Dedikacija lyg trumpa charakteristika
„Genialiai dailininkei, gerai bičiulei ir neprilygstamai keikūnei su nuoširdžiausiu susižavėjimu ir dėkingumu“, – toks įrašas puikuojasi Grigorijaus Kanovičiaus dedikuotoje knygoje Adasai Skliutauskaitei, iliustravusiai jo romaną „Žvakės vėjyje“.
Kas pažįsta Adasą, neleis sumeluoti, – tikslesnio apibūdinimo jos personai negali atrasti. „Ypač man tinka trečiasis apibrėžimas. Nusikeikiu dažnai, retkarčiais labai riebiai. Kai kada mintyse, bet dažniausiai garsiai. Viešumoje prikandu liežuvį, bet su draugais – visada jis atsiriša. Ir viena būdama nevengiu paburnoti. Tai panašu į ritualinį užkalbėjimą. Štai anądien nusiplikiau karštu vandeniu, tai blyn taip skaudėjo, kad tik keiksmažodžiai mane ir išgelbėjo. Užkliuvusi už kokio kampo irgi visada apkeikiu jį. Užtat ir mėlynės niekada nebūna“, – juokiasi Adasa savo užkrečiamu juoku ir artistiškai nusikeikia.
Adasa Skliutauskaitė menininkų tarpe garsėja kaip puiki kulinarė, konditerė. Tai žino bičiuliai, todėl jos namų durys neužsidaro, nes kavutė pas Adasą išvirsta į diskusijas apie meną, maistą ir politiką. Pakeiksnoję valdžią, imamės maisto temos, skanaujame Adasos firminio pyrago su daržovėmis. Beigeliams kliūva ne mažiau nei politikams.
„Ui, nebe tie beigeliai šiandien. Pamenu jaunystėje jie būdavo traškia plutele, atsikandus burnoje tirpdavo. O dabartiniai, – lyg prasta bulka, kažkokia tąsi tešla. Įtariu miltai nebe tie, matyt modifikuoti. Mano viena pažįstama Halės turguje daro beigelius pagal amerikiečių receptą ir tai nepavyksta iškepti“, – pasipiktina Adasa ir nusikeikia.
Dailininkės studija – visas butas
„Neturiu tradicinių dirbtuvių ir nereikia man jų. Viskas telpa trijų kambarių bute. Virtuvėje valgau, svetainėje priimu svečius, čia pat gyvena ir mano lėlės. Kitame kambaryje prie lango tapau, čia turiu ir siuvinėjimo stalelį. Trečiame kambaryje miegu“, – trumpai paaiškina dailininkė ir vedasi į svetainę.
Šioje svetainėje man teko lankytis prieš gerą dešimtmetį. Pasikeitimų per tą laiką neįvyko. Didelės, mažos ir visai nykštukinės lėlės, pačios Adasos rankomis sukurtos ir labai panašios į ją, vienu metu sužiūro į mane savo didelėmis akimis. Lėlės įsitaisiusios foteliuose, ant sofos, ant komodos, ant palangės. Dailininkė jų niekam neparduoda. Sako, kad neištvertų išsiskyrimo.
Svetainėje prie lango yra komoda, kurioje menininkė laiko grafikos lakštus. Adasa traukia lakštus ir jausmingai komentuoja, pasinerdama į tuos laikus, kai litografijos technikos privačiai mokėsi Minske.
„1986 m. nuvažiavau į Minską pas savo draugę, su kuria baigėme studijas Vilniuje. Ten buvo labai geras litografijos meistras, spausdinimo centras, kokio Vilniuje anuomet neturėjome. Du kartus per metus po dešimt dienų važiuodavau daryti tų spalvotų litografijų. Ten aš kūrybiškai labai greitai laisvėjau. Kolegos stebėjosi ir man pačiai buvo kosmosas, niekaip nesuprasdavau kaip man tokie darbai gaunasi. Dirbau kaip katė maiše, bet turėjau intuiciją, nes jaučiu spalvas. Litografijos technologiją sunku suprasti normaliai neįsigilinus. Reikia paišyti ant akmens juodu tušu ir riebiu litografiniu pieštuku, o spausdinti spalvotai. Vienas paveikslas spausdinamas iš keturių akmenų. Tokius veiksmus galima palyginti su šachmatais, mąstant dešimt žingsnių į priekį. Litografijos meistras turi suprasti dailininko sumanymą, panašiai kaip yra džiaze“, – aiškino A.Skliutauskaitė.
