Jauno šiauliečio tapytojo Antano Šerono namai ir dirbtuvė, – du viename. Tai minusas ar pliusas? Įsivaizduokite, grįžta jis po darbo, atidaro namų duris ir iš karto užuodžia dažų kvapą. „Stoju prie molberto be jokios įžangos ir dirbu“, – antrina man Antanas.
Disciplinuotas dailininkas
Ir taip diena iš dienos, į tą pačią Miglovaros gatvę. Jau vien nuo tokio pavadinimo miglą galvon gali įsivaryti. O ką daryti tapytojui, kai orai meta minorinį iššūkį, kai diena iš dienos dangus pilka marška apsitraukęs?
„Bet miesto centras čia pat, geroje vietoje įsikūriau. Ir pavasaris jau šypsosi“, – šypteli Antanas, atminęs iš darbo dviračiu. Ir čia pat prisipažįsta, kad šviesa jam vis dėlto labai svarbi. Vasarą visi vakarai dosnūs. Žiemą sunkiau, bet tam yra savaitgaliai, todėl prie molberto jis atkakliai disciplinuotas.
Savo drobėse jis dėlioja motyvus, kompoziciją, ne visada leidžia autentikai prasibrauti į drobę, siekia, kad žvilgsnis nenukryptų nuo pagrindinių dalykų. Labai retai sutiksi disciplinuotą trisdešimtmetį dailininką, kuris griežtai planuoja ir laisvalaikį, ir darbą. „Neplanuosi, nieko nepadarysi, nieko nepasieksi“, – vėl trumpai tarsteli Antanas.
Kasdien sunkiai dirbdamas kelininku geležinkelių įmonėje jis atranda kūrybinių impulsų. „Aš jau brigadininkas“, – pataiso Antanas. Nors aš nemanau, kad nuo naujojo pavadinimo tas darbas jam kažkiek palengvėja. Bet jis nesiskundžia. Tokie jau tie dailininkai. Retas kuris Lietuvos dailininkų sąjungos narys iš savo kūrybos gyvena, gal būt todėl dažnas fizinių darbų nesikrato.
Gimtasis kaimas ir kūrybinės inspiracijos
Labiausiai Šeroną įkvepia gamta ir kaimas. Jis nevengia pabrėžti, kad yra kaimietis. Bene jauniausias iš penketo vaikų ir vienintelis mūzos paviliotas. Seserys Antanui 30-ečio proga padovanojo ryškiai raudoną bluzoną su užrašu „Gimęs tapyti, bet priverstas dirbti“. Sako, kad jam patinka raudona spalva, optimistiškai nuteikia. Turi raudonus batus ir džinsus. Tačiau tapyboje su šia spalva neperlenkia lazdos. Nepaisant polinkio į meną, stereotipiniu išsiblaškėliu, kūrybinėse kančiose ar emocijų bangose besisupančiu menininku savęs jis nevadina.
Savaitgalį Antanas vėl važiuos į savo gimtąjį Prasčiūnų kaimą Radviliškio rajone. Ten jo laukia ne tik naminės duonos ir rūkytų lašinukų vaišės. Pavasaris, reikia padėti tėvams žemės ūkio darbus nudirbti, daržus sukasti, per žiemą susikaupusias šiukšles iš visokių sodybos pašalių išgrėbti, medelius balinti, vieną kitą vinį įkalti. Pasižvalgo po šaltąją kamarą: grybų, daržovių, uogienių konservai baigia išsekti, nuo praėjusių skerstuvių kvapas belikęs, vadinasi laikas ruoštis naujoms. Ir taip kasmet, laiko ratu be atvangos.
„Darbai tam ir yra, kad juos nudirbtum“, – Antanas į filosofiją nesileidžia.
A.Šeronas it koks kaimo metraštininkas. Visus darbus, rūpesčius ir džiaugsmus suguldo į drobes. Paradinės Lietuvos jo paveiksluose nepamatysi.
Kaimo tema Antanui viena artimiausių – gamta, gyvenimo būdas, bendravimo nuoširdumas, paprastumas. Anot menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio, – kiekvienoje šuns būdoje, šulinyje ar krosnyje A.Šeronas randa tą kosmosą, apie kurį taip visi svajoja. Jis žavi atsidavimu klasikinei-modernistinei tapybai, aliejinio dažo kvapui, pasaulio kūrimui su teptuku rankoje.
Menotyrininkas pastebi, kad jaunieji menininkai pastaraisiais metais domėjosi grafika, medijomis, o su tapyba kažkas buvo atsitikę. Antanas kaip bomba sprogo su savo aliejine tapyba, sugrąžindamas mus prie ištakų.
