Pagrindinė parodos ašis – emocijos ir oras – jungiamas per poetišką tyrimą. Jame kviečiama susimąstyti, kokį atgarsį žmogaus vidiniame pasaulyje palieka išorinės sąlygos: vėjo stiprumas, vandens stichijos.
Anot menininkės, parodoje pristatomus kūrinius įkvėpė tyrimas apie emocijų ir vėjo skales, taip pat noras sukurti sistemą, kurioje objektyvumas ir subjektyvumas taptų vienas kitu.
Paroda veiks rugsėjo 10–24 d. Vilniuje, galerijoje „Atletika“.
– Kaip gyvenimas Berlyne turi įtakos tavo kūrybai?
– Berlyne aš gyvenu jau virš dešimt metų, ten studijavau menų universitete – Universität der Künste. Sakyčiau, kad Berlynas yra viena pagrindinių meno sostinių Europoje, o galbūt ir visame pasaulyje. Dėl to ta meno, kultūros, kūrybingų žmonių gausa, be abejo, turi įtakos mano kūrybai ir meno suvokimui. Universitetas, muziejai, galerijos, žmonės ir pats Berlyno miestas mane suformavo kaip menininkę.
– Projektas „Oras manyje“ pradėtas kurti 2019 metais Berlyno menų universitete, iš ten dalimis keliavo į Paryžių, Italiją, o vėliau į Lietuvą. Čia galutinė stotelė, o gal planuose yra kitos šalys?
Saulė žmones veikia teigiamai, galbūt mes esame pusiau augalai, kuriems reikia tos saulės.
– Ilgainiui projektas išsiskleidė, jį papildė performatyvi dalis, didesnė apimtis, be to, darbai yra geriau išeksponuoti. Visgi tolimesnio plano neturiu, nors norėčiau parodyti ir platesnei auditorijai. Berlyne ją pristačiau, prieš dvejus metus (2019–2020), todėl mielai dar kartą ten grįžčiau. Galbūt ateityje ją norėčiau parodyti Amerikoje, mat studijavau ir Kalifornijoje.
– Minėjai, kad emocija nekontroliuojama ir gali būti palyginta su gamtoje vykstančiu natūraliu dinamiškumu – kintantis vėjo stiprumas, vandens stichijos. Tavo pačios emocijas koreguoja gamta?
– Tikrai kažkiek koreguoja, nors norėčiau sakyti, kad visos gamtos oro sąlygos yra priimtinos. Saulė žmones veikia teigiamai, galbūt mes esame pusiau augalai, kuriems reikia tos saulės. Bet žinoma, jaučiu poveikį, gi ryšys su gamta yra visada. Tačiau stengiuosi tai priimti kuo natūraliau, nesvarbu, koks oras būtų.
– Parodoje pristatomi kūriniai, įkvėpti tyrimo apie emocijų ir oro, kaip elemento, sąsają tarpusavyje. Kaip susidomėjai tuo, kaip kilo idėja?
– Kai pradėjau dirbti su šiuo projektu, teoriniu ir praktiniu lygmeniu domėjausi emocijų būsenomis. Taip susipažinau su metodu, kuris vadinasi emocijų paleidimo technika. Gana aktyviai kelis mėnesius užsiėmiau skirtingų emocijų analize.
Savo tekstuose minėjau, kad projektas yra įkvėptas Davido Hockingo, kuris sudarė sąmonės žemėlapį ir kineziologijos (specifiniai diagnostikos testai ir metodai, skirti įvertinti organizmo sistemos ir organų funkcinės būklės tarpusavio ryšį ir poveikį – 15min) pagrindu sugebėjo išmatuoti, kaip gamtos sąlygų paveikti jausmai atsispindi kūne. Be to, pagal tai jis sudarė skalę.
Negana to, oras ir emocija yra susiję per žmogaus norą jį kontroliuoti.
Tyrimo metu D.Hockingas pastebėjo, kad visus atsakymus į klausimus galima gauti iš žmogaus vidaus, – tarytum subjektas ir objektas yra tas pats. Turėdama didelį susidomėjimą skirtingomis emocijomis, ieškojau būdo, kaip iš to galėtų kilti idėja darbui. Oro tema atėjo iš Vilémo Flussero, kurį tuo metu skaičiau, jis aprašinėjo skirtingus gamtos elementus. Taip pat, atlikdama savo tyrimą, pamačiau vienos menininkės Roni Horn portretų seriją, darytą Islandijoje prie baseino – „You Are the Weather“ (liet. „Tu esi oras“)
Supratau, kad mus supantis oras yra mumyse, mes esame gamta ir oras. Mes esame viskas. Tai, ką vadiname tuo, kas yra išorėje, iš tikrųjų yra mumyse, mūsų viduje.
Negana to, oras ir emocija yra susiję per žmogaus norą jį kontroliuoti. Tai atsispindi parodoje esančiuose vaizdo įrašuose. Pastebėjau, kad kilus mums nemalonioms emocijoms, pavyzdžiui, liūdesiui, pykčiui, nusivylimui, bandome jas nustumti. Panašiai ir su oru. Šviečiant saulei jaučiamės laimingi, bet lyjant lietui trokštame, kad jis baigtųsi. Nors abu fenomenai yra natūralūs ir be jų mūsų gyvenimai yra neįmanomi, noras kontroliuoti taip pat atrodo įgimtas.
