visas kliūtis ir nemalonumus.

Šiame etape svarbiausias motyvas moterims rinktis architektūrą neabejotinai buvo pašaukimas, skatinęs įveikti visas kliūtis ir nemalonumus. Pavyzdžiui, Emilie Winkelmann į studijas buvo priimta tik kaip laisva klausytoja su tapatybę slepiančiu įrašu „Student Emil“ ir niekada negavo diplomo, tačiau tai jai nesutrukdė tapti pirmąja moterimi, 1907 m. Vokietijoje atidariusia privatų architektūros biurą, o architektė Lois Lilley Howe, pirmoji 1894 m. Bostone atidariusi nuosavą architektūros biurą, sakė: „Mano patirtis rodo, kad nėra kliūčių, kurių negalėtų įveikti moteris, kuri domisi šia profesija ir yra į ją linkusi“.

Sėkmingai klostėsi architektės Wivi Lönn (1868–1953), pirmosios Suomijoje architektūros profesorės (1956), karjera. 1896 m. baigusi Helsinkio politechnikos institutą, ji atidarė nuosavą biurą ir daugiausia projektavo mokyklas, tačiau tarp jos darbų yra ir namas Suomijos architektūros genijui Alvarui Aalto (1915), Estonia teatras Taline (1913, po rekonstrukcijos perstatytas) ir Observatorija (1913–1945). Tarpukariu ji sėkmingai projektavo mokyklas, sveikatos pastatus, netgi bažnyčią.

Naujausi tyrimai atskleidžia vis daugiau savarankiškos kūrybinės ir intelektualinės moterų veiklos atvejų, kurie liko „didžiavyrių“ šešėlyje.

Tačiau ši sėkmingos karjeros istorija yra greičiau išimtis, nes net ir gavusios architekčių diplomus ir įsitraukusios į profesinę veiklą, didžioji dalis moterų visgi dirbo „aptarnavimo sektoriuje“ (braižytojomis ar technikėmis). Tokia karjeros pradžia nėra jokia naujiena architekto profesiniame kelyje, išskyrus tai, kad moterims tokias ilgalaikes pozicijas dažniau lėmė jų lytis, o ne pasiekimai. Naujausi tyrimai atskleidžia vis daugiau savarankiškos kūrybinės ir intelektualinės moterų veiklos atvejų, kurie liko „didžiavyrių“ šešėlyje. Ne taip seniai parašytos monografijos apie Charlotte Periand ir Lily Reich atskleidė jų nepaprastą kūrybiškumą, pranokusį tik Le Corbusier „dekoratorės“ ar Mieso van der Rohe’s „padėjėjos“ vaidmenis. Kai kurių Eileen Gray darbų autorystę teko nemažai įrodinėti, nes „tradiciškai“ ji buvo priskiriama jos ilgamečiam gyvenimo draugui architektui Jeanui Badovici. Jos buvo ne tik naujo pasaulio vizionierės, bet ir savo vaidmens jame ieškotojos.

Vis dėlto šeimyninis duetas buvo absoliučiai dominuojanti moterų profesinės veiklos forma ir galimybė užsiimti profesine veikla. Daugelis architekčių pasirinko partnerystę su vyrais architektais (dažniausiai su savo vyrais) kaip savirealizacijos priemonę. Klasikinis atvejis – trys žymiausios tarpukario Lenkijos modernistės: Barbara Brukalska, Helena Syrkus ir Anatolia Hryniewicka-Piotrowska pirmiausia reiškėsi kaip Brukalskių, Syrkusų ir Piotrowskių architektų poros⁵. Kai kuriais atvejais tai reiškė dviejų lygiaverčių kūrėjų kūrybinį bendradarbiavimą; tačiau ne mažiau paplitęs buvo ir didžiojo kūrėjo vyro pagalbininkės vaidmuo. Projektuojant šeimyniniame tandeme arba projektuotojų grupėje, autorystės klausimas tapo labai jautrus, kadangi suponuojama, jog autorius yra vyras, o moteris padeda tą sumanymą įgyvendinti, papildo.