Atgyja klasikinės tapybos bruožai
A.Šeronas – kuklus ir mažakalbis. Tad per savo parodų atidarymus ne kažin ką iš jo išpeši. „Aš ne iš tų, kurie mėgsta daug šnekėti. Rodau tai, kas man pačiam malonu. Nuo šaknų juk nepabėgsi. Kiekviena paroda – galimybė pamatyti savo darbus iš šono“, – sakė A.Šeronas, ką tik atidaręs savo turtingą ekspoziciją Panevėžio dailės galerijoje.
Nepasiduodantis madų tendencijoms jis dirba itin produktyviai, todėl gali pasigirti 9 personalinėmis parodomis, surengtomis Vilniuje, ne kartą Šiauliuose ir Panevėžyje, Radviliškyje ir per 40 grupinių ekspozicijų kituose Lietuvos miestuose bei užsienyje.
Apie jo kūrybą noriai kalba buvę Antano dėstytojai ir kritikai.
Panevėžio fotografijos galerijos vadovas Sigitas Laurinavičius kadaise buvo šiauliečio A.Šerono dėstytojas (jaunasis tapytojas baigė Panevėžio kolegijoje dailės ir technologijų pedagogiką, po to sekė Šiaulių universitete ištęstinės dailės ir technologijų pedagogikos studijos, vėliau Šiaulių universitete su pagyrimu baigė tapybos magistrantūrą) juokauja, kad atėjo laikas pasišildyti savo mokinio šlovės spinduliuose. Buvęs mokytojas sveikina Antano tvirtą apsisprendimą akcentuoti lietuvybę, savo šaknis ir kūrybos ištakas.
Antano kūryboje atsispindi aštuntojo dešimtmečio Lietuvos tapyba. Jaunosios kartos tapytojas A.Šeronas yra ekspresionistinės krypties atstovas. Jo ryškaus, niuansuoto kolorito išjautimas ir ypatinga spalvinė klausa stebina Lietuvos dailės kritikus. Grynosios tapybos atstovas žaismingai primena apie mūsų tradicijas. XXI amžiaus kontekste A.Šerono kūryba neatrodo pasenusi ar dogmatiška. Gal būt todėl jo kūrinių pažiūrėti susirenka jauni žmonės, jaučiantys tvirtus saitus su savo gimtine.
Liaudies išmintis
Tapytojui A.Šeronui, kuriančiam grynosios tapybos darbus, svarbus laiko santykis su pasirinktu objektu. Simboliuose užkoduotas žmogaus emocinis ir dvasinis tobulėjimas, išminties ir žinių troškimas. Būtent tai žmogaus gyvenimo kelyje ir yra svarbiausia. Trumpiau tariant, Antano paveiksluose surašyta liaudies išmintis. Tik ją reikia mokėti perskaityti. Šiauliečio paveiksluose regime buitinius siužetus, paprastą kaimo kasdienybę, gamtos vaizdinius, alsuojančius ramybe, kuri tarytum sustabdo laiką. Gaivindamas klasikinės tapybos bruožus A.Šeronas savo darbuose akcentuoja ir lietuviškosios tapatybės klausimą.
Dideli paveikslų formatai, puikiai jaučiami tonai ir pustoniai, platūs ir „riebūs“ potėpiai byloja apie tvirtą jauno menininko nusistatymą, atskleidžia tam tikrus kūrėjo pasąmonės klodus. Jo kūriniai interpretuojami per labai aiškią kontekstualumo prizmę. A.Šeronas nesislepia už savo kūrinio. Pastarųjų metų Antano tapyboje atsirado siužetas, pasakojimas, nuo abstrakcijos jis perėjo prie atpažįstamų daiktų ir vaizdų.
Menotyrininkas V.Kinčinaitis pastebi, kad tapytojas puikiai derina abstrakčios ir figūrinės tapybos galimybes didelio formato drobėse. Jo kūriniuose įprasti, kasdieniai daiktai meistriškai transformuojami į nerealaus pasaulio nuojautas. Autorius nuolat eksperimentuoja, išbando įvairias išraiškos priemones, daug fotografuoja, yra aktyvus parodų ir renginių dalyvis. Menotyrininkas neabejoja, kad A.Šerono sukaupta kūrybinė patirtis ir asmeninis entuziazmas ateityje turėtų išsiplėtoti į dar įdomesnius ir brandesnius meninės veiklos projektus.
Antanas Šeronas – apie save
Kadangi esu kilęs iš kaimo, natūralu, kad tiesiog negalėjau nestebėti gamtos ir, rodos, ramia vaga tekančio gyvenimo kartu su daiktais, gyvūnais, žmonėmis. Savitas kaimo gyvenimo būdas, paprasta kasdienybė savaime įsirašė manyje kaip tapatumas. Šiandieninio greito gyvenimo tėkmėje, tikriausiai kaip ir dalis žmonių, juntu daug nenatūralumo, negatyvumo, skubėjimo dėl skubėjimo. Tai labai vargina. Kaip į sielos atgaivą atsigręžiu į melancholiškus praeities objektus, ieškau juose paprastumo, gerumo, tikrumo – širdies. Viskas, kas neblizga ir nešaukia, kas atėję iš pilkos kasdienybės, atveria man žodžiais neįvardijamą būties esmę.
