– Vis dažniau linksniuojamas socialiai atsakingo verslo terminas, bet apie socialiai atsakingo meno ar jo edukacijos projektus girdime gerokai rečiau. Kartais atrodo, kad keli kartas nuo karto organizuojami stambūs projektai ar parodos bando šias spragas kompensuoti. Kaip manai, kodėl taip yra ir kokios tavo patirtys šioje veikloje?
2012-aisiais dalyvavau projekte „Muziejų kuriame mes“. Jo metu bendradarbiavome su Visagino trečiojo amžiaus universiteto dalyviais, taip pat lankėmės Biržų rajone esančiuose vaikų namuose. 2015 m. kartu su Všį „Socialiniai meno projektai“ atstovėmis organizavome edukacinius užsiėmimus „Susitikime muziejuje“ skirtus asmenims, sergantiems Alzheimerio liga, demencija, turintiems specialiųjų poreikių. Vyko seminaras, kurio metu edukatoriai buvo apmokyti dirbti su tokia auditorija. Negaliu nepaminėti tos pačios organizacijos kartu su Britų taryba Lietuvoje ir NDG 2016 metais organizuotos parodos „Padainuok man labanakt“. Tai buvo ne tik paroda, bet ir prieš parodą metus trukęs bendradarbiavimas su benamiais. Taip pat bendradarbiaujame su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga.Šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti paroda „Blind date“ yra jau antraji jiems skirta paroda. Pirmoji buvo skulptūrų iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinio. Nacionalinėje dailės galerijoje buvo serija dirbtuvių, teatrinės ir šokio inprovizacijos projektų. Esame išleidę taktilinius atvirukus.
Manau, kad socialiniai projektai tikrai gali apimti platų veiklų spektrą. Apie tai pagalvojusi, prisiminiau, kad šiemet galerijoje organizuojame darbuotojų kvalifikacijos kėlimo projektą, visų pirma skirtą salių prižiūrėtojams, kasininkams ir rūbininkams, kad ir jie čia ne tik turėtų galimybę darbi, bet ir įgytų papildomų žinių – planuojami anglų kalbos kursai, kelionės į kitus muziejus. Svarbu, kad ir šie žmonės pajustų, jog muziejus yra įveiklinta vieta, kuri gali veikti ir papildomais būdais.
Nors mano veikla jau minėtame „Padainuok man labanakt“ projekte daugiau buvo koordinacinė, taip pat vesdavau dirbtuves ir ekskursijas, bet tai tapo įrodymu, kad tokie projektai pirmiausia gali pakeisti galerijos darbuotojų požiūrį. Jam pasikeitus ir benamiai pradėjo čia drąsiau lankytis. Pajutau, kad jiems pavyko apgyvendinti šią vietą. Bet tam, kad tai virstu įpročiu, sutrukdė komplikuotas benamių pasiekiamumas.
– Ar tai reiškia, kad vienpusės iniciatyvos neužtenka? Kas turėtų tokį bendravimą inicijuoti ir palaikyti, kad jis būtų efektyvus? Ar nėra taip, kad pati galerija dažniau galėtų būti atviresnė?
– Pritariu, kad galerija turėtų būti dar atviresnė, bet tam įtakos turi ir resursai. Norėčiau, kad čia dažniau lankytųsi ir neįgalūs, ir benamiai, ir vaikai iš Šnipiškių ar tie patys verslininkai, bet tuo pat metu suprantu, kad į visas puses eiti negali, nes turi turėti įdirbį, auditorijos pažinimą. Edukatorių muziejuose ir kultūrinėse institucijose nėra daug, todėl ir jie negali dirbti su visais vienu metu. Tačiau labai svarbu, kad ir pačios bendruomenės, kurios mato perspektyvą kultūros srityje, kreiptųsi į galerijas.
Galerija netaps savaime atviresne vienai specialiai grupei, jei nebus intereso ir iš tų žmonių.Visuomet reikia jų paklausti, ko jie tikisi iš galerijos, nes dirbdamas čia, įsivaizduoji visai ką kitą. Noriu tikėti, kad nuobodžios ekskursijos mitas Lietuvoje nyksta, nes bet kurioje veikloje turi vykti dialogas. Visuomet galvoju, kuo galime prisidėti prie to, kad tiems žmonėms čia ateiti būtų malonu, nebūtinai pasižiūrėti parodos, gal kažką nuveiki pačioje erdvėje.
– Tačiau kiek pati Nacionalinė dailės galerija yra linkusi galvoti apie socialinės atskirties grupes vykdydama savo įpastą veiklą, ar galime lygintis su kitomis šalimis?
– Žiūrint su kuo lyginsime, nes jei su Didžiaja Britanija, tai mums čia, Lietuvoje, kol kas dar nepažinu ir keista, kad socialinės atskirties grupės gali turėti interesų muziejuje. Ten apie jas pagalvoti yra būtina. Pagalvoti apie šalia esančių bendruomenių įtraukimą į parodos atidarymus ar kitus renginius yra savaime suprantama. Čia vis dar galvojama, kad yra paroda ir yra edukacija, tai kažkodėl dar neveikia organiškai. Žinoma, po truputį tos bendruomenės judinamos, bet norėtųsi, kad tai būtų ilgalaikiai projektai.
– Ką reikėtų daryti, kad tokia veikla taptų įpročiu tiek pačiai galerijai, tiek specialių poreikių lankytojams?