Kai kurios moterys padarydavo daug sėkmingesnes karjeras nei jų vyrai, bet apie jas mes mažai žinome. Pavyzdžiui, Bronė Lukštaitė (1917–1992), pradėjusi studijuoti 1940 m. Kauno universitete naujai atidarytame Architektūros fakultete, kuriam vadovavo Jonas Kovalskis, 1944 m. su juo pasitraukė į Vakarus. 1949 m. jie persikėlė į JAV, apsigyveno Čikagoje ir 1950 m. įkūrė privačią architektūros firmą Kova Associates (pagal išeivijoje susitrumpintą pavardės variantą). Tačiau karjerą ji padarė ne savo firmoje, o 1957–1982 m. kaip firmos A. Epstein and Sons vyr. architektė ir grupės vadovė (1972–1973 m. dirbo Paryžiuje, 1977 m. – Londone), priklausė Amerikos architektų institutui. Lietuvoje dar spėjo suprojektuoti Tauragnų kleboniją (1943), o JAV su vyru suprojektavo Jėzuitų bažnyčią, parapijos salę ir kleboniją Montevidėjuje (1954), Šv. Kryžiaus, lietuvių jėzuitų ir marijonų vienuolynus, Draugo administracinį pastatą, spaustuvę ir kitus pastatus Čikagoje. 1990 m. žurnalas Krantai publikavo jos straipsnį „Postmodernizmas Amerikoje“. Tačiau dar ir šiandien tyrinėjant išeivijos architektūrinį palikimą, ji minima tik šalia žymiojo tarpukario architekto Jono Kovalskio-Kovos kūrybos Amerikoje.

Namų ūkio ekspertės

Naują nišą architektūrinėje kūryboje sukūrė XX a. pradžioje radikaliai paspartėjusi būsto modernizacija. Vienas reikšmingiausių pokyčių buvo ekspertinės kultūros įsiskverbimas į privačią sritį – namai dabar turėjo būti projektuojami ir tvarkomi remiantis moksliniais tyrimais, nes sprendimus, kurie anksčiau buvo tik asmeniniai, dabar priiminėjo namų ūkio valdymo ekspertai, sveikatos priežiūros specialistai ir kitų mokslų ekspertai. Racionaliai suplanuoti ir higieniški namai tapo civilizacijos požymiu, o namų ūkis pradėtas vertinti kaip moterų emancipacijos projektas, leidžiantis įvairioms moterų draugijoms būti išgirstoms viešojoje erdvėje. Modernaus būsto privalumus tarpukario Lietuvoje radijo laidose propagavo menotyrininkė Halina Kairiūkštytė-Jacynienė ir namų ūkio tvarkymo profesionalė Bronė Švipaitė, baigusi žymų Namų ruošos institutą Briuselyje (L’école professionnelle et ménagère de Laeken) ir 18 000 egzempliorių tiražu išleidusi modernios namų ruošos vadovėlį, kurį Žemės ūkio rūmai platino nemokamai⁶.

Taip formavosi požiūris, kad moterys gali geriau projektuoti erdves, skirtas gyventi, auklėti ir rūpintis – namus, vaikų darželius ir mokyklas, ligonines ir poilsio namus.

Taip formavosi požiūris, kad moterys gali geriau projektuoti erdves, skirtas gyventi, auklėti ir rūpintis – namus, vaikų darželius ir mokyklas, ligonines ir poilsio namus. Feministiniai architektūros istorijos tyrimai Vakaruose patvirtina šias nuostatas; bent jau XX a. moterims buvo lengviau gauti užsakymus būtent šiose srityse, o dar svarbesnis dalykas, kad buvo mažiau abejojama jų kompetencija projektuojant tokius pastatų tipus.

Tai liudija tiek tokie chrestomatiniai atvejai kaip Margarete‘s Schütte-Lihotzky 1926 m. suprojektuota funkcionali ir ergonomiška virtuvė naujojo Frankfurto daugiabučiams (Frankfurter Küche) – visų mūsų virtuvių komplektų pirmtakė, tiek ir mažiau žinomi atvejai, kaip leidimas Lenkijoje moterims dalyvauti savivaldybių sprendimuose ir būtent joms teiktas prioritetas spręsti urbanistinius klausimus. Tuo metu lenkų spaudoje rašyta: „Racionalus miestų augimas, naujų rajonų atsiradimas, būsto problemos – tai yra problemos, kurias turi spręsti moterys“⁷. 1938 m. Barbara Brukalska Moterų darbo kongrese jau skaitė pranešimą „Architektka buduje dom“ („Architektė stato namą“).

