Iškart turiu paaiškinti, kaip „Quadrum“ ir jo menas siejasi su viešumos tema. Taip, verslo centro teritorija, kad ir kokia laisvai prieinama būtų, nėra viešoji erdvė. Lankytojų elgesį čia reguliuoja ne tik viešosios tvarkos taisyklės, bet ir privačią nuosavybę ginantys įstatymai. Tačiau žinia, kad tokios vietos, kaip verslo centrų vestibiuliai, kavinių teritorijos ar prekybos centrai, dažnai imituoja viešųjų erdvių modelius, siekdami priartėti prie savo lankytojo ir paskatinti čia leisti laiką. Įspūdį sukurti padeda architektūra ir interjero dizainas, lauko erdvių planavimas, želdiniai.
Tokių sprendimų galima pastebėti ir „Quadrum“ – pavyzdžiui, skverą su skandinaviško peizažo salelėmis, apaugintomis pušimis ir bruknienojais. Tačiau meno ir viešumos temai aktualiau ne viešosios erdvės imitavimo strategijos, bet tai, kad užsakydamas ir eksponuodamas šiuolaikinio meno kūrinius jam nebūdingame – Lietuvoje! – kontekste, verslo centras imasi šiokios tokios viešosios edukacijos misijos. Juk šiuolaikinio meno edukacija Lietuvoje turi dar menkas tradicijas: Šiuolaikinio meno centras Vilniuje, stambiausia tokio tipo institucija, veikianti dvidešimt penktus metus, edukacines programas įvairioms visuomenės grupėms vykdo vos keletą metų.
Tai, kad verslo centrui užsakoma ne interjerinė dailė, o įvairiomis medijomis sukurti šiuolaikinio meno kūriniai, Lietuvoje yra kažkas naujo. Juk kol kas esame įpratę prie iliustratyvių skulptūrų, kaip kad Tado Gutausko gigantomaniškas „Suomis“ šalia Viršuliškių administracinio-komercinio komplekso „Grand Office“ ar „Dvyniai“ prie „Verslo trikampio“.
Dar vykstant konkursui iš ekspertų lūpų teko girdėti pozityvaus entuziazmo, kad pagaliau ir Lietuvoje verslas domisi šiuolaikiniu menu, kad, panašiai kaip architektai, menininkai gali dalyvauti konkurse ir gauti apdovanojimus, kad tai bus proga verslininkų ir kitai meno neprofesionalų publikai susidurti su šiuolaikiniu menu.
„Quadrum“ užmojo būta pagaulaus: „sukurti, išrinkti, įvietinti ir pristatyti aukščiausios kokybės šiuolaikinio meno kūrinius“ ir integruoti menininkų kūrybą taip, „kad ji nevirstų blankia dekoracija, neprarastų savo estetinio ir konceptualaus krūvio, taptų integralia projekto visumos dalimi“. Todėl dar vykstant konkursui iš ekspertų lūpų teko girdėti pozityvaus entuziazmo, kad pagaliau ir Lietuvoje verslas domisi šiuolaikiniu menu, kad, panašiai kaip architektai, menininkai gali dalyvauti konkurse ir gauti apdovanojimus, kad tai bus proga verslininkų ir kitai meno neprofesionalų publikai susidurti su šiuolaikiniu menu.
Nors konkursas skelbtas keturiems meno kūriniams skirtingose verslo centro erdvėse, buvo išrinkti tik du pasiūlymai. Vėliau kolekcija papildyta dar trim nekonkursiniais darbais, reikia spėti, labiau atitikusiais savininkų ir vystytojų prioritetus ar skonį.
Kaip privataus kapitalo valdytojai įsigyja meną – skelbdami konkursą, samdydami meno ekspertus ar tiesiog vadovaudamiesi savo skoniu, mums neturėtų rūpėti – tai ne muziejus ir, dar sykį, ne tikra viešoji erdvė. Tačiau kadangi tai – kolekcija, skirta viešumai, o ne dūlėjimui meno saugykloje, įdomu paanalizuoti, kas ir kaip ja komunikuojama?
