A.Andriuškevičius prisimena, kad reziduodamas Prancūzijoje, viename meno fonde jis peržiūrėjo tiek videomenininko Billo Violos kūrinių, kad išėjo apsvaigęs. Tai lėmė videokūrinio „Impression“ (1994) atsiradimą – tirštą vaizdų iš Paryžiaus gatvių montažą. Menininko teigimu, vaizdus dedant vieną ant kito su pilnu jų garsu, kūrinio pabaigoje garsinis fonas „pradeda kriokti“. Ir nors kūrinys patinka ne visiems, būtent tokio poveikio tuomet jis ir siekė.
Žvelgiant retrospektyviai, savo forma ir nuotaika prancūziškasis „Impression“ gerokai išsiskiria iš įvietintos A.Andriuškevičiaus videokūrybos 10-ajame dešimtmetyje. Įprastai jo videoperformansų centre – pats autorius ir jo surežisuoti veiksmai, kūriniuose virstantys abstrakčiais, paradoksaliais ritualais. Šiandien menininko kūriniai ne tik atskleidžia tuometinį socialinį foną, bet ir tai, kaip taikli emocinė reakcija į aplinką gali būti kuriama minimaliomis ar net buitinėmis priemonėmis.
Iki 2022 m. sausio mėnesio pabaigos A.Andriuškevičiaus videoperformansai suksis medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ TV ekranuose (erdvė „Planeta“, adresas A.Goštauto g. 2 Vilnius). Erdvė atvira visiems (-oms), norintiems užsukti susipažinti su videomenininko kūryba. Lankymas nemokamas.
Tapytoją, videomenininką, grupės „POST ARS“ (1989–2009) narį A.Andriuškevičių kalbina Gerda Paliušytė.
– Gal iš pradžių galėtumėte trumpai nupasakoti, kaip iš tapybos perėjote prie performansų, situacijų, galiausiai – videomeno kūrybos. Kas tai nulėmė?
– Turite omenyje, kaip tai atsitiko? Kaip ir būna dažniausiai gyvenime – pats žmogus nežinai, kaip atsitinka vieni ar kiti dalykai. Studijavau Šiauliuose, baigiau Pedagoginį institutą, kuriame turėjau labai gerą mokytoją, tapytoją Romaną Vilkauską, smarkiai veikusį mano mąstymą.
Mano dukrytė ropoja tarp kojų, aš čia pat tapau...
Mano baigiamajame diplome parašyta: piešimo ir braižybos mokytojas. Po to keletą metų padirbėjau dailės ir darbų mokytoju Garliavos II-oje vidurinėje mokykloje. Čia man buvo labai patogu, nes šeima buvo netoliese. Viena vertus, taip išsisukau nuo kariuomenės, kita vertus, mokytojo darbas buvo sunkus. Sakydavau, kad aš – „sekmadieninis tapytojas“: visą savaitę dirbi, grįžti išvargęs, turi pusę šeštadienio ir sekmadienį tapymui. Iš pradžių buvo nieko, vėliau gimė vaikai ir gyvenimas buvo gražus... Mano dukrytė ropoja tarp kojų, aš čia pat tapau... Pavyzdžiui, kaip dabar atsimenu savo darbą „Prie stalo“: dukrytė ropoja, iškiša galvytę, aš pažiūriu, – oo, gerai, ji vietoje atsistojus... Sakau – „Pabūk taip, gerai?“ – ir toje vietoje uždedu potėpį.