Adasa lakštus leidžia nufotografuoti. „Litografijos – mano aukso fondas. Nori žmonės pirkti, o aš nebenoriu parduoti. Jos ypatingos, dariau jas kaip akvarelę, todėl jos dailiai plaukia, nėra aiškaus kontūro. Po litografijos etapo pradėjau tapybos ir piešinių ciklą. Gaila, kad nebegalėjau važiuoti į Minską. Jėgų nebeturėjau, dirbtuvės užsidarė, mano draugė mirė, viskas susikomplikavo. Tuo laikotarpiu, bene prieš 18 metų atsirado ir pirmosios siūtos lėlės“, – prisiminimais dalijasi menininkė.
Čia buvo, čia nebėr
Adasa Skliutauskaitė – dailininkė, kurią sunku įsprausti į tradicinius rėmus. Per ilgą kūrybinį kelią ji išbandė save daugelyje sričių – knygų iliustracijoje, atvirukų, lėlių, mokomųjų diafilmų gamyboje. Rimtos grafikės reputaciją užsitarnavo ištobulinusi sudėtingą spalvotos litografijos techniką. Jos efemeriška tapyba ir piešiniai sukurti spontaniškos nuotaikos akimirkomis, kai pati mintis ima ranką vedžioti.
„Vienur – bėgančios linijos, kitur – tirštesnis akrilo potėpis, sunkesnės spalvos – pilkos, rusvos, balkšvos, kurias įrėžia griežtesni brūkšniai. Informel primenanti tapyba neturi egzistencinio beviltiškumo; gestai pakankamai švelnūs, lyriški ir spontaniški, nerėžiantys sielos ir akies, o greičiau jas glostantys. Forma ir spalva nedalomai susiliejusi į vieną visumą: keliomis linijomis nužymimi veikėjai, kurie perregimais kontūrais vos vos išsiskiria nuo spalvingo antro plano. Nors žodis „spalvingas“ čia ir nelabai tinka. Spalvos yra, tačiau ne jos yra pagrindinės; paveikslų koloritas visuomet prislopintas, spalvų gama – nuo Adasos Skliutauskaitės mėgstamiausių įvairių atspalvių pilkos, mėlynos per žalią iki ochros ar raudono vyno spalvos. Akivaizdu, jog pati autorė nesiekia vienalytiškumo ir stilistinio vieningumo; tapybos darbai, kaip ir piešiniai – nuotaikos išraiška, atmosferos sukūrimas, būsenos fiksavimas“, – A.Skliutauskaitės kūrybą apibūdina menotyrininkė Jurga Ludavičienė.
Skliutauskaitės paveikluose užfiksuotos būsenos nuolatos kinta, kaip ir pati menininkė. Gal būt dėl šios priežasties, dėl emocijų svyravimo jos darbai atrodo lyg būtų nutapyti jaunos, pašėlusios dailininkės, kuri šiandien vienokia, rytoj – visai kitokia. Tik visi kūriniai persmelkti mąsliu liūdesiu ir ilgesiu, suvokimu, kad viskas greitai praeina, – čia buvo, čia nebėr. Ir nenumaldomas noras sugriebti tirpstančias ramybės bei grožio akimirkas išduoda menininkės brandą. Gegužės pradžioje Adasai Skliutauskaitei sukanka 88 metai.
Karo lėlės
Kambaryje, kuriame dailininkė mėgsta tapyti ir siuvinėti (daro tai pakaitomis, priklausomai nuo nuotaikos), viena siena paskirta šeimos istorijai. Nuotraukose – brangiausi žmonės: tėvai, vaikai, anūkai.
„Tik nesijuok, – perspėja Adasa ir papasakoja savo vaikystės svajonę. – Kaune prieš karą, kai buvau visai mažytė, labai norėjau būti sniego kasėja. Prisimenu sniego pusnis ir moterį, kuri kiekvieną rytą su didele fanerine lopeta kasdavo tą sniegą. Dabar nei žiemos padorios nebeliko, nei sniego, nei tokių lopetų belikę. Neišsipildė svajonė“, – šypsosi dailininkė.
Adasa gimė 1931-aisias Kaune. Jos tėvas – medikas, klinikų vadovas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, mergaitė ką tik buvo atšventusi savo pirmąjį dešimtmetį.
Skliutauskaitės paveikluose užfiksuotos būsenos nuolatos kinta, kaip ir pati menininkė. Gal būt dėl šios priežasties, dėl emocijų svyravimo jos darbai atrodo lyg būtų nutapyti jaunos, pašėlusios dailininkės, kuri šiandien vienokia, rytoj – visai kitokia.