Iš tiesų tarpukario laikotarpiu daugiausia architekčių veiklos matyti būsto srityje. Kažkuria prasme tai atitiko ir lūkesčius, ir moterų vaidmens visuomenėje samp­ratą, ir stereotipus. Tiesa, mažiau akcentuota, kad tie jų pamąstymai, eskizai, projektai ir idėjos neretai buvo radikalūs, keičiantys daugelį nusistovėjusių dalykų. Kita vertus, toks „saugus žanrinis uostas“ tarsi apribojo ambicingas, namų ūkio ribas siekusias peržengti architektes.

Lygiavertės partnerės? Ambicijos, savivertė ir ribos

Po Antrojo pasaulinio karo nepaprastas architektų bei statybų inžinierių poreikis ir masinis išsilavinimo augimas turėjo išspręsti visas ankstesnių laikų prob­lemas. Iš tiesų tiek Vakaruose, tiek socialistiniame pasaulyje architektūrą studijuojančių merginų skaičiai ženkliai išaugo. Ar tai ką nors pakeitė?

Sovietų Lietuvoje architektūra buvo kuriama specifinėmis sąlygomis: architektams, suburtiems į valstybinius projektavimo institutus, vadovybė tiesiog paskirstydavo užduotis ir tik svarbiausių visuomeninių objektų atveju buvo rengiami konkursai. Kadangi tuo metu daug moterų atėjo į profesinį lauką, o valstybiniuose institutuose pastatų tipai nebebuvo skirstomi pagal lytį, moterys projektavo viską – pramoninius pastatus, transporto infrastruktūrą, žemės ūkio objektus ir administracinius pastatus, tačiau tam tikros neformalios hierarchijos formavosi labai sparčiai. Daugybė moterų dirbo miestų planavimo srityje, o šeštame dešimtmetyje prasidėjus masinei gyvenamųjų namų statybai, jos išimtinai daug projektavo tokių gyvenamųjų rajonų. Tai apribojo jų kūrybinę saviraišką, nes masinė gyvenamoji statyba buvo griežčiausiai reglamentuojama projektavimo sritis.

Būtent dėl architektūros standartizacijos susiformavo bene esmingiausia sovietinei architektūrai būdinga profesinė įtampa tarp standartinės ir originalios architektūros. Tai lėmė ir profesinį prestižą, nes individualaus projekto užsakymo gavimas tapo profesinės kovos lauku. Čia ir galima aptikti tą neformalią architektūrinės kūrybos prestižo skirtį tarp architekto ir planuotojos, kuri, pasak architektų, „stumdė standartines dėžutes reljefe ir planavo pagal galiojančius normatyvus“. Pavyzdžiui, apdainuotuose Lazdynuose valstybinis apdovanojimas buvo skirtas šešiems asmenims, iš kurių tik du buvo architektai, o kiti statybininkai ir vadovai. Tačiau prie projekto dirbo beveik 150 asmenų, o detaliuosius planus daugiausia rengė architektės. Nepaisant visuotinai propaguojamos lygiavos, moterys specializavosi gyvenamųjų rajonų, poilsio namų, ligoninių, mokyklų, darželių, apželdinimo projektų ir interjerų, kitaip tariant, tos paskirties objektų, kurie yra siejami su namais, buitimi ir vaikų priežiūra, srityje. Tame kasdienės architektūros projektavimo ir masinės statybos rajonų planavimo lauke kūrybiškai dirbo Birutė Kasperavičienė, Aida Lėckienė, Genovaitė Balėnienė, Nijolė Chlomauskienė, Laimutė Bergaitė-Burneikienė, Neringa Dičiuvienė, Leonilė Majerienė ir daugelis kitų, kurių vardai tik fragmentiškai šmėsteli informacinėse signatūrose.

Tačiau kai ieškoma didžiųjų, dėmesys visada nukrypsta į unikalius, originalius visuomeninius pastatus, todėl verta pažvelgti, kaip būtent šioje srityje reiškėsi ir galėjo reikštis moterys. Nes būtent čia – didelių prestižinių visuomeninių pastatų, kurie standartizuotos architektūros kontekste leido daugiau kūrybiškumo, architektūroje galiojo patriarchalinės vertybės ir moterys buvo nepakankamai atstovaujamos. Kiekviena respublika turėjo bent po vieną pripažintą atstovę, liudijančią, kad „ir pas mus yra moterų architekčių“. Tokias pozicijas Baltijos šalyse užėmė trys savito braižo modernistės: Valve Pormeister⁸ Estijoje, Marta Staņa⁹ Latvijoje ir Nijolė Bučiūtė¹⁰ Lietuvoje.

