K.Ališauskaitės yra vienintelė iš Lietuvos menininkų įtraukta į leidyklos „Thames & Hudson“ knygą „100 Painters of Tomorrow“ – perspektyviausių šiuo metu kuriančių pasaulio tapytojų šimtuką. Menininkė jau dešimt metų aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje bei užsienyje, o jos kūryba pristatoma prestižinėse meno mugėse – „Artissima“, „Art Dubai“, „ArtLondon“, „YIA Paris“, „Art Moscow“, „Art International Zurich“ ir „ArtVilnius“. Retai interviu duodanti menininkė šį kartą pasakoja apie tai, kaip gimė naujausi kūriniai ir kokia vietą jos gyvenime užima tapyba.
– Kas tau yra tapyba? Ir kas joje tau svarbiausia?
– Tapyba – tai ne vien pašaukimas ar darbas. Tapyboje perteikiamu vaizdu, mąstymo būdu gali gyventi kaip tik nori ir išgyventi, ką nori. Man svarbiausia yra ne tik perteikti vaizdą, bet atkartoti vyraujančią būseną ar nuojautą, per kurią ir sukuriu mistišką tikrumą. Tyrinėju kasdienybės patirtis, skirtumus tarp realybės ir fantazijos ar išgyventos situacijos, matyto vaizdo sapne, bei jų komplikuotą atskyrimo galimumą. Už kasdienybės tikrovės egzistuoja kita tikrovė, nuotaikos ar būsenos, judesio tikrovė. Savo darbais siekiu prikelti atsiminimus ar išgyvenimus, kuriuos galbūt primirštame, ar kurie nuėjo giliai į užmarštį.
– Kas įkvepia tave kurti, o kas trukdo? Gal nuo kažko stengiesi sąmoningai atsiriboti ?
– Didžiausias įkvėpimo šaltinis yra supanti aplinka, laiko dvasia. Tai, kas aplinkui, ką pastebi ir kokia būsena vyrauja. Didelę įtaką kūrybai taip pat turi knygos, filmai, muzika, bendravimas, matymas. Labai svarbus tapybos procese ramybės jutimas, tad sąmoningu atsiribojimu tampa pabėgimas iš triukšmingos aplinkos. Mano diena prasideda anksti ryte – bundančio miesto stebėjimas įkvepia, dažniausiai išgėrus kavos einu pasivaikščioti su savo šuniu, apgalvoju dienos planą.
– Kaip gimė naujosios parodos kūriniai ir kas yra tos „Įmanomos tikrovės“?
– Parodoje „Įmanomos tikrovės“ siekiu parodyti, ar tai, ką mes matome yra tikra, ar tikrumas priklauso nuo mūsų norų, jų sąsajų, tarytum ekrane ar scenoje sukurto scenarijaus, ar tai kuria tikrovės vaizdą. Visa mus supanti tikrovė, kurią mes suvokiame, tėra mūsų vaizduotė. Šis vaizdas
neegzistuoja išorėje, mes paprasčiausiai jį projektuojame savo viduje. Šiuo atveju didelį dėmesį skiriu kasdienėms detalėmis, jas jungdama su portretu ar figūros užuomina.
– Atrodo, kad tavo kūriniai yra lyg atviri dienoraščiai.
– Darbai tikrai yra dienoraštiniai. Mano apsinuoginimas žiūrovui tampa tarsi žvilgsniu į veidrodį – į save ir į savo patirtis. Žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie save (koks buvai ar koks esi) pasikeičia, save matai kitaip nei tave supanti aplinka.
– Iš pirmo žvilgsnio tavo kūriniai skleidžia harmoniją, tačiau po ja dažnai slepiasi kontrastingos būsenos.
– Harmonija susideda iš dviejų priešpriešų, tada ji tampa harmoninga, juoda-balta, šilta-šalta ir t.t. Turiu išgyventi įvykį pati, kad jį suprasčiau ir galėčiau perteikti. Reflektuoju patirtis, būseną, nuotaiką, cirkuliavimą. Tai tam tikras rato efektas, viskas grįžta į pradinį tašką su kiekvienu pasikartojančiu ratu, kartais augant, tobulėjant ar stovint vietoje.
