Kūrėja pasakoja, kad mintis šiam projektui brendo jau kurį laiką ir vėliau tapo itin netikėta: „Kolekcija užgimė prieš dvejus metus, bet tada ją pradėjau kitaip – bandžiau lietuvišką tautinį kostiumą atkurti per forumą, tačiau gautu rezultatu labai nesididžiavau, supratau, kad pati sau meluoju, tiesiog kažkas ne taip.“
Mano mama austinius visuomet labai saugojo. Jie buvo it koks reliktas, kurio tu niekada negalėjai pajudinti.
Todėl I.Skripka atsigręžė į savo šeimos istoriją: „Mano močiutė buvo audėja, nors labai atsiminti tikrai nereikėjo, aš tą faktą žinojau. Mano mama austinius visuomet labai saugojo. Jie buvo it koks reliktas, kurio tu niekada negalėjai pajudinti. Taigi, perėjusi periodą, kuris nebuvo toks, kokio tikėjausi, pradėjau projekto dalį su močiutės austiniais ir, rodos, atradau temą, kuri dabar pasakoja istorijas apie mano močiutes. Tuo metu paėmusi austinį į rankas, likau sužavėta ne kiek pačiu austiniu, bet ta mintimi, kad jį išaudė mano močiutė. Žinoma, kilo beprotiškai daug klausimų, kuriuos uždavinėjau ir visa tai išvystė pagreitį, tada tarsi supratau, kad traukinys jau ant bėgių.“
Menininkė išreiškė lūkestį, kad žmonės domėsis lietuvišku paveldu: „Visu šiuo projektu siekiu pasiųsti žinią, kad atrastume tą būdą pažiūrėti į savo senolių palikimą, nes tikrai galime atrasti savo požiūrio kampą. Galiausiai, atrasti savo močiutes, jas pakalbinti, nes jos turi daug smagių istorijų.“
Abi menininkės močiutės yra kilusios iš to paties kaimo ir gyvenusios kaimynystėje prie Stakliškių. Viena iš jų – Marcelė, buvo audėja, kurios austiniai ir paskatino autorę imtis šio projekto. Antroji močiutė – Verutė užsiima siuvinėjimu, jos siuviniais puoštą audeklą taip pat galima pamatyti parodoje. Eksponuojami drabužiai yra sukurti iš dovanotų šimtamečių audeklų. Didžioji dalis jų – iš senolės Marcelės, tačiau yra audeklų ir iš prosenelės laikų.
„Tikrai nesistengiau paslėpti nusidėvėjusių vietų, dėmelių ir panašiai, tai yra visiškas artefaktas iš mano močiutės gyvenimo, o tai leidžia man pačiai pafantazuoti, ką ji veikė su tais audeklais. Ir žinau, kad ji juos tikrai naudojo užtiesti lovą ar kaip servetėles švenčių metu“, – mintimis dalijosi kūrėja.
Pati menininkė kelia klausimą – ar įmanoma senuosius kultūrinius papročius pritaikyti šiandien? Paklausta, ar pavyko surasti atsakymą, I.Skripka teigė: „Manau, kad į šį klausimą sau atsakiau. Taip, tai įmanoma, nes žmonės išties labai domisi ir nori dėvėti tokius drabužius. Iš tikrųjų specialiai juos sukūriau labai šiuolaikiškus. Norėjau, kad siluetas būtų toks, jog nuėjęs į prekybos centrą tikrai tokių rūbų rastum.“
I.Skripka sakė nemananti, kad projektas su šia paroda baigsis. Ji pasidalijo ateities vizijomis: „Norėčiau į kitą etapą pernešti savo šitą projektą, žinau, kad dar yra audėjų tam kaime, kur gyveno mano močiutės, tad norėčiau apie jas sukurti filmą, nes jos ir šiandien tuo užsiima.“
Paroda veiks rugpjūčio 18–28 dienomis. Menininkė ragina: „Pažiūrėkim į tai, kaip į meno kūrinį, o ne kaip į drabužį.“