– O pati nori kontroliuoti emocijas?
– Taip, taip tikrai būna.
– Kokį poveikį turi tavo kūriniams besikeičiantys sezonai? Ar slogus oras darbus nudažo tamsesnėmis spalvomis?
– Ne, nepasakyčiau. Gal kaip tik kartais tas labai geras oras ima trukdyti kūrybai, nes noriu lėkti į pievą arba prie ežero, o ne sėdėti studijoje. Žvarbesnis oras man leidžia dirbti labiau susikaupus. Tačiau pūgos už lango neveikia mano kūrybos taip smarkiai, kaip tamsesni ir niūresni orai. Šį projektą pradėjau kurti vėlyvą pavasarį.
Anksčiau prieš kamerą ir kitus žmones nesijaučiau taip drąsiai, tačiau projektas man suteikė jausmą, kad aš galiu save parodyti ar išreikšti.
– Kokio oro apsupta jautiesi galinti sukurti daugiausiai?
– Gamtoje, kuri suteikia ramybės pojūtį. Iš principo metų laikas nėra jau toks svarbus. Jeigu tai yra kokia rezidencija, ji gali būti kažkur prie jūros, bet turi būti tam tikras ramybės pojūtis. Tiesiog, kai yra gamtos aplinka, nėra per daug šurmulio. Būtent tai man leidžia susikaupti ir kurti, vystyti mintis. Labai svarbu turėti fizinę ir emocinę erdvę, būti apsuptai gamtos garsais.
– Kurdama šią parodą, pajautei emociją, kurios prieš tai dar nebuvo tekę pajausti?
– Anksčiau prieš kamerą ir kitus žmones nesijaučiau taip drąsiai, tačiau projektas man suteikė jausmą, kad aš galiu save parodyti ar išreikšti. O tai yra taip pat laukiama, priimtina ir įdomu. Turbūt tokia ta nauja emocija.
– Ar gyvenimas pasikeičia stebint orą ir emocijų mainymąsi, kaip tarpusavio sąveiką turintį konstruktą? Galbūt žmogus gali save suprasti geriau? Taigi kiek visgi yra priklausomas nuo gamtos?
– „Oras manyje“ leidžia žmonėms jautriau pastebėti savo emocijas ir aplinką, tarkime, oro sąlygas, pajausti, kaip ir kokią įtaką tai daro žmogui. Projektas kviečia pasiklausyti savęs ir savo pajučių, emocijų ir pastebėti, kad tai yra kaip oro sąlygos ir ateina kaip koks debesėlis, kuris po to ir praeina. Mums gamtoje daug lengviau stebėti gamtą, nes ji yra išorėje. Taip galime pamatyti tam tikrą jos grožį, kuris gali būti saulė, bet galbūt ir debesys, lietus, audra ar jūra. Tai kvietimas pastebėti skirtingus emocinius peizažus savyje ir skirtingas spalvas.
– Visas kūrinys vystosi tarsi poetiška orų prognozė. Žiūrovas pasineria į spekuliacinį pasaulį, kuriame jį veda daugybė skirtingų oro formų – tai simbolizuoja skirtingas emocijas. Kaip radai gamtos elementą, kuris atspindi būtent tam tikrą emociją?
– Darbe nėra taip tiesiogiai susieta, kad saulė – laimė, o lietus – liūdesys. Yra lietaus ir vandens elementų, tokių kaip debesys, bet ta sąsaja nėra tiesioginė. Viename iš darbų yra švelnaus vėjo, tokio, kurio beveik nesijaučia. Ten emocijos yra labiau teigiamos, pavyzdžiui, meilė, taika. Po truputį stiprėjant vėjui stiprėja jūros ošimas, pradeda kilti bangos, visa tai matosi ir sausumoje. O kai vėjas pradeda daryti tam tikrą žalą, tuomet emocijos pasidaro neigiamos, atsiranda apatija, liūdesys ir tokios destruktyvesnes emocijos, kurios pačios iš savęs neturi tiek daug energijos. Tačiau kartu tas vėjas ir jūra turi beveik griaunamąją galią.
– Kokie lūkesčiai iš žiūrovų, kurie ateis į tavo parodą? Ką kiekvienas turėtų pajausti ir išsinešti iš parodos?
– Kaip ir minėjau, manau, kad kiekvienas žmogus yra savitas ir galintis skaityti darbus. Labai įdomu, kaip kiekvienas asmeniškai ir kokią prieigą randa prie mano darbų. Matau tai, galbūt, kaip dialogą tarp manęs. Įdomu, kaip tas pokalbis išsivysto juose. O galbūt jie man nori ką nors pasakyti. Galbūt tai yra šiek tiek kvietimas atkreipti dėmesį į savo paties emocijas, kurios atsiskleidžia kaip tam tikri gamtos reiškiniai.