Vilniuje Bučiūtė suprojektavo ne tik Operos ir baleto teatrą, bet ir Žemės ūkio ministerijos rūmus (1967), baldų parduotuvę (1968), Valstybinio plano komiteto pastatą (dab. Ūkio ministerija, 1973), buitinio aptarnavimo pastatą Naujojoje Vilnioje (1988), Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabo pastatą (1998). Tai taip pat buvo prestižiniai, vienetiniai, individualiai suprojektuoti pastatai, kuriuos, pasak amžininkų, architektė „gebėjo davesti iki užbaigimo“. O juk kasdienybė statybų aikštelėje, kokybės išreikalavimas iš statybininkų (dažniausiai rėkimo būdu) buvo laikoma silpnąja architekčių vieta. Asmeniniame archyve išlikęs Bučiūtės eskizas išduoda, kad be galo racionali, konstrukciška, itin stipri moteris vienoje lapo pusėje eskizuoja architektūrines detales ir konstrukcijas, kitoje – siuvamos suknelės modelį ar megztinį savo berniukams. Gebėjimas derinti architektūrą, bohemiškus ir romantiškus planus su to meto moteriai kylančiais kasdienio gyvenimo iššūkiais, išlieka paslaptimi¹¹.

Viename svarbiausių kūrinių – Operos ir baleto teatre Vilniuje (1974) – architektė praplėtė lietuviškos architektūros mokyklos inspiracijų ir modernistinio racionalumo ribas. Šalia skandinaviškos architektūros mokyklos įtakos, nacionalinio savitumo paieškų matome ir kitus du dėmenis. Pirma, tai architektės partnerio rusų dailininko Jurijaus Markejevo sukurtų architektūrinių ir dizaino detalių turtingumas. Antra, architektės ir dailininko asmeninių nostalgijų įpynimas šiose detalėse, subjektyvumo atspalviais kiek atitrūkusių nuo tuometinės nacionalinio savitumo paieškų tendencijos.

Lietuvoje vyrai siekia architektūros monopolio. Moterys gali dirbti ne blogiau, tik jų darbui per daug trukdo buitis.

Puošnus pastatas, neatitikęs tuo metu architektų modernistų vyrų formuojamos asketiškos skandinaviškos Baltijos šalių architektūros koncepcijos ir to meto teisingos lietuviškos architektūros kanono, savo laiku sulaukė nemažos architektų kritikos, tame tarpe nukreiptos ir į architektės lytį. Matyt, reaguodama į šią poziciją Bučiūtė pastebėjo, kad „Lietuvoje vyrai siekia architektūros monopolio. Moterys gali dirbti ne blogiau, tik jų darbui per daug trukdo buitis. Yra vyrų, kurie labiau sielojasi, kai moterys dirba architektėmis nei sunkų fizinį darbą. Be to, dar labai nedaug vyrų inteligentų. Moterys sugeba kurti ne mažiau funkcionalią, bet emocionalesnę architektūrą. Išsilavinimo ir kompetencijos nenulemia lytis“¹². Modernizmo suasmeninimas, sub­jektyviai pasirinktų istorinių ženklų ir tradicijų kodavimas detalėse bei dekoratyvumas gali būti laikomi jau postmodernistinės architektūros bruožais. Pasak architektės, „tai, kas nemadinga, niekaip negali išeiti iš mados“.

Ilgą laiką visame pasaulyje buvo bandoma moterų architektūrai priskirti tam tikras stereotipines savybes – emocionalumą, iracionalumą, jaukumą ar saugumo jausmą, kurias esą perteikė lenktos, arkinės ir į lizdą panašios formos. Šiandien jau mažai kas laikosi šių teorinių nuostatų. Architektūros istorija patvirtina, kad kūrybinius pasirinkimus pirmiausia lemia estetiniai ir socialiniai laikotarpio įsitikinimai, o lyties tapatybė, jei apskritai ir daro kokią nors įtaką, tai tik netiesiogiai.