Juokas juoku, bet noras dirbti buvo didesnis negu jį veržiančios sąlygos. Be to, mokytojas turėjo pusantro–du mėnesius atostogų, taigi vasarą turėjau galimybę atsidėti kūrybai. Kai dirbi, pradeda atsirasti draugai, pažįstami, bendraminčių ratas, idėjų mainai. Atsitiko taip, kad aš su grupe „Post Ars“ pirmą kartą išvažiavau į užsienį – Lenkijoje, „Rzežba“ galerijoje padarėme parodą. Ir ten man atsivėrė įdomus dalykas: bendraudamas su vietiniais menininkais, susipažinau su vienu videomenininku ir pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip galima labai įdomiai, pasitelkus kitą priemonę nei įprastai, parodyti savo nuojautas, neišsakytus dalykus. Juk kiekviena kūrybos priemonė turi savo galimybes. Atsimenu, viename šio menininko videokūrinyje buvo rodoma, kaip paimamas kiaušinis, įkeliamas į medį ir laukiama, ar iš jo kažkas išsiris. Atsimenu ir kito menininko videodarbą, akcionisto, deja, neatsimenu jo pavardės. Toks ilgaplaukis: ateina prie auditorijos, atsistoja prie sienos – pripuola moteris ir jo plaukus kala prie sienos, jis nebegali pajudėti. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau videokamera užfiksuotą žmogaus veiksmą. Galvojau: „Dieve, kodėl gi nepasinaudojus tokiomis saviraiškos galimybėmis.“
Videodarbe gali perteikti judesį, garsą, – juk tai daro poveikį. Man buvo labai sunku tais laikais – neturėjau galimybių įsigyti filmavimo įrangos, taigi Albertas Stankevičius, „AL“ galerijos savininkas (beje, pirmos privačios galerijos Lietuvoje įkūrėjas), mums labai padėjo. Jis suvedė mane su savo pažįstamu Ričardu Rickevičiumi – puikiu, labai gabiu žmogumi, kuris tais laikais dirbo Kauno televizijoje ir turėjo filmavimo kamerą. Albertas susiskambino su juo, ir nuo tada Ričardas filmuodavo mano performansus. Iš Ričardo pusės buvo visiškas pasitikėjimas – man atsinešus idėjų eskizų, jis visada sakydavo: „Viskas gerai, tu tik daryk, o aš filmuosiu“, nebuvo jokių problemų. Jei pažiūrėtum mano to meto videodarbus, ten visada parašyta: filmavo Ričardas Rickevičius. Gali būti, kad Albertas jam už tai mokėjo, aš už savo pirmas akcijas pinigų negaudavau. Taip įvyko pirmieji mano videopasirodymai.
– Ar vėliau „AL“ galerijoje ir rodėte savo pirmuosius videokūrinius?
– Buvo tokia „Anties“ kavinė galerijos apačioje, kai kurie iš mano videokūrinių iš pradžių buvo rodomi ten, vėliau ir „AL“ galerijoje. Ten tuo metu rinkdavomės. Albertas apskritai mums daug kuo padėjo, pavyzdžiui, finansavo mūsų parodą, kurioje pirmą kartą buvo pateiktas „Post Ars“ manifestas. Jis buvo kaip mūsų mecenatas.
To meto posovietinių šalių videomene videokilpos (angl. video loop), kartotės momentas neretai interpretuojamas kaip nuoroda į politinį absurdą, informacijos kontrolę, režimo politiką. Jūsų kūriniuose dažnai kartojamas koks nors vienas veiksmas, pavyzdžiui, žmogus ridenasi koridoriumi arba skandina knygą upėje. Taigi, nors kartotės momentas – svarbus, tačiau vietoj to, kad jis būtų atliktas mechaniniu būdu, jis – performatyvus. Ar vieno veiksmo kartojimas jūsų kurtose situacijose buvo ir nuoroda į to meto politinį kontekstą bei jo absurdą?
Pasikartojimas man yra svarbus dėl to, kad tai savotiška malda – išlikti, išbūti. Mano ankstyvojoje kūryboje tai buvo ypač svarbu, dabar gal tai nėra taip aktualu. Laikai buvo baisūs, o aš studijoje žiūrėdavau į popierėlį ir galvodavau: „O man ką“, ir rašydavau: „Aš esu labai gerai... Aš esu...“
– Tai jūsų kūryboje kartojimas gali būti suvokiamas kaip tam tikra mantra, malda?