Vidaus erdvėse įgyvendinti du kūriniai: Lauros Kaminskaitės neono instaliacija „Kūrinys pasikalbėjimams (su keletu skirtingų posūkių)“ ir Žilvino Kempino „Illuminator“. Kaminskaitės kūrinys kliaujasi jau klasikinėmis šiuolaikinio meno taktikomis. Neono vamzdeliai, kuriems kelią į meno medijų arsenalą dar 6 deš. praskynė Lucio Fontana, labai greitai tapo nauja vizualiojo meno kalba. Tiesiogine ir netiesiogine prasme: nors įvairių spalvų dujomis užpildyti vamzdeliai naudoti ir abstrakčioms šviesos kompozicijoms, turbūt labiausiai žiūrovo sąmonėje įstrigę menininkų sukurti neono užrašai.
Neonas reiškia megapolį, industriją, reklamą. Jis šaukia, prašosi dėmesio, jis pastebimas ir dieną, ir naktį. Nors šiuolaikiškas, jis kartu ir pasenęs: neono reklamos buvo būdingiausios XX a. vidurio blyksintiems didmiesčiams. Šiandien jas keičia kitos priemonės, pvz., LED šviesos. Todėl neoniniai užrašai menininkų darbuose atrodo sykiu nostalgiškai ir ironiškai.
Žodžio „papuošti“ šiuolaikiniai menininkai paprastai kratosi, vengdami pakliūti į interjerinės dailės kategoriją. Tačiau jis nejučia – bet neveltui – išsprūdo kūrinius pristačiusiems viešųjų ryšių specialistams.
Kaminskaitės kūrinys suderina dvi pagrindines „neono menininkų“ strategijas: tai ir užrašas, ir abstrakcija. Tai rašysenos fragmentas, nutrūkęs dar iki verbalaus lygmens. Jis primena ir negrabias pirmoko keverzones, bandant pagal dailyraščio taisykles išraityti kilpuotą raidę. Kūrinio pranešimas akivaizdus: tai užuomina, akstinas potencialiems pokalbiams, kurie gali pasisukti vienon ar kiton pusėn. Kvietimą „pasikalbėti“ kone įsakmiai priėmė interjero dizaineriai, pastatę po kūriniu du pretenzingus fotelius.
Panašų santykį su aplinka užmezga ir kitame vestibiulyje kabantis Kempino „Illuminator“ – apvaliai įrėmintas ir iš pakraščių apšviestas grublėtos sienos vaizdas. Šviesa, rėmas, grubi faktūra sukuria optinę išgaubtumo iliuziją ir kiekvieną žiūrovą, kuris bent kada yra matęs kosminio kūno nuotrauką, skatina pagalvoti apie mėnulį arba planetą. Darbas yra iš gausios Kempino serijos, kurią sudaro kelios dešimtys tokiu pat principu atliktų darbų, atidengiančių iliuminatorius į skirtingo paviršiaus sieninius „mėnulius“.
Žodžio „papuošti“ šiuolaikiniai menininkai paprastai kratosi, vengdami pakliūti į interjerinės dailės kategoriją. Tačiau jis nejučia – bet neveltui – išsprūdo kūrinius pristačiusiems viešųjų ryšių specialistams. Abu šie darbai iš tikrųjų puošia siaurus betoninius vestibiulius. Jie vizualūs, matomi, tačiau neišsišoka iš aplinkos – čia nėra nei aštrių formų ar spalvų, nei – aštrių reikšmių.
Komplekso kieme, tarp skandinaviško skvero salelių, instaliuotas Igno Krunglevičiaus ir Gary Bateso garso kūrinys „Apšviečiančios srovės“. Tai juodas „stulpas“ su integruotomis garso kolonėlėmis, siauru kampu transliuojančiomis garso bangas. Pagal sumanymą, atsidūrę tam tikrame taške turėtumėm išgirsti modifikuotą internetinės radijo stoties garso takelį ir „Twitter“ žinučių transliaciją.
