Meno kūrinys, vizualiai užkoduojantis prasmių tinklus, apgaubia žiūrovą staiga ir netikėtai, galbūt skatina šiek tiek atsitraukti ir pasisaugoti, o galbūt – įsigilinti ir mąstyti. Būtent šioje būsenoje gimsta nuojautos, įžvalgos ir abejonės apie meno kūrinį.
Parodoje eksponuojami septynių menininkų darbai. Kūrybos technika, paveikslo siužetas, o gal pats kontekstas – gali kelti abejones, o iš pirmo žvilgsnio bereikšmės detalės – nustebinti ir pritraukti dėmesį. Ką menas daro su mumis? Ar kūrinys gali tapti potyrius sukeliančiu instrumentu? Septyniuose interviu į parodos kuratorės Viltės Visockaitės klausimus atsakys vis kitas parodoje dalyvaujantis menininkas – Laisvydė Šalčiūtė, Eglė Ridikaitė, Raimondas Gailiūnas, Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Trumpis, Rūta Vadlugaitė ir Diana Remeikytė.
Šįkart pristatome antrąjį interviu iš ciklo „Nuojautos ir abejonės“. Kalbamės su Diana Remeikyte.
Diana Remeikytė yra jaunosios kartos menininkė. Nors neseniai įgijo grafikos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje, jos kūryba neapsiriboja viena medija. Menininkė lieja akvareles, tapo, kuria instaliacijas ir objektus, o šiuos darbus jungianti tema yra namai.
- Neretai santykį su žiūrovu plėtoja kuratorius tarsi tarpininkas tarp meno kūrinio ir suvokėjo. Kiek Jums kuriant yra svarbus žiūrovas?
- Kuriant stengiuosi visiškai atsiriboti. Mano galvoje mintys laksto visiškai nekontroliuojamos, sunkiai susikoncentruoju. Kūryba vienintelė manyje suranda harmoniją ir tvarką. Su šiomis sąlygomis negaliu sau leisti galvoti apie žiūrovą, kūrybos procese lieku tik aš ir mano priemonės, kuriomis tuo metu dirbu.
- Žiūrovas kūrinyje gali įžvelgti absoliučiai kitus dalykus, galbūt net keičiančius pagrindinę menininko idėją. Ar toks atviras meno interpretavimas yra sveikintinas, o gal veikiau tai tiesus kelias į meno kūrinio ir menininko nesupratimą?
- O taip, man patinka, kai žmonės galvoja laisvai, interpretuoja savaip. Taip pat kaip manęs gali neįtikinti kas nors, ką matau, taip pat ir aš nenoriu brukti savo tiesos ir nuomonės. Tikriausiai dėl to žiūrint į mano darbus galima atrasti daug erdvės interpretuoti, kurti savo istoriją apie tai, ką kiekvienas savaip mato ir jaučia.
- Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai užmirštame intuicijos svarbą – stengiamės daryti tai, kas teisinga ir praktiška. Tuo tarpu abejonė kartais vertinama kaip neužtikrintumo ir pasyvumo bruožas. Kokią svarbą Jums, menininkei, turi šie pajautos būdai?
- Be abejonių, nebūtų klausimų, be klausimų – atrodytų, jog niekas ir nevyksta. Abejones laikau rodyklėmis panašias į virgules (tokios metalinės lazdelės) su kuriomis kažkada mano tėvas vaikščiojo po sodą ir ieškojo vietos, kurioje galima būtų iškasti vandens tvenkinį. Pasak jo, virgulės gali subtiliai parodyti, kur yra vanduo. Man iki šiol tai yra visiška mistika ir pezalai, bet kažkodėl kartais tomis virgulėmis patikiu. Niekur nėra parašyta kaip iš tikro reikia elgtis, o jei ir būtų – tai nebūtų nuorodos man asmeniškai vardan tik mano gerovės. Galiu įsivaizduoti, kaip kiekvienas individas ieško savo kelio rankose laikydamas tas metalines lazdeles, kurios iš tikrųjų yra tos nuojautos ir abejonės. Manau, kad būtų daug paprasčiau to nejausti, bet man taip neišeina, esu nešama nuolatinių klausimų. Tad taip ir einu, ieškau atsakymų visose formose. Kartais prašviesėja, o kartais atsiranda tik dar daugiau klausimų.
- Estetikos enciklopedijoje rašoma, kad abejojimas skatina dvasinį aktyvumą ir yra kūrybiškumo šaltinis. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Kiek abejonių yra Jūsų kūrybos procese?
- Sutinku. Daug abejonių, bet tuo pačiu daug ir apibrėžtumo. Visa tai – kaip dialogas, dvikova, žaidimas su savimi, savo mintimis, gal net sąmone. Kurdama jaučiuosi atakuojama išorinių veiksnių ir išankstinių nuomonių, kurios sukasi galvoje, tarsi norėtų sustabdyti visą kūrybinį procesą. Bet priimu tai kaip sportą. Pradžioje, pirmos 10 minučių yra tokios pat pragariškos kaip apšilimas prieš sportą – esi silpnas, sukaitęs ir jau labai nedaug trūksta iki tol, kol ketini pasiduoti. Tačiau atlaikius tas pirmąsias minutes tu gali iš tikrųjų sportuoti, šiuo atveju, kurti. Tada abejonės tampa pašnekovu, nebe varžovu.