– Pirmiausia, darbas su tokiomis grupėmis turėtų būti stabilesnis. Tačiau klausimų „ar galiu čia ateiti, net kai nėra susitikimo?“ sulaukiame ir iš specialių poreikių neturinčių žmonių, ką jau kalbėti apie tuos, kurie jaučia barjerus visuomenėje. Reikėtų ilgalaikių susitikimų, kol šis įprotis atsiras. Dar svarbus muziejų viešumas, kartojimas, kad jie yra atviri, įtikinimas, kad jei esi benamis ar bedarbis ir bilietas tau nemokamas – nėra joks išskirtinumas, bet taip tiesiog yra. Muziejus turi nepamiršti, kad kultūra ir menas yra žmogaus teisė ir kad mes kaip institucija turime pareigą užtikrinti šią teisę. Darbas su tokiomis bendruomenėmis neturėtų būti auka.
– Kaip išlaikyti pusiausvyrą, kad su tam tikromis iniciatyvomis dar labiau nemarginalizuotumėme tų grupių žmonių, bet kad tai virstų naturalia integracija?
– Apie tai labai daug kalbėjome rengdami šiuo metu NDG vykstančią parodą „Blind Date“. Supratome, kad tai negali būti tik neregiams skirta paroda, nes tai iš karto taps atskirties ženklu. Dėl to ji yra nuolatinėje ekspozicijoje ir tai ją paverčia paroda visiems, nes juk visiems smalsu reljefus pačiupinėti. Šiuo metu kitų pojūčių, ne tik regos, įtraukimas į meno projektus tapo ypač populiarus, tai rodo, kad ne žmonės su negalia turi prisitaikyti, bet, kad mes, sveikieji, pasaulį galime patirti kaip jie.
Lietuvoje tai nėra naujiena, į Lietuvą buvo atvežta taktilinė paroda „Gamtos pajautimas su Sezanu“, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia „Muziejus neregiui“, bet reikalas tas, ką pasakojo ir viena parodos „Blind Date“ konsultantė Irma Jokštytė, kad įprastas aklųjų susidūrimas su daile tėra kvepiantys flomasteriai, kai bandoma pajusti, kas yra spalvos, o profesionalaus meno pažinimo jie neturi nuo vaikystės. Jie nesužino, kas yra perspektyva, arba kaip suvokti, kad čia yra kubas. Bet jei jie pradėtų susidurti su menu nuo mokyklos, manau, kad padidėtų ir poreikis.
– Kokių žinių ir įgūdžių darbas su socialinės atskirties grupėmis pereikalauja iš muziejaus edukatoriaus?
– Būtų puiku, jei būtų dažnesnė galimybė žinias apie specifines grupes ir jų narių poreikius plėsti kursuose ar teorinėse paskaitose. Darbančiam tokį darbą praverstų ir pedagoginis išsilavinimas, bet pasitelkiama ir daug intuicijos. Dažnai galvoju, kad muziejus neturėtų virsti mokykla ar švietimo įstaiga, nes tai vieta, kurioje žmonės susiduria su kultūra ir menu, tai ir yra muziejaus turtas – jis gali pasiūlyti kitokią pažintį, kitokį metodą. Todėl manau, kad labai gerai, jog edukatoriais dirba menininkai ar kitų specialybių žmonės, nes tokiu būdu jie kitaip pasižiūri ir į meno edukacijos procesą.
Pavyzdžiui, parodos „Padainuok man labanakt“ atveju, benamių kūriniai nebuvo tiesiog pakabinti galerijoje, juos transformavo menininkai išdidindami jų piešinius arba perkeldami juos ant stiklų. Tai jau buvo menininkų sumanymas, kaip su tais kūriniais elgtis galerijos erdvėje. Manau, kad net nereikia meluoti, kad bet ką, ką padaro žmogus jau yra verta galerijos, bet kokiu atveju tai yra tik pratybos. Juk tai, kad išmokau rašyti, dar nepaverčia manęs rašytoju. Tas pats su vaizdu.
– Ar dirbdama edukatore ir susidurdama su įvairiomis žmonių grupėmis pastebėjai, kad menas ir kultūra iš tiesų gali mažinti atskirtį, kad gali padėti žmonėms tiesiog jaustis geriau?
– Pastebėjau. Akivaizdžiausias to įrodymas buvo dirbant su senjorais ir Alzheimeriu bei demensija sergančiais žmonėmis. Per akimirksnį galima pastebėti, kad žmogus, kuris nekalba, gali pradėti kalbėti apie kūrinius, tas, kuris neatsimena – ima prisiminti. Pamatai tai per valanadą. Menas yra geras pretekstas pasikalbėti. Kai užduodi jiems elementarius klausimus, pamatai, kad tokie žmonės kūrinį išnagrinėja lygiai taip pat kaip menotyrininkai, gal tik paprastesniais žodžiais, tiesmukiau, bet pamatai, kad ir meno kūrinys turi poveikį, nors profesionaliajame meno lauke tai šiandien dažniausiai užginčijama, sakant, kad veikia tik kontekstai ar tai, kur kūrinys yra eksponuojamas. Mano kaip edukatorės užduotis – sudaryti sąlygas bet kokiems žmonėms susidurti su meno kūriniu, kalbėti apie jį, išsikelti klausimus apie juos, nuveikti kažką praktiško. Tikiu, kad yra ir kitų būdų ar disciplinų, kurios galėtų prisėti integruojant tokius žmones, bet reikalas tas, kad dažno žemėlapyje galerijos net nėra, pirmiausia reikėtų pakeisti tai.
„Menas socialiniams pokyčiams“ – iniciatyva, skirta plėtoti socialiai įtraukiančių menų lauką ir suteikti matomumą jo atstovams, kuriantiems Lietuvoje kartu su įvairiomis gyventojų grupėmis. Iniciatoriai: Britų Tarybos ir miesto žaidimų ir tyrimų laboratorija „Laimikis.lt“.
Kovo 29 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyks praktinis forumas „Meninis socialiniams pokyčiams“.