Šie „garso prožektoriai“ galėjo būti provokatyviausias iš įgyvendintų kūrinių. Inspiruoti XX a. I-oje pusėje populiarių viešųjų garsiakalbių, skleisdavusių pranešimus, propagandą ir muziką, menininkai kelia klausimą, kur ir kokia yra šiuolaikinė viešoji erdvė, ir imasi transliuoti šios dienos medijas ir socialinių tinklų naujienas. Deja, jas užgožia Konstitucijos pr. transporto srautai, įsiveržiantys į kiemą nepaliaujamu didmiesčio ūžimu. Stulpas lieka nebyliu technototemu, kurio ištarmes iššifruoti gebėtų nebent orakulas.
Petrulio graffiti su vyrų galvomis ir pabirusiomis sėmkėmis, nors apibūdinamas kaip „vartotojiškumo ir šiuolaikinės visuomenės kritika“, veikiau reiškia madingą urban skonį.
Ant dar tebestatomo pietinio „Quadrum“ pastato stogo išpieštas Kipro Petrulio graffiti irgi pristatomas kaip „Quadrum“ kolekcijos dalis, nors ir laikina (bus užstatyta kitais pastato aukštais). Darbas matomas tik nuo aplinkinių aukštesnių pastatų, tad yra „paukščio skrydžio“ panoramos dalis – ir tai pagrindinis jo žavesys.
Kad graffiti ir gatvės menas, kaip žanras, Lietuvoje išgyvena pakilimą, rodo ir kasmetiniai festivaliai „Vilnius Street Art“, ir užsakomieji kūriniai. Ši naujoji sienų tapyba pamažu nutraukia ryšius su maištu ir akibrokštu. Net ir politinio turinio graffiti, kaip Trumpo ir Putino bučinys Vilniaus Stoties rajone, parafrazuojantis berlynietišką Brežnevo ir Honeckerio bučinį, kuriami su apgalvotu siekiu tapti socialinių tinklų hitu. Tad ir Petrulio graffiti su vyrų galvomis ir pabirusiomis sėmkėmis, nors apibūdinamas kaip „vartotojiškumo ir šiuolaikinės visuomenės kritika“, veikiau reiškia madingą urban skonį.
Paskutinį, penktąjį, kūrinį iš tikrųjų derėjo aprašyti pirmąjį – jis yra pastato prieigose ir matomas iš gatvės pusės. Taip pat jis bene vienintelis figūravo verslo centro atidarymo nuotraukose spaudoje. Deja! Norvego Kjello Eriko Killi Olseno skulptūra „Moteris, besiekianti vėjo“ yra blogiausia šios kolekcijos reprezentantė. Paini aliuminio vamzdelių raizgalynė savo gana trivialia koncepcija primena jau minėtą Tado Gutausko debesį nešantį suomį.
„Šio laiko“ dimensija iš „Quadrum“ komunikacijos beveik išnyko: kalbama apie „modernaus meno kolekciją“ – gal iš susipainiojimo terminuose, gal tiesiog iš atsargumo.
Svajonės siekimo metafora neabejotinai patraukli verslo vystytojams. Tačiau ką ši skulptūra duoda miestui? Nesuinteresuotam praeiviui ji pernelyg nesuvokiama. Meno profesionalui – per arti kičo ribos. Ji nedera nei prie aplinkos, nei prie „Quadrum“ architektūros. Jos privalumas maskulinistiniame lietuviškame kontekste nebent tai, kad aukštus siekius reprezentuoja moters figūra.
Lyginant su konkurso tikslais, kolekcijos visuma iš dalies nuvilia. Labai skirtinga kūrinių koncepcijų ir įgyvendinimo kokybė. Projektas puikiai įrodo, kad šiuolaikinėmis priemonėmis kuriamas menas tinka ne tik parodų salėms, bet gali būti derinamas su architektūros ir interjero sprendimais. Tačiau ar pakankamai pademonstruoja, kad „šiuolaikinis“ turėtų reikšti ne tik medžiagas ir įrankius, bet ir aktualią, ribas ardančią ar klausimus keliančią, išviešinančią ar keičiančią, pajuokiančią ar jaudinančią, trikdančią ar išlaisvinančią koncepciją? Tiesa, „šio laiko“ dimensija iš „Quadrum“ komunikacijos beveik išnyko: kalbama apie „modernaus meno kolekciją“ – gal iš susipainiojimo terminuose, gal tiesiog iš atsargumo.