Senieji kaimo žmonės mane žavi savo vidine ramybe, lengvu požiūriu į probleminę situaciją. Šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje to labai trūksta – visi stveriasi už galvos ir panikuoja.
Taigi kaimo tema kūryboje man tebėra nepakitusi vertybė ir tarsi priebėga, kur galiu atsigauti, pailsėti, sugrįžti į save patį. Kartais koks senas, nebenaudojamas daiktas iš praeities atrodo toks mielas, taip paglosto sielą, pažadina vaikystės prisiminimus… Taip pat inspiruoja kūrybinius ieškojimus, nustebina spalvų, pustonių, faktūrų gausa. Mano vaizduojamų objektų lėta estetika, savitas grožis ir prasmė – tai šiandienos pasaulio kontrastas. Savo darbuose perteikiu įvairių daiktų, pastatų ir gyvūnų pavidalus; pasirinkti motyvai abstrahuojami ir sukuriama individuali emocinė interpretacija.
Apie kūrybą
Kas yra kūryba? Dažnai sau ir kitiems Antanas Šeronas užduoda šį klausimą. Pasak jo, kūrybą kiekvienas skirtingai supranta ir apibūdina. Vieniems tai pasitenkinimas, kitiems gyvenimo džiaugsmas, tretiems galimybė išreikšti susikaupusias emocijas, ketvirtiems save realizuoti ar tiesiog gerai praleisti laiką pasisemiant naujų žinių, praplečiant akiratį. Kiekviena interpretacija priklauso nuo gyvenimo aplinkybių.
„Man kūryba asocijuojasi su noru tobulėti, eiti į priekį tam, kad ateityje būtų pasiekti aukštesni rezultatai. Žinoma, čia labai svarbi motyvacija, kuri egzistavo visada. Ji keitė pavidalą tam tikrais gyvenimo etapais. Ją galima palyginti lipimu laiptais. Kuo aukščiau lipi į viršų, tuo labiau norisi dar aukščiau užkopti. Būna, kad tame kelyje pasitaiko ir netvirtų laiptų, kurie vos laiko kojas. Tai tarsi paraleliniai gyvenimo išbandymai, kuriuos mes turime praeiti. Kitu atveju mes stovėsime vietoje. Jei netobulėsi, tai ir degraduosi“, – įsitikinęs šiaulietis menininkas.
Pirminiame gyvenimo etape besivystančią Antano asmenybę labiausiai veikė artimieji, supanti aplinka. Todėl nenuostabu, jog šiandien savo artimajai aplinkai atiduoda tam tikrą kūrybinę duoklę. „Nuo šaknų nepabėgsi, o jas neigti yra didžiausia beprasmybė.
Svarbiausia kurti tai, kas miela ir artima širdžiai. Niekas nežino, kas bus ateityje, nes negali žinoti, kas patrauks akį ir kokie nauji vėjai pūstelės į naujus kūrybinius horizontus. Žinoma, tvirtas tas žmogus, kuris turi tvirtus kūrybinius pamatus. Nereikia bijoti eksperimentuoti ir ieškoti. Bet, turint pagrindą, išvengi ilgų klaidžiojimų po kūrybines pelkes. Stiprus tas žmogus, kuris išmoksta kažką naujo, bet tuo pačiu ir nebijo klysti. Neklysta tik tas, kuris nieko nedaro, o iš klaidų mokosi tie, kurie dirba. Naujų dalykų išmokęs žmogus visada bus stipresnis nei prieš tai“, – dėstė savo tiesas A.Šeronas.
Jis įsitikinęs, kad talentą žmogui davė Dievas. Visa kita reikia užsidirbti, nuolatos tobulinti, šlifuoti, lavinti save ir kūrybą . Tapytojo nuomone, kiekvienam kūrybiniam tarpsniui, motyvams, jų atradimui ir visapusiškam realizavimui reikia subręsti tiek iš savęs, tiek ir kūrybiškai. Nieko atsitiktinio gyvenime nebūna ir jis ne šiaip sau sukasi ratu.
Atsisveikinant su Antanu mano dėmesį palubėje patraukė mažas akmenėlis pervertas raudona juostele. Laimės simbolis. „Draugė kažkada padovanojo“, – nusišypsojo dailininkas.
„Ar neša sėkmę?“ – Klausiu Antano, jausdama, kad jis visokiais talismanais ne itin linkęs tikėti. Neapsirikau. „Svarbu, kad dažų būtų“, – sako žemiškasis Šeronas. Antanas darbštus ir atkaklus. Ir įkvėpimas jam ne katinas, kuris nori ateina, nori išeina.