XX a. pirmoje pusėje dauguma architekčių ir architektų asmeniškai nuo pradžios iki pabaigos patys sukurdavo ir atlikdavo savo projektus. Tačiau šiandien architektūra yra daugelio žmonių bendradarbiavimo rezultatas. Vis dėlto architekto, kaip kūrybingo genijaus, poreikį palaiko profesijos samprata visuomenėje – profesijos patikimumas vis dar grindžiamas architekto kaip nepriklausomo, individualistinio kūrėjo reputacija. Unikalus „projekto veidas“ taip pat reikalingas apdovanojimų sistemai, tęsiančiai herojišką Vakarų kultūros pasakojimą, kurio archetipinis herojus, žinoma, yra vyras. Kol vyriškumas laikomas profesiniu etalonu, moterys prisitaiko prie tokios profesinės situacijos, lygiuojasi į vyrus ir laiko juos pranašesniais. Tada ir pastebime, kad nėra didžių architekčių. O gal ir pats didumas jau liko XX amžiuje, herojinio modernizmo laikotarpyje? Kaip sakė Leonilė Majerienė: „Tiek vyrai, tiek moterys gali būti gabūs ir negabūs architektai. Tai priklauso nuo talento“¹³.

¹ Linda Nochlin, „Kodėl nėra žymių dailininkių?“, iš anglų kalbos vertė Vytautas Kinčinaitis, in: Kultūros barai, 2000, Nr. 4, p. 49–53.

² Dietlinde Peters, „Frauen an der Technischen Universitaet Berlin“, in: 1799–1999: Von der Bauakademie zur Technischen Universität Berlin, Geschichte und Zukunft, Hrsg. Von Karl Schwarz, Berlin: Ernst & Sohn Verlag, 2000, p. 518–530.

³ Saros Mitkovskaitės VDU asmens byla, in: LCVA, f. 391, ap. 7, b. 635.

⁴ Jolita Kančienė, „Žydų indėlis į Kauno tarpukario architektūrą“, in: Žydų kultūros paveldas Lietuvoje, sudarytojas Alfredas Jomantas, Vilnius: Savastis, Kultūros paveldo departamentas, Kultūros paveldo cent­ras, 2005, p. 92.

⁵ Architektki, Krakow: EMG, 2016.

⁶ Bronė Švipaitė, Pažvelgęs į namus – šeimininkę pažinsi, Kaunas: Žemės ūkio rūmų leidinys, 1930.

⁷ „Racjonalny rozrost miast, powstawanie nowych dzielnic, kwestie mieszkaniowe – oto zagadnienia, ktorymi muszą zając się kobiety“, in: Blusz, 1934, Nr. 18, p. 325.

⁸ Liina Jaenes, „Kitos“ pozicija: Valvės Pormeister architektūra“, in: Architektūros leidinių fondas, Nr. 2: Modernizmas – tarp nostalgijos ir kritiškumo, in: https://leidiniu.archfondas.lt/alf-02/liina-jaenes-kitos“-pozicija-valves-pormeister-architektura.

⁹ Maija Rudovska, „Nostalgijos šešėliuose: Martos Staņos palikimas Latvijoje“, in: Architektūros leidinių fondas, Nr. 2, in: https://leidiniu.archfondas.lt/alf-02/maija-rudovska-nostalgijos-seseliuose-martos-stanos-palikimas-latvijoje; Ieva Zībārte, „Necenzūruotas susižavėjimas: 10 tyliojo disidentiškumo formų architektės Martos Stanjos gyvenime ir kūryboje“, in: Architektūros leidinių fondas, Nr. 4: Maištaujantis oportunizmas, in: https://leidiniu.archfondas.lt/alf-04/ieva-zibarte-necenzuruotas-susizavejimas-10-tyliojo-disidentiskumo-formu-architektes-martos-s.

¹⁰ Indrė Ruseckaitė, Lada Markejevaitė, „Asmeninis Elenos Nijolės Bučiūtės modernizmas“, in: Architektūros leidinių fondas, Nr. 2, in: https://leidiniu.archfondas.lt/alf-02/indre-ruseckaite-lada-markejevaite-asmeninis-elenos-nijoles-buciutes-modernizmas.

¹¹ Julija Reklaitė, „Inkliuzai gintare: Ką pasakoja modernistinė memorabilia“, in: Architektūros leidinių fondas, Nr. 2, in: https://leidiniu.archfondas.lt/alf-02/julija-reklaite-inkliuzai-gintare-ka-pasakoja-modernistine-memorabilia.

¹² Eglė Keliuotytė, „Erdvių scenaristės“, in: Ieva, 1993, Nr. 11–12, p. 54–59.

¹³ Ibid.