– Taip, tai buvo mantra, ir ji nebuvo konceptuali, greičiau natūrali. 1991 m. mes nežinojome, kas tas konceptualizmas.
– Ar tai buvo tam tikra emocinė reakcija į aplinką?
– Taip, ir, tarp kitko, labai nuoširdi. Grįžtant prie videomeno, labai gaila, kad vienas mano darbas, kuriame pasikartojimo momentas labai aiškus, yra sunykęs. Tame videodarbe aš einu aplink Kauno Soborą, o Ričardas filmuoja tam tikrą tikslią laiko atkarpą. Po to filmavimo kamerą išjungia, o kai ji vėl įjungiama, manęs jau nesimato, nes esu už pastato. Darbas, regis, vadinasi „Vaikščiojimas aplink Soborą linija“ (kūrinio pavadinimas „Judėjimas Soboro pamatų linija“, 1991 m. – aut past).
Idėja tokia, kad gyvenime visada kažko nesimato, kažko neatsimeni. Šis videodarbas gražus ir savo techninėmis galimybėmis, leidžiančiomis tai padaryti. Vis tiek videokūryba – toks keistas dalykas. Ištrauksi laidą, ir nebeliks vaizdo. Labai gražus ir didelis laikinumas. Vienu tarpu nieko kito nedariau, tik ieškojau būdų, ką dar galėčiau padaryti, buvau prisipiešęs įvairių idėjų. Man gaila, kad neįgyvendinau dalies savo videoinstaliacijų. Gyvenimas, deja, nesuteikė galimybių joms atsirasti, iš visų sumanymų įgyvendinau labai nedaug.
Aš voliojuosi, man jau svaigsta galva, o čia šalia girdžiu, kad man kažkas negerai.
– Taigi videomeno žanras tuo metu jums leido perteikti tam tikrą laikinumo ir nesvarumo būseną?
– Taip! Ačiū Dievui, mes dabar susikalbėjome. Man labai patinka laikinumas, aš visada kalbėjau, mąsčiau apie dulkes, laikinumą laikiau pagrindiniu dalyku žmogaus gyvenime. Tai suvokimas, kad mes esame labai trumpai, o videomenas man suteikė galimybę jį perteikti… Laikinumas aš, nesvarumas tas kitas, gal menas...
- Jūsų kūriniuose dažnai rodoma vieša erdvė – aikštė prie Rotušės Kaune, Soboro ir pan. Ar atsimenate, kokia buvo aplinkinių reakcija į jūsų gyvai atliekamus performansus ir ar nekilo noro tai užfiksuoti? Ar jums tuo metu buvo visai nesvarbi aplinka ir jos interakcija?
- Keistas klausimas – be abejo, visada buvo reakcija, o kaip jos gali nebūti? Pavyzdžiui, tuomet, kai voliojausi aikštėje (kūrinys „Mano kelionė“, 1992 m. – aut. past.), praėjo dvi moteriškės. Gerai, kad jos nesustojo, nes galvojau – neduok, Dieve. Aš girdėjau, kaip sakė: „Durnius, psichas, kvieskim greitąją“, o kita atsakė: „Baik tu, su durniais neprasidėk.“ Įsivaizduok, koks įdomus pokalbis: aš voliojuosi, man jau svaigsta galva, o čia šalia girdžiu, kad man kažkas negerai. Galvoju: „Neduok, Dieve, dar iškvies greitąją, man juk sugadins visą reikalą!“
– Ar manėte, kad tai sugadintų jūsų idėją? Jums niekada nekilo noras, pavyzdžiui, fiksuoti aplinkos, įrašinėti aplinkinių pokalbių ar juos filmuoti? Kodėl manėte, kad tai nereikalinga?