„Pirmąją karo dieną buvo paskelbta evakuacija. Į vienintėlį traukinį vos tilpo žmonės. Mama spėjo pagriebti lagaminą su būtiniausiais daiktais. Kaune palikau savo mylimiausią lėlę, kurios gailėjausi visą gyvenimą. Gal būt dėl to ir pradėjau kurti lėles“, – pasakojo Adasa, rodydama savo vaikystės nuotrauką su ta lėle.
Pirmiausia šeima atvažiavo į Penzą, už Maskvos. Iš ten į Charkovą, kadangi Ukrainoje gyveno tėvelio mama ir daug giminių.
„Neilgai pabuvome, iš Ukrainos vėl reikėjo bėgti nuo vokiečių. Pasisekė mums, patekome į Biškeką (Kirgizija). Ten visą karą ir praleidome evakuacijoje. Tėvas dirbo ligoninėje. Štai ten ir pradėjau siūti lėles iš marlės. Prisimenu, kad žmonės ten sirgdavo maliarija. Buvo tokie vaistai akrechinas, chininas, nežinau ar bėra tokių šiandien. Žodžiu, vaistai buvo ryškiai geltonos spalvos miltelių pavidalu. Dažydavau marlę geltonai, o violetinės spalvos rašalu piešdavau akis ir plaukus.
Mano lėlės, tai mano siela. Aš jas dievinu. Darbo su jomis labai daug. Niekas manęs nemokė kaip jas siūti. Pirmieji veidai buvo plokšti, vėliau pradėjau daryti nosytes, lūpas, akims įdubimus sumaniau. Mokiausi pati iš savęs. Pirmąją marlinę lėlę Biškeke ir šiuolaikinę mano gražuolę skiria beveik 80 metų,“ – vis žvilgčiodama į vaikystės fotografiją pasakoja dailininkė.
Gyvenimas vingiuotas ir šakotas
„Vėliau tėvas, kaip gydytojas, savanoriu išėjo į armiją. Mes su mama likome Biškeke.
Kai 1945-aisiais grįžo į Kauną, atsiuntė kvietimą atvykti šeimai, laisvai negalėjome į namus sugrįžti. Prisimenu savaitę dardėjome traukiniu. Kol pasiekėme Kauną, tėvą išsiuntė į Japonijos karą“, – prisimena A.Skliutauskaitė, rodydama fotografijas.
Koks vyresniojo brolio likimas? Adasa sunkiai atsidūsta: „Mano vyresnysis brolis, baigęs „Aušros“ gimnaziją liko ginti Kauną. Jis buvo nužudytas kaip ir daugelis žydų“.
Adasa mokėsi Kaune dvikalbėje mokykloje. „Pamenu, žydų inteligencija kalbėjo rusiškai, o jau žemesni sluoksniai – jidiš kalba. Žydams leisdavo rusų kalba baigti mokslus Odesoje ir Charkove. Mano tėvas irgi baigė Charkove mediciną. Kai persikėlėme į Vilnių, teko tęsti mokslus taip pat rusų mokykloje. Mokykla buvo toje vietoje, kur dabar stovi mūsų vyriausybės rūmai. Brolis Jokūbas baigė mediciną, jis buvo 6 metais vyresnis. Tais pačiais 1949-aisiais aš baigiau vidurinę mokyklą. Iškasena aš“, – juokiasi Adasa, teisindamasi dėl savo ne itin taisyklingos lietuvių kalbos.
„Žinai, aš Kaune buvau pionierė, savo kambaryje turėjau Lenino kampelį su Iljičiaus portretu ir serpantinu. Dabar juokinga visa tai prisiminti, o anuomet, ką aš, vaikas būdama žinojau? Niekas vaikams politikos neaiškino. Mano tėvas užsiiminėjo ir privačia medicinos praktika. Kęstučio gatvėje gyvenome, turėjome 4 kambarių butą. Į vieną kambarį mums įkišo rusų leitenantą. Iki šiol prisimenu jo aštraus odekolono kvapą. Bjaurus tas kvapas buvo. Žodžiu, gyvenimas buvo vingiuotas, šakotas ir kuprotas“, – nusikeikia Adasa.
Absurdo studijos ir realizmas
Vilniaus dailės institute (dabartinė akademija) Adasai Skliutauskaitei teko mokytis pačiais košmariškiausiais Stalino laikais. „Jis mirė 1953-aisiais, aš baigiau dailę 1955-aisiais. Prisimenu anuometinį rektorių. Labai nesimpatiškas, niūrus, piktas didelia nosimi senis. Vėliau atėjo Vytautas Mackevičius. Atmosfera šiek tiek atšilo. Bet dalis dėstytojų nepasikeitė. Buvo tokia absurdiška disciplina – marksizmas leninizmas. Tai katedrai vadovavo moteris. Baisiai atgrasi persona, mes bijodavome ją koridoriuje susitikti. Grynas Stalinas, tik su sijonu“, – Adasa net nusipurtė nuo tų prisiminimų.
