– Pastaruoju metu daug laiko dirbi teatro scenoje, kaip atsiradai teatre?
– Studijuojant Vilniaus dailės akademijoje būdavo daug pokalbių apie teatrą ir atsirado pasiūlymų padirbėti kartu su Oskaro Koršunovo studentais. Pamaniau, kad gali būti linksma. Susitikome, pradėjome bendrauti, ėmiau dirbti su jų baigiamaisiais spektakliai, vėliau – sekė projektas po projekto. Teatre daug ko gali išmokti – esu jam dėkingas už įvairius dalykus.
– Tavo meninė praktika aprėpia platų temų lauką nuo politinių iki istorinių kontekstų. Parodoje pristatomas kūrinys „Fajetonas“ taip pat savyje talpina daug sluoksnių. Kaip tos temos atkeliavo į tavo kūrinius?
– Temos kūriniams ateina iš to, kas supa mane vienu ar kitu etapu. Įprastai tai vyksta nuogirdos principu: kai susiduri su vienu, antru, trečiu dalyku ir tuomet jie pradeda jungtis į nedidelį tinklą. Tuomet, dalimi tų tinklų fragmentų norisi pasidalinti su kitais. Ne visada šie procesai vyksta labai tikslingai ar sistemingai – „štai norėtųsi daryti apie tai ir tai“. Galbūt taip reikėtų...
– Tavo kūrybiniai ieškojimai dažnai susiję su žodžiu FIAT. Gal gali papasakoti daugiau ir tai iššifruoti?
– Šis žodis verčiant iš lotynų kalbos reiškia „tetampa“ (tebūnie), kai kažkas virsta kažkuo kitu. Žodis FIAT (tetampa) naudojamas vaistų receptuose, o taip pat apibūdinti pinigams. Pavyzdžiui, kažkokios medžiagos „tetampa“ kažkokiu vaistu. Dažniausiai tai galima pamatyti ant pagal užsakymą gamintų vaistų pakuočių. O su pinigais iš tiesų yra taip: tam tikro nominalo kupiūra, tas popierėlis, nelaiko tos vertės, bet mes visi turime susitarimą, jog ji egzistuoja.
O su pinigais iš tiesų yra taip: tam tikro nominalo kupiūra, tas popierėlis, nelaiko tos vertės, bet mes visi turime susitarimą, jog ji egzistuoja.
Pasidarė įdomu, kaip žodžio FIAT idėja veikia, kas turi galios poziciją ir kaip ji yra paskirstoma. Idėja apie FIAT prasmę labiausiai išsirutuliojo dirbant prie magistrantūros baigiamojo kūrinio. Dalis jo buvo apie nulio faktorialą FIAT 1. Nulio faktorialas „tetampa“ vienetu. Nors nulio faktorialas ir yra vienas, bet pati idėja, kad nulis gali būti vienas yra nuostabi. Visas triukas yra tame , kad tu turi vieną galimybę nieko neturėti. Man buvo įdomu pažaisti sudėtingomis temomis arba apie jas galvoti, skaityti, domėtis ir bandyti žvilgsnio kampą pasiūlyti kaip pokalbį. Gal ir kūrinys „Fajetonas“ parodoje per daug nieko nesuteikia, bet tampa temų rinkiniu ir sufleruoja, apie ką galime pasikalbėti.
– Papasakok daugiau apie kūrinį „Fajetonas“, kodėl parodai „JCDecaux premija. Tarpai“ sugalvojai pasiūlyti šią idėją?
– Pati idėja atėjo per karantiną. Nebuvo daug galimybių kažkur eiti, todėl kasdien sėdėdavau savo daugiabučio kieme ir gerdavau arbatą du kartus per dieną, po dvi-tris valandas. Nesvarbu koks būdavo oras, šalta ar ne. Sėdi, gurkšnoji ir nežinia ko lauki. Kadangi anksti temdavo, tai
pradėdavau matyti žvaigždes ir ėmiau galvoti apie jas. Dabar sunku nupasakoti tą minties vingį, bet tuo metu ėmė viskas dėliotis.
Kažkas papasakojo istoriją apie mėnulį. Tuo metu prisiminiau ir pokštą: kas yra arčiau – Londonas ar mėnulis? Greičiausiai mėnulis, nes tu jį matai. Pagalvojau, jog reikėtų pasidaryti maketą ir pažiūrėti, kaip toli yra mėnulis. Tai yra nuostabus dalykas, kaip mes suvokiame mastelį. Pasidariau modelį ir pamačiau, kad tie atstumai yra įspūdingi. Vėliau mintyse iškilo ir visos „Apollo“ misijų istorijos. Sunku tiksliai atsekti, nuo ko viskas prasidėjo, kodėl mano kūrinyje vėliava išbluko, kaip šalia jos pritapo graikų-romėnų mitologija, o visą tai – lydi chemija. Procesas dėliojosi sluoksniais, o minčių seka, ypač jo pradžioje buvo fragmentuota. Gal tai nebuvo sąmoningas tyrimas, tai informacija, kuri tuo metu mane supo.
Pagalvojau, jog reikėtų pasidaryti maketą ir pažiūrėti, kaip toli yra mėnulis.
– Kompozitorių namų pirmojo aukšto kampe įkurdinai išblukusią JAV vėliavą. Kas slepiasi už jos?
– Ji buvo specialiai pasiūta pagal užsakymą ir tai yra nuoroda į kosmines misijas, bandant įvietinti laike. Pasiruošimo kelionei į Mėnulį pradžioje NASA neturėjo plano pasiekus tikslą iškelti ten valstybinę vėliavą. Galima sakyti, kad tokia mintis gimė paskutinę minutę ir tai nebuvo suplanuota iš anksto. Tuomet nutiko taip, kad vėliava buvo nupirkta iš katalogo, kurį gaudavo valstybinės įstaigos, iš jo ir pieštukų galėjai nusipirkti.
„Apollo“ misijos gabentai vėliavai buvo pagal užsakymą pagamintas specialus stovas, nes reikėjo, kad vėliava Mėnulyje būtų išsitempusi ir reprezentatyviai matytųsi visa. Mėnulyje nėra atmosferos, todėl kitaip ji tiesiog karotų. Taigi, reikėjo jiems gaminti stovą su horizontaliai atlenkta ašimi. Taip masinės gamybos vėliava turėjo pagal užsakymą padarytą stovą. Savo kūrinyje norėjau viską apversti aukštyn kojomis – sukurti pagal užsakymą pagamintą vėliavą ir gauti jai masinės gamybos stovą. Šie objektai, kaip ir visi kiti veikia, kaip nuorodos – vėliava į mėnulį, stovas į kabinetus ir juose vykdomus susitarimus.
– O kas tave labiausiai įkrauna kūrybai?
– Aplinka, bandymas apsidairyti duoda daugiausiai. Kartais smagu galvoti apie dalykus, kurių tu absoliučiai nesupranti, neturi kompetencijų jiems, bet tu vis tiek tai gali daryti. Iš neturėjimo ką veikti, pabandai paskaityti apie kokį iracionalų skaičių. Galiausia tu nieko nesupranti ir nei kiek nepriartėji prie suvokimo, bet bent jau pabandai.
Šeštoji konkursinė paroda „JCDecaux premija 2021: Tarpai“ iki spalio 31 d. veiks Kompozitorių namuose Vilniuje (A. Mickevičiaus g. 29), ekspozicija atvira II–VII nuo 14 iki 20 val. Parodos lankymas nemokamas.