– Geras klausimas, bet galiu atsakyti paprastai. Jeigu aš tokiems pokalbiams pasiruošęs, tai viskas gerai, jeigu nepasiruošęs – jie nereikalingi. Man buvo svarbi režisūra, struktūra, idėja, scenarijus, kurį norėjau perteikti. Pavyzdžiui, aš su cukrumi sodinu medžius ir kažkas pradeda rėkti: „Ką tu čia...“ Gerai, kad tai nepateko į kadrą, man nereikalinga tokia reakcija, man svarbiau pats veiksmas. Aš ir taip jau gana kvailai atrodau, taigi tokia reakcija viską paverčia sviestu sviestuotu. Jeigu idėja ir taip pakankamai aiški, – tada kam dar ją stiprinti? O iš kitos pusės, fiksuoti tai, kas man reikšminga, o kitiems – nereikalinga, ir yra puikiausia.
– Dažniausiai savo performansuose esate vienas. Ar kada nors galvojote, kaip jie būtų pasikeitę, jei būtumėte juos atlikę kartu su kitais „Post Ars“ grupės nariais, t. y. ar niekada nekilo noras juos kurti ne vienam?
– Dabar, Gerda, privertei pagalvoti apie tai... Taip, ko gero, tai tiesa: aš norėjau būti vienas. Grupėje mes turėjome tiek daug idėjų, tiek visko, tokią košę, kad man norėjosi truputį atsitraukti ir padaryti ką nors savo. Tai nereiškia, kad aš negerbiau „Post Ars“, viskas gerai, tiesiog man, kaip žmogui, dar trūko pabūti vienam. Nes, matai, esmė buvo tokia, kad kai aš pradėjau užsiimti videokūryba, kiti grupės nariai buvo labai nepatenkinti. Ne todėl, kad jie nesuprato videomeno (jie buvo protingi žmonės), bet sakydavo: „Kam tau reikia?“ Mano nustebimui, po kažkiek metų pats Česlovas (turimas omenyje „Post Ars“ narys menininkas Česlovas Lukenskas – aut. past.) pradėjo tuo užsiimti... Nesvarbu. Kai kartą, man pavėlavus į grupės susitikimą, sakiau: „Na, videodarbą dariau, na, chebra, nepykit, na, aš ten...“, jie riktelėjo: „Tai tu ką, tipo, atšoki?“ „Ne, ne, ne... Neatšoku.“ Kalbu tik apie tai, kad aš tuo momentu buvau tas durnesnis žmogus, kuriam labiau patiko videokūryba. Po to chebra įvertino, kad videomenas yra graži galimybė, ypač Česlovas gerai tai suvokė.
– Kiek žinau, už videodarbą „Keturi etiudai“ (1991–1992) „Festival Franco-Balte d’art video“ – pirmajame Prancūzijos ir Baltijos šalių videomeno festivalyje 1992 m. – esate gavęs prizą (II premiją) – kelionę į Paryžių?
– Taip, prizas skambėjo taip – kelionė į Paryžių su galimybe sukurti filmą...
– Super.
– Iš tikrųjų super. Už viską buvo sumokėta – viešbutis ir visa kita, davė kamerą. Aš buvau apakęs. Paryžiuje sukūriau kai kam nepatinkantį filmą „Impression“, kurį įkvėpė Billo Violos kūryba. Rezidavimo Paryžiuje metu mane nuvežė į vieną fondą, esantį už miesto, kažkokiam kaimelyje, kur buvo didelė jo darbų kolekcija. Aš ten tiek per pusę dienos prisižiūrėjau filmų, kad išėjau kaip pasigėręs, man svaigo galva. „Impressions“ nėra ypatingo siužeto, kūrinio esmė – garso ir vaizdo montažas. Aš pagalvojau, kodėl gi man nesudėjus dviejų vaizdų vienas ant kito su pilnu abiejų vaizdų garsu. Kūrinio pabaigoje garsas pradeda net kriokti – aš to ir norėjau.