A.Skliutauskaitė nevengia riebių žodžių, kalbėdama apie studijas.
„Mes buvome primityvus, neparuošti studijoms, lyg iš vaikų darželio. Aš piešdavau paveikslėlius iš atvirukų, bet kažkaip patekau į tą institutą. Ne kažin ką išmokusi ten, baigiau tuos mokslus ir tapau diplomuota iliustratore.
Nešdavau iliustracijas į „Vagos“ leidyklą ir drebėdavau prieš vyriausiąjį leidyklos redaktorių. Būdavo pateikiu 15 eskizų viršelio iliustracijai. Netinka! Nuo jo priklausydavo priims, ar ne. Kitos tapybos mokyklos kaip rusų mes ir nežinojome. Vėliau atsirado lenkų, čekų žurnalai. Jų dailė anuomet mums atrodė nepasiekiama viršūnė. Dabartiniam jaunimui sunku suprasti, kad taip galėjo būti“, – pasakojo dailininkė.
A.Skliutauskaitė parodė savo diplominį darbą. Ką tik iškeptai dailininkei reikėjo iliustruoti H.Korsakienės romaną „Gyveniman išėjus“.
„Ar patikėsi, kad tai mano darbai? Visiškas socrealizmas. Knygoje aprašyta pirmoji jaunos gydytojos operacija. Viską reikėjo piešti iš natūros. Mano brolis Jokūbas dirbo Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Įsiprašiau į operacinę. Stoviu su bloknotu prie durų ir po pirmųjų pjūvių pasidarė bloga, nėriau į koridorių.
Kol fotografijos nebuvo, realizmas turėjo savo privalumų.
Pažiūrėk kokios naivios iliustracijos. Pažodžiui iliustravau. Va, žiūrėk, kokie autobusai anuomet važinėjo, apranga, skarelės, batai iki kelių, lagaminas, ir jauna mergina atvykusi dirbti į nežinomą miestą. Ji – šviesi asmenybė, baltais marškinėliais pasipuošusi. Žadintuvas, radijas, servetėlė – autentiška buitis. O čia veiksmas operacinėje, kokie veidai susikaupę, ligoninės lovos. Ir laiminga pabaiga: porelė stovinti ant lieptelio... Košmaras! Viską dariau iš natūros. Dabar nebemokėčiau taip rankų nupiešti“, – pasakojo įsijautusi dailininkė.
Pasijuokusios abi sutariame, kad nieko blogo tas realizmas jos biografijai nepadarė. O jeigu jo dailėje apskritai nebūtų, tai šiandien nežinotumėm kaip rengdavosi karaliai, kokiuose interjeruose gyveno žmonės, ką valgydavo, kaip medžiodavo. Kol fotografijos nebuvo, realizmas turėjo savo privalumų.
A.Skliutauskaitė, apdovanota nuojauta, būdama labai pastabi ir smalsi, dailėje pati sau kėlė kartelę. „Aš pati save sukūriau“, – pakartoja Adasa. Dabartiniai 40-50 metų dailininkai turėjo gerus dėstytojus. Mano karta neturėjo. Jie bijojo savo šešėlio, jie mums nieko nedavė. Matei mano diplominį? Dauguma tokie konjunktūriniai ir liko“.
Adasa apgailestauja, kad nebėra jos bendraamžių. „Susitikdavome su senuoju Petruliu, nebėra jo. Dabar tarp dailininkų likau vyriausia. Siaubas, kaip dinozauras jaučiuosi. Pastebiu, kad senesni menininkai kaip dirbo jaunystėje, taip ir šiandien kepa. Aš labai keičiuosi ir jaučiu, kad kuriu jaunesnį meną nei pati esu. Aš išlaisvėjau. Parodas darau kasmet, kūryba man atneša milžinišką malonumą“, – neslepia dailininkė.
Stebint A.Skliutauskaitės kūrybą daugeliui menotytininkų sunku patikėti, kad ši autorė baigė grafiką Vilniaus dailės institute 1955-aisiais, kai daugelis brandžių ir dabar madingų menininkų dar buvo negimę. Kaip nuėjus tokį ilgą kelią, nepalikti kūryboje nuovargio ženklų? Pastarieji dešimtmečiai dar labiau išskleidė šios dailininkės talentą ir meistrystę.
