Godos Palekaitės „Somnambulizmas“ – istoriniais, antropologiniais ir meniniais tyrimais paremti performansai apie lunatikus-vizionierius, kuriuose vietos atras bei kūrėjų vaišingumą patirs ne tik teatro mylėtojai, tačiau ir maisto gurmanai.
Kalbant apie kūrybą, menininkė Goda Palekaitė laikosi tvirtos pozicijos: „Mano tikslas kūryboje veikiau yra padaryti taiklų, aštrų pjūvį per tam tikrus kompleksinius dalykus, kur tu kaip stebėtojas, kaip žiūrovas pamatai sluoksnius, sampynas, kurių galbūt iš pirmo žvilgsnio nepastebėtum“. Artėjant parodos atidarymui, su Goda kalbamės apie „Somnambulizmą“. Tiesa, šis pokalbis bus kiek kitoks: mums pasirodė įdomu pašnekesį su Goda paversti pokalbiu apie temas:
Apie terminą
Somnambulizmas arba lunatizmas yra specifinė problema, retai pasitaikantis miego sutrikimas, dažnai įvardinamas kaip liga. Man yra įdomu, kad somnambulizmas yra mokslinis terminas, nusakantis kažką iracionalaus – jame atsispindi racionalaus proto bandymas paaiškinti tai, apie ką žinome mažiausiai. Dėl to ir norisi referuoti į terminologiją, o ne pasirinkti liaudišką įvardijimą.
Apie performansus
Du performansai – „Reklamuojant anarchizmą II“ ir „Biografinis nepaklusnumas“ buvo sukurti kitiems kontekstams ir Vilniaus bastėjoje yra adaptuojami, kiti trys performansai kuriami būtent „Somnambulizmui“. Jie yra tarsi skirtingos lunatizmo stadijos, taip pat skirtingo tipo darbai: kiekvienas iš jų turi atskirą kūrybinę komandą, temas, tam tikrą logiką, ir santykį su žiūrovu. Performansai yra tarpusavyje susiję, juose yra atsikartojančių personažų, nuotaikų, motyvų, nes jie visi vienaip ar kitaip kyla iš mano kūrybinių interesų, iš mano tyrimų lauko. Labai tikiuosi, kad visus pavyks sujungti į vientisą lankytojo patirtį.
Galima paminėti „Apokalipsės žodyną“, kuris yra savarankiškas kūrinys, jau egzistuojantis virtualioje erdvėje. Tai – internetinė platforma, kurią sukūrėme kartu su menininku Sina Seifee (jis taip pat pasirodys „Somnambulizme“). Šis žodynas egzistuoja kaip virtualus leksikonas, skirtas kalbėti apie įvairias skirtingais žmonijos istorijos tarpsniais egzistavusias apokaliptines, katastrofiškas idėjas. Bendradarbiaujant su menininku ir šokėju Denisu Kolomyckiu, „Somnambulizme“ žodynas bus adaptuotas performatyviai. „Apokalipsės žodyno“ temos vienaip ar kitaip atsikartoja kituose performansuose ir nurodo į mano kūrybos ir interesų lauką plačiąja prasme.
Reikėtų paminėti, kad kai kurių iš šių performansų autorė esu ne aš viena – jie buvo kuriami duetu. Pavyzdžiui, „Paskaita apie amžinybę“ – tai nesibaigianti paskaita, kurią ves Sina Seifee – iraniečių kilmės mąstytojas, ir menininkas, matematikas, filosofas. Sina be galo įdomiai jungia mintis, temas, istorijas, mane įkvepia jo kalbėjimo ir mąstymo būdas. O „Žmonijos virškinimo traktas: Kasa“ veiks tarsi lunatikų restoranas, kuriame bus galima paragauti istorijos prietarų. Jis yra kuriamas kartu su mano broliu – virtuvės šefu Jonu Paleku.
Galbūt matomiausias iš visų performansų, visa ko centre atsiras „Biografinis nepaklusnumas“. Galutinis jo variantas bus pristatytas gruodį šiuolaikinio meno centre Belgijoje – Gento Kunstahlėje, įsikūrusioje XIV a. karmelitų vienuolyne. „Somnambulizmo“ parodoje lankytojai galės išvysti šio performanso fragmentą. „Biografinį nepaklusnumą“ kuruoja ir prodiusuoja The Institute of Things to Come, o jo dalyviai yra garso menininkas Adomas Palekas, videomenininkas Rui Calvo, aktorė Monika Šaltytė ir argentiniečių kilmės menininkė, šokėja, choreografė Caterina Mora, kuri taip pat šiuo metu yra Lietuvoje.