Po pristatymo Paryžiuje skambina kažkas iš konkurso organizatorių, sako: „Ar galima padaryti atvirutę, niekad nesame matę, kad būtų taip parodytas Eifelio bokštas.“ „Kaip?“ – klausiu. O ten – paprastas kampas – iš viršaus nufilmuotas Eifelio šešėlis, krentantis ant miesto. „Gerai, tik ir man atsiųskit.“ Neatsiuntė – po šiai dienai neturiu šios atvirutės. Tai va, noriu pasidžiaugti, kad ne tik gavau galimybę padaryti filmą, bet dar ir įtikau savo netikėtu matymu.
– Kai šiam projektui rengiau pokalbį su „Akademinio pasiruošimo grupe“ („APG“), kalbėjomės ir apie „Festival Franco-Balte d’art video“. „APG“ teigimu, šiame festivalyje mažai kas paliko gerą įspūdį, labiau atvirkščiai – pasimatė videomeno klišės. Visgi jūsų kūrinius „APG“ išskyrė kaip patikusius. Ar jūsų ankstyvąją kūrybą veikė „APG“ veikla ir jų sausas humoras?
– Man darė įspūdį ne „APG“ videodarbai, o jų instaliacijos, jų įdomus mąstymas. Kai pirmą kartą pamačiau jų instaliaciją, skirtą Lietuvos istorijai , t. y. kasdienius objektus, išeksponuotus po stiklu, kaip muziejuje, man labai patiko.
– „APG“ humoras – aštrokas.
– Bet jis puikus, man labai patiko.
– Kai kurie jūsų kūriniai yra filmuoti meno, švietimo įstaigose; kūrinyje „Mano kelionė“ ridenatės Kauno dailės instituto koridoriumi. Ar tuo metu suvokėte savo kūrinius kaip kritiką meno pasaulio ir, konkrečiau, meno institucijų atžvilgiu? O gal kaip komentarą jų uždarumui?
– O pameni, yra dar vienas videodarbas, kuriame institute lazda braukau sienas? Aš tą dariau dėl to, nes ten dirbdamas galvojau, kad anksčiau ar vėliau galėsiu kolegoms parodyti ir pasakyti – nebūkite kvailiai, čia yra institucija, kurioje galima laisvai ir kūrybingai dirbti, net va šitaip, minimaliai. Tam tikra prasme tai buvo manifestas.
– O kokia tuo metu buvo reakcija iš pačio Kauno dailės instituto?
– Niekas nematė ir niekas nežinojo. Tada viskas buvo susitarimo reikalas. Instituto budintis mato, kad savas, ir to užtenka. O kai kolegos kūrinį pamatė vėliau, šioks toks nepasitenkinimas buvo: „Kaip tu, žmogau, su pagaliu brūžini... Kodėl...“
– Klausiu, nes manau, kad šiandien toks veiksmas irgi galėtų sukelti reakciją.
– Galbūt tikrai reiktų šiek tiek tiksliau apsibrėžti laikmetį, apie kurį kalbame – 1990-ųjų pradžioje tokius veiksmus atlikti buvo sunkiau. Tais laikais viskas buvo kitaip – politinė, meninė aplinka ir visa kita. Dabar taip nėra, dabar žmonės laisvesni ir taip baisu nebūtų, t. y. jeigu dabar brūžinčiau, nemanau, kad tai būtų problema. Tiesą sakant, šiuo metu turbūt jau ir nebebrūžinčiau, nematyčiau prasmės (juokiasi). Rimtai, tada buvo prasmė, o dabar daryčiau ką nors kitą.
– Būtų kitokia mantra?
– Jo... Kitaip rašyčiau „man gerai, man gerai, man gerai...“ Tokį veiksmą daryčiau jau ant kito paviršiaus, ant kito socialinio sluoksnio. Dabar kartais pagalvoju: „Aleksai, 1990 m., – ką tu ten išdarinėjai, kodėl tu dabar esi įdomus?“ Dabar tu man atsakyk, kodėl aš toks įdomus? Arba neįdomus? Ne, tikrai, aš tavęs noriu paklausti, kas čia atsitiko? Aš tuomet, žinok, nedariau kažko ypatingo, aš tiesiog dirbau savo darbą, patikėk. Kodėl tau dabar tai įdomu pasidarė?