Vartome paskutinę jos iliustruotą Grigorijaus Kanovičiaus knygą. „Ar patikėtum, kad čia tos pačios dailininkės iliustracijos? Čia aš piešiu laisvai ir labai žydiškai. Keliais štrichais išryškinau herojų charakterius, tradicijas, išgyvenimus. Atrodo nuo tų 1955-ųjų iki šiol praėjo visa amžinybė. Pirmą kartą atradau naują būdą. Piešiau ne plunksnele, o pipete lašinau tušą ir braukiau. Laisva linija tai tiesi, tai kreiva, tai pradingsta, tai atsiranda atsitiktinai, be prievartos ir būtinybės“, – lygina Adasa savo kūrybą.
A. Skliutauskaitės darbuose linijos įgyja skirtingus pavidalus, įgauna tarpusavio sąveiką. „Jos meninė stilistika – nepaprastai jautri, subtili, profesionali ir kartu labai savita, o savitumas – tiesiog būtina sąlyga, norint piešiniu atskleisti pačias įvairiausias emocines būsenas. Nesvarbu, ar A. Skliutauskaitė norėdama sustiprinti būsenos įspūdį, akcentuoja spalvą ar tik išryškina linijų bei dėmių kompoziciją, – dailininkei visuomet pavyksta įtikinti būsenos nuoširdumu“, – tai menotyrininkės E.Černiauskaitės pastebėjimai.
Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje saugoma unikali Adasos Skliutauskaitės grafikos kolekcija. Vienas jos kolekcijos akcentų – originalios iliustracijos rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romanui „Žvakės vėjyje“. Dailininkė įtaigiai vaizduoja Lietuvos žydų likimą prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą, štetlo kasdienybę, subtiliai perteikia žmonių tarpusavio santykius. Personažai kuriami subtilia minkšta linija. Vyrauja poetiški, melancholiški, nostalgiški motyvai, juntama artėjanti katastrofa.
Aš ne lietuvė, ne žydė ir ne rusė
Su A.Skliutauskaitės piešiniais knygelėse užaugo kelios vaikų kartos. Ji iliustravo gražiausias vaikų pasakas. „Pelenė“ ir „Raudonkepuraitė“ anuomet buvo spausdinamos 50–70 tūkstančių egzempliorių tiražu. Šias istorijas ji perteikė ne buitiškai, o romantiškai, įtaigiai, ugdydama mažųjų skaitytojų vaizduotę.
Dailininkė rodo 1973 metais išleistas vaikų pasakas ir lygina su savo piešinių originalais. „Spaudos kokybė – tragiška, popierius – baisus šaršalas, knyga atrodo lyg būtų su pelenais sumaišyta. Nusipirkusi „Pelenę“ apsiverkiau iš apmaudo. Mano perlamutrinės, peršviečiamos, lengvos, virpančios akvarelės, knygelėje atrodė paniekintos, murzinos lyg purvu išterliotos“, – prisimena Adasa.
K.Saja, R.Skučaitė, J.Vaičiūnaitė, V.Palčinskaitė buvo jos mėgstamiausi rašytojai. „Pasiūlydavo man ir kiti rašytojai iliustruoti knygas. Bet leidykloje egzistavo kažkokia idijotiška tvarka, – ne daugiau kaip vieną knygutę per metus! Būdavo, kad visai neturiu pinigų ir nežinau ar leidykla duos darbo. Vyras atsiųsdavo pinigų iš Izraelio“, – atvirauja A.Skliutauskaitė.
Mano gyvenimo istorijoje viskas suplakta, lyg kokteilis. Savo esybe esu kosmopolitė
Ar pačiai nekilo noras važiuoti į Izraelį?
„Jutau spaudimą, Lietuvoje buvo nerealus žydų išvykimo vajus. Visi šaukė: mes važiuojame dėl vaikų. Mano lozungas buvo kitoks. Sakydavau, kad kiekvienas žmogus turi teisę nugyventi savo gyvenimą. Vaikai gyvens savo. Aš nenorėjau gyventi Izraelyje. Likau Lietuvoje ir nesigailiu nė vienos dienos!“
Adasa prisipažįsta, kad palmė jai – ne medis, o saulė – ne draugas. Nepatinka jai ir tie banalūs vaizdeliai su šezlongais, mėlyna jūra ir chloruotu baseino vandeniu. Ją įkvepia debesys, patinka virpantys žalsvai sidabriniai topoliai, drebulės, kvepiančios liepos.
Paklausta kuo ji save laiko, nedvejodama atsakė: „Aš ne lietuvė, ne žydė ir ne rusė. Mano gyvenimo istorijoje viskas suplakta, lyg kokteilis. Savo esybe esu kosmopolitė. Bet labiausiai mėgstu europiečius“.
