Ruošiantis parodai, apie ją inspiravusį susitikimą su mistiniu gyvūnu, kūriniais mezgamą dialogą su žiūrovu ir kasdienius įkvėpimus kalbamės su jos autore A.Kleizaite.
– Kokiomis emocijomis pasitinkate šią parodą? Koks buvo pasiruošimo laikotarpis ir kaip jaučiatės prieš ją atveriant lankytojams?
– Tiesiog džiaugiuosi ir mėgaujuosi pasiruošimo procesu. Stengiuosi išlikti kuo ramesnė. Nors, turiu prisipažinti – virpėjimų yra. Bet kita vertus – gražūs tie virpėjimai, toks patvirtinimas, kad dar gyva. Juk ir virpanti vibruojanti linija labai gražu... (šypsosi)
Vis sakiau sau: „Jau šį kartą, nereikia piešti prieš parodą, nepiešk!“ Ir ką Jūs manot? Aišku, kad piešiau! Taip jau yra, toks tas kūrybinis procesas – visada vyksta, juda, kinta. Norisi dar pridėti, dar nupiešti, neužmiršti pasakyti. Na, bet čia individualūs dalykai, kiekvienam autoriui skirtingai, bent jau man yra taip.
– Parodoje „Stories on Kings, Gods, Goats and Ghosts. Vol. 1“ eksponuojami keli darbų ciklai, pristatomi kaip vientisa instaliacija. Papasakokite plačiau apie tai, kokie darbai bus pristatyti parodoje?
– Parodoje eksponuoju darbus iš keleto ciklų. Kai kurie tokie, kaip „Karaliai“ ar „Demonai“ yra jau senokai pradėti, o kiti ne taip seniai. Kai atsirado „Ožiai“ – jie savotiškai sujungė į visumą keletą didesnių mano daromų serijų.
Man patinka dirbti serijomis, patinka taip išsireikšti. Tai šiek tiek panašu į filmo kadrus: dažniausia pradedu nuo dviejų piešinių, o tada jau priklauso nuo įvairių faktorių... Lendu vis gilyn ir taip atsiranda nauji tos pačios serijos darbai. Kartais būna – pradedi seriją, po tam tikro laiko jai tiesiog reikia pabūti, laisvai pakvėpuoti, pagulėti, ir man reikia nuo jos atitolti, pažiūrėti iš atstumo, tai ir palieku... Grįžtu kartais net po kelerių metų, taip įsidėjusi „naujas akis“ tęsiu toliau...
Šioje parodoje rodysiu piešinius, truputį tekstilės, keletą objektų. Manęs dar laukia vyšnaitė ant torto – pats ekspozicijos instaliavimas galerijoje. Dar daug kas gali labai pasikeisti. Anksčiau labai nepatikdavo, kad kinta dalykai eksponavimo metu, dabar kitaip atrodo – fainai, kai tuos pačius darbus gali skirtingai parodyti labai daugeliu būdų.
– Pasakojote apie pagrindinės idėjos gimimą – susitikimą su įspūdingo stoto ožiu. Kuo jis jus sužavėjo? Kokių žmogiškų savybių įžvelgiate šiuose ir kituose gyvūnuose bei kokių gyvūnų bruožų galima stebėti mumyse (žmonėse)?
– Tas susitikimas buvo tikrai labai stebuklingas. Aš negaliu to aiškiai verbalizuoti arba įžodinti. Manyje tada tiesiog kažkas atsitiko, spragtelėjo. Spragtelėjo ir pajutau, kad man daugiau ko ir nelabai reikia, toks nesusvietnas džiugesys. Ne tas kur strapalioji ir šokinėji, kaip radęs geležėlę, bet toks švelnus, graudokas, labai klampus ir spinduliuojantis džiugesys. Į kurį įklimpus man darosi labai ramu ir tampu labai lengva.
Kaip aš juokauju apie animal planet – mes žmonės taip pat esame gyvūnai (šypsosi). Socialiniai gyvūnai. O ką, ne? Juk taip. Mes visi turime vieni kitų savybes, visas. Tik ne visos pasireiškia. Bet turime visas: mes Jų, jie Mūsų. Tu mano, Aš Tavo. Kaip ten skamba – „mes vieno kraujo, Tu ir Aš“... Taip ir yra. Ta kraujo linija labai gražiai mus sujungia.