Turbūt dėl to, kad, žvelgiant į tuometinę lietuvių menininkų kūrybą, yra tik keli autoriai, kurių praktikoje nebuvo kompromisų prieš save ir auditoriją, ir jūs esate vienas iš jų. Neturiu omenyje, kad jūs kažką įžeidinėjote – tai labiau reiškia orientavimąsi į situaciją, aplinkybes, formos ieškojimą bei nedarymą kompromisų idėjų ar formos atžvilgiu.
Tavęs klausydamas galvoju: koks aš protingas buvau... (juokiasi).
– Arba turėjote gerą intuiciją ir jai pasidavėte.
– O ką reiškia intuicija?
– Gal jautrumas aplinkai? Man vis labiau atrodo, kad jūsų kūrybinė prieiga buvo daugiau emocinė nei racionali. Kad ir kartotės ar vienišumo momentas – tai buvo tai, kas emociškai lipo, kas atliepė tam tikrą jūsų būseną. Dar vienas įdomus momentas jūsų kūryboje – kuomet nuo žmogaus kūno ar veiksmų filmavimo pereinama prie technologijos, kaip kūno, akcentavimo. Turiu omenyje tokius videodarbus kaip, pavyzdžiui, „Dangus, šildomas objektyvo“, kuriame filmavimo kamera nukreipiama į dangų. Ar prisimenate, kas paskatino šį pokytį pačio kūno, kaip veikėjo, suvokime?
– Matai, aš apie tokius dalykus kurdamas negalvoju, pereinu aš kur nors ar nepereinu. Tiesiog kaip menininkas dirbu kažką tokio, kas man įdomu. Tai viena. O antra, atsitiko toks keistas dalykas, kuomet vėliau, dirbdamas ir turėdamas tokį daiktą, kaip filmavimo kamera, aš supratau, kad žiūriu ne tik aš, bet ir tas daiktas. Galvoju – tai kas žiūri daugiau, aš ar tas daiktas. Ir tas priešais esantis objektas – gamta arba dangus, – kiek jis man, kaip žmogui, įdomus? Ar neužtektų kūriniui tos vienos minutės, kuomet kamera tiesiog žiūri į paprastą dalyką?
– Tai iš esmės per jūsų naudojamas kūrybos priemones, daiktus ilgainiui keitėsi santykis su pasauliu bei daiktais apskritai?
– Taip, čia išduosiu paslaptį: kuomet skaičiau šią knygą (ištraukia Billo Violos knygą „Reasons for Knocking at an Empty House“), supratau, kad šis žiūrėjimo procesas, apie kurį kalbame, ir yra knocking at an empty house. Kaip prisibelsti prie žmogaus, buvimo? Nieko nerodyti arba parodyti paprastą dalyką – pasidžiaukime, mes turime prieš akis dangų, žemę, sieną. Ir aš manau, kad „Dangus, šildomas objektyvo“, yra vienas iš mano geriausių darbų. Žinau, kad kiti taip nemano, išskyrus Skirmantą Valiulį. Vienintelis žmogus, kuris įžiūrėjo, kodėl taip padariau. Nes tame darbe nieko nėra, išskyrus knocking at an empty house (juokiasi).
G.Paliušytės pokalbis su A.Andriuškevičiumi įvyko kaip dalis „Meno avilio“ vystomo virtualaus projekto Sinemateka.lt. Be restauruotų ir suskaitmenintų lietuviškų dokumentinių filmų, videomeno darbų, kuruotų programų, Sinemateka.lt pristatomi ir kūrinių atsiradimo kontekstą nušviečiantys tekstai, pokalbiai su kūrėjais, kūrėjomis.