„Biografinio nepaklusnumo“ tema – vienuolės, šventosios, mistikės, moterys, gyvenusios krikščionybės valdomoje Europoje, sugebėjusios provokuoti bažnyčios kanoną ir vyrų primestas taisykles. Aš jas laikau tam tikromis feminizmo pradininkėmis. Tačiau šios moterys išgarsėjo ne dėl feministinių pažiūrų, o dėl to, kad buvo mistikės, turėjo ypatingą, labai stiprų santykį su Jėzumi, su šventąja dvasia, angelais ir balsais, kuriuos girdėjo. Šios moterys gyveno skirtinguose kraštuose, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Turkijoje, skirtingu laiku.
Apie erdvę
Man pačiai labai įdomu, kaip performansai atsiskleis Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje. Manau, kad ši erdvė prideda idėjinio svorio, nuotaikos, specifinio prieskonio. Bastėja dalinai yra istorinis – archeologinis monumentas, o dalinai tai yra XX a. pabaigos – XXI a. pradžios rekonstrukcija, kuri, kaip ir dauguma rekonstrukcinių objektų Lietuvoje, buvo statoma pusiau arbitraliai, kūrybiškai, spekuliatyviai. Mes iki galo nežinome, o ir muziejus iki galo neleidžia suprasti, kiek jame yra istorinių – archeologinių faktų, o kiek ten fikcijos ar kažkieno interpretacijos. Man yra įdomus ištrynimas ribos tarp istorijos ir interpretacijos, objektyvumo ir kūrybos, fakto ir fikcijos. Tą patį principą, kurį muziejus naudoja kaip institucija, aš naudoju savo kūryboje. Todėl manau, kad nuotaikos prasme ši erdvė labai tinka. Kartu su šio projekto kompozitore Agne Matulevičiūte bandome muzikaliai tą nuotaiką atliepti.
Apie pasirinkimus
Temos, kaip ir personažai, atrodo, patys renkasi mane. Neturiu mėgstamiausio temų sąrašo ar išankstinės strategijos, su kuo dirbsiu. Dirbu ties tuo, kas tuo metu atrodo svarbu ir, žinoma, kai kurios temos skirtinguose projektuose atsikartoja vienu ar kitu būdu. Tarkim, anarchizmas, feminizmas, ekologinis sąmoningumas... Mano mąstymo, kūrybos ir tyrimų principas yra sluoksniuotas – stengiuosi užčiuopti savo tyrimo objektų kompleksiškumą, tam tikrų įtakų, tiesų, idėjų ir su tomis idėjomis dirbusių bei gyvenusių asmenybių sąsajas. Nesinori supaprastinti, išgryninti dalykų – manau, kad išgryninimas suprimityvina. Nesinori paaiškinti taip, kad visiems būtų nediskutuotinai aišku, ir beliktų tik pritarti, arba ne. Mano tikslas kūryboje veikiau yra padaryti taiklų, aštrų pjūvį per tam tikrus kompleksinius dalykus, kur tu kaip stebėtojas, kaip žiūrovas pamatai sluoksnius, sampynas, kurių galbūt iš pirmo žvilgsnio nepastebėtum. Tada visai natūraliai gaunasi, kad, pavyzdžiui, anarchizmo idėjos gali atsirasti ir viename, ir kitame kūrinyje, niekada taip iki galo ir nepasakant, kas yra anarchizmas.
Apie supratimą
Geras klausimas – kiek menininkai nori būti suprasti? Mano santykis į buvimą suprastai ar nesuprastai, keičiasi. Iš tiesų, dažnai žmonės sako, kad, nesuprato vieno ar kito. Kuo toliau, tuo man dėl to ramiau. Pradedu suvokti, kad mano tikslas nėra paaiškinti. Mano darbai – ne matematikos vadovėlis. Jeigu galiu padėti pačiam žmogui susimąstyti, iškelti tam tikrus klausimus, pačiam atrasti naujus diskursus ar praplėsti temas – man atrodo, kad tai jau yra labai daug. O kad žiūrovas kažko nesupranta – nieko tokio. Aš pati kartais nesuprantu, kodėl nusprendžiu būtent taip, o ne kitaip.
Godo Palekaitės „Somnambulizmas“ bus rodomas rugsėjo 24-26 dienomis Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje. Performansų paroda kiekvieną dieną veiks nuo 18:00 iki 21:00 val.