Mes žmonės taip pat esame gyvūnai (šypsosi). Socialiniai gyvūnai.
– Pradėjusi piešti ožius, ožkas ir ožiukus, minėjote jog tęsite šią seriją – kokių tolių ir gylių piešiniams matote?
– Ožiai padiktavo keletą darbų serijų. Kai kurias fiziškai, jau pradėjau įgyvendinti, kai kurios dar tokiame tyrinėjimų-apmąstymų lygmenyje. Bet apie tai tikrai negaliu pasakoti – kol kas – paslaptis. Viskam savas laikas. Akylesnis ir jautresnis žiūrovas, galėtų tą pamatyti ir nujausti iš šios parodos.
– Kuo jums įdomus parodoje vaizduojamas Karalių, Dievų, Ožių ir Vaiduoklių arba Demonų pasaulis? Kokią pagrindinę žinutę norite perduoti lankytojams?
– Pasakyčiau taip: įdomus viskuo, todėl ir darau, todėl ir piešiu, todėl kuriu, todėl stebiu. Juk mus supa tiek daug pasaulių, reik tik sulėtinti tempą, pamatyti juos, pažiūrėti kas ten dedasi...
Aš įžvelgiau tam tikrus dalykus, noriu pasidalinti savo įžvalgomis, o žiūrovas atėjęs, supras jas pagal save, savo patirtis. Taip viskas transformuojasi, tampa dar kita, naujesne, kokybe. Taip mes komunikuojame, randame tokį bendravimo būdą. Išeina savotiškas ėjimas susikibus už rankų: dabar aš žiūrovą pavedžioju, paskui mane kas nors pavedžios.
Juk meno kūrinys ir yra ta kalba, kuria pasakoma žinutė. Tai yra kalba, kuria aš kalbu. Tik tai nėra verbalinė kalba... Tai nėra žodžiai... Jeigu kūrinys nieko neištransliuoja, kad reikia dar paskaityti, ar pakalbėti, tada atsiprašau – feilas, kitą sykį pasiseks geriau...
– Papasakokite plačiau apie parodoje kurtų darbų kūrybos metodą – linijinį piešimą? Kuo jis jums artimas?
– Man visada buvo artima linijos kalba, labai jautru ir užtenka tiek, kiek yra.
Dabar esu tokiame etape, norisi tikslumo, norisi tik keleto žodžių. Nedaug, bet gana, kad pasakyti tiksliai ir elegantiškai. Tai ir tiek (šypsosi).
Turbūt savo linijomis keliauju link tam tikro minimalizavimosi – vis pažiūriu ir galvoju – na, reikėtų mažiau tų linijų, mažiau visko. Turbūt mažėsiu ir mažėsiu, kol linija taps tik tašku.
– Ši parodos idėja gimė atsitiktinai, susidūrus su gyvūnu. Sakykite, kokie dar įkvėpimai darbams? Kur ieškote minčių, kas jus skatina kurti?
– O aš kaip tik manau, kad neatsitiktinai, kad neieškau aš nei minčių, nei įkvėpimo. Kvėpuoti stengiuosi ramiai ir tolygiai, o idėjos, kūrybai yra visur. Visur aplink mus šiame pasaulyje. Pats gyvenimas yra nuostabi medija, o studija ar dirbtuvė – aš pati (šypsosi).
Pats gyvenimas yra nuostabi medija, o studija ar dirbtuvė – aš pati.
– Ši paroda jau rugsėjo mėnesį. Sakykite, kokie tolimesni jūsų kūrybiniai planai?
– Taip, labai greitai tas rugsėjis atėjo. Turiu idėjų, bet dabar dėl pandemijos dar sunku ką nors tiksliai suplanuoti.
Esu numačius tris didesnius darbus ir serijas, kuriuos noriu įgyvendinti, bet daugiau nenorėčiau sakyti. Galbūt artimiausiu metu padarysiu kažką tokio kas galėtų būti įžodinta – veidu į Rytus.
Aušros Kleizaitės darbų paroda „Stories on Kings, Gods, Goats and Ghosts. Vol. 1“ rugsėjo 3-23 dienomis Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje. Įėjimas su Galimybių pasu.