- Jūs kuriate intuityviai ar racionaliai, t.y. iš anksto pasiruošiate koncepciją ir bandote ją vizualizuoti? Papasakokite plačiau apie Jūsų kūrybos atspirties tašką.
- Kūryba man kaip galvos išlaisvinimas nuo minčių. Kad ir kaip norėtųsi, racionaliai kurti – man tas pats kaip meluoti. Stengiuosi būti nuoširdi šiame procese, todėl viskas remiasi į intuiciją, to momento jausmą ir per laiką sukauptas mintis. Sunku paaiškinti, kaip tas techninis pasiruošimas veikia mano kūrybą. Pradžioje visada bandau save apgauti, daryti pagal eskizus, pagal vieną ar kitą idėją, tačiau kai tik procesas mane pagauna, viskas pereina į vizualinės raiškos azartą, į tos minutės klausimus. Iš dalies tai panašu į dialogą su drobe, popieriumi – nesvarbu, su kuo tuo metu dirbu. Nors turėčiau kontroliuoti visą dialogą, bet galiausiai suprantu, jog jėgos gali būti tolygios su ta materija, kuria tuo metu dirbu. Bandant sukonkretinti ir paaiškinti, ką turiu omenyje, galiu išskirti akvarelę. Šią techniką esu jau prisijaukinusi labai artimai, ji man padeda pradėti bet ką, ką esu sugalvojusi arba tuo metu galvoju.
Būtent dialogas su vandeniu, pigmentu ir popieriaus paviršiumi man kartais padiktuoja kur toliau turėčiau judėti. Taip dialogo, t.y. kūrybos, metu akvarelės pereina ant kitos medžiagos. Pradedu lieti akvarelę ant užuolaidų, tai galima pamatyti kūriniuose „Laiškai Mamai“ arba akvarelinę raišką bandau „perprogramuoti“ visiškai kitokia technika, pavyzdžiui, taftingu, kurio metu akvarelės vaizdinį perkeliu ant kilimo („Bulvės veidas“).
- Menas gali pasiūlyti transformuojančias patirtis žiūrovui. Tačiau kiek ir kaip Jūsų kūriniai keičia Jus?
- Nežinau, ar keičia, o jei keičia, tai kaip. Tai, ką darau, priimu sau kaip vienintelį vaistą sielai ir mintims. Mano studija – mano saugi zona, mano popierius ar drobė – mano žaidimų aikštelė. Jame aš išsikraunu, atiduodu tai, ką per laiką būnu sukaupus. Tai mane apsvaigina smarkiau nei vynas ir įtraukia labiau nei pats įdomiausias filmas ar knyga. Aš visiškai panyru ir išsilaisvinu. Stebuklinga, o gal kažkam juokinga. Man iki šiol mistiška ir kelia didelę priklausomybę tam, ką darau.
- Kūryba ir kūrybiškumas vis dažniau pradedamas vertinti ne tik meno lauke, bet ir kitose profesijose. Kas kūryboje iš Jūsų pareikalauja daugiausia jėgų?
- Atvirumas. Kiekvieną kartą sunku atsiverti ir būti savimi, tačiau tai neišvengiama norint panirti į kūrybinį procesą, kaip pasakojau prieš tai. Būtent atvirumas pareikalauja drąsos ir ryžto būti tikrai tuo, ką darau. Ilgai to bijojau ir vengiau, ir visai neseniai supratau, jog tai yra pagrindinis prieskonis visoje sriuboje. Šis prieskonis ne tik atverią visą skonių įvairovę bet ir reziumė to - suartina mane su žiūrovu.
- Gal turite ritualą, mėgstamą knygą ar serialą, kurie geba nuraminti ir atriboti nuo kūrybiškai įelektrintos būsenos?
- Netflix? (juokiasi) Užtenka tiesiog uždaryti studijos duris. Visada bijau „perdegti“, pervargti nuo to, kas mane veža, tad užtenka tiesiog išeiti iš kūrybinės erdvės ir sugrįžti namo. Leidžiu sau atsipalaiduoti po produktyvios dienos, tiesiog vakarieniaudama ką nors pasijungiu per Netflix‘ą.
Registruotis apsilankyti parodoje galima elektroniniu paštu hello@contourart.gallery. Ne karantino metu paroda veiks: V 17:00–20:00; VI, VII 12:00–16:00.
Paroda, kurią iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, veiks iki kovo 1d. Parodos architektūra IMPLMNT, rengėjai Contour Art Gallery.
Interviu su kita parodos dalyve, tapytoja Laisvyde Šalčiūte, skaitykite čia: Naujus tapybos darbus pristatanti Laisvydė Šalčiūtė: įdomiausia, kuo mes vieni nuo kitų skiriamės
-
Menininkų darbai atgimsta močiučių adatų dygsniuose: įvertinkite Laisvydės Šalčiūtės kūrinio transformaciją
-
5-iems lietuviams duris atvėrė prestižinė „Artsy“ platforma: kiek investavo galerija?
-
Septyni menininkai prieš Kalėdas apsigyveno dvare: pamatykite užkulisių akimirkas
-
Naujus tapybos darbus pristatanti Laisvydė Šalčiūtė: įdomiausia, kuo mes vieni nuo kitų skiriamės
