Menininkų spiečius
Sodams nužydėjus vos 25 kvadratinių metrų galerija atveria duris menininkų spiečiui. Taip parodos kuratorė dailininkė Rūta Eidukaitytė apibūdina gausų dailininkų pavasarinį susibūrimą. Kad suprastum šio bruzdesio esmę, reikia jame apsilankyti ir suvokti dailininkų ilgesį, atsivėrusį išgyvenus šaltąjį periodą. Visi seniai nesimatę dūzgia, šnekasi, bičiuliaujasi, pasakoja apie būsimas parodas ir artėjančius plenerus.
Čia viskas vyksta pagal avilio taisykles. Nedidukėje galerijos erdvėje buriasi ir Lietuvos tapybos klasikai, ir menininkai, ką tik pradėję savo kūrybinį kelią. Paklausite – kaip ten sutelpa 65 dailininkai su savo paveikslais? Galerijos savininkei ir miniatiūrų parodos organizatorei Rūtai Eidukaitytei tenka savotiškas šio spiečiaus „motinėlės“ vaidmuo, – nemažas rūpestis rengiant ekspoziciją. Kiekvienas menininkų spiečiaus dalyvis parodai suneša „nektarą“, – sukuria po tris miniatiūras. Šių metų spiečiaus tema „Lėlė“. Skulptūra, tapyba, grafika, fotografija, meniniai objektai, kolekcinės grafikės Joanos Bružienės lėlės ir t.t. Eksponatų tiek daug, kad daliai meno kūrinių šį kartą teko apsigyventi ant židinio ar įsikurti ant palangių. Rūtos studija mėnesiui tampa panaši į antikvariatą, kuriame netrūksta meno mylėtojų, pokalbių, susitikimų su autoriais.
Išsiskirsčius sambūriui ir pasibaigus miniatiūrų parodai, Rūta Eidukaitytė uždaro duris. Galerija tampa jos dirbtuve, kasdienine tapytojos darbo vieta.
Koloristinės tapybos tradicijų tęsėja
Rūta Eidukaitytė viena ryškiausių jaunųjų menininkų, tęsianti lietuvių koloristinės tapybos tradicijas. Jos kūryba įvertinta Antano Gudaičio tapybos konkurse. Šis, kas dveji metai rengiamas konkursas liudija, kad A.Gudaičio puoselėta dailės kryptis tebėra gyvybinga ir svarbi Lietuvos kultūrai. 2014-ųjų konkursas buvo skirtas XX amžiaus lietuvių tapybos klasiko, vieno modernistų grupės „Ars“ įkvėpėjų ir Lietuvos dailininkų sąjungos organizatorių, ilgamečio Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademijos) profesoriaus A.Gudaičio gimimo 110-osioms metinėms.
Dalyvauti konkurse kviečiami Lietuvos dailininkai profesionalai, savo kūryboje tęsiantys lietuvių koloristinės tapybos tradiciją. Tąkart į kvietimą atsiliepė trys dešimtys autorių. Išgirdusi savo vardą, Rūta negalėjo patikėti tapusi nugalėtoja, aplenkusi pripažintus Lietuvos tapybos grandus. Po to jos gyvenime sekė daug parodų, vertinimų, apdovanojimų, tačiau A.Gudaičio tapybos konkurso laureato diplomas „Už lietuvių koloristinės tapybos tradicijos tęstinumą ir plėtrą“ buvo pirmasis jaunos dailininkės pakylėjimas ligi dangaus.
Pripažinimas galima sakyti nusileido iš debesų. Romantiškų, jaukių Rūtos kelionių ciklo „Ant debesų“, įamžintų drobėse, nukėlė į Rūtos ryškų fantazijų pasaulį. „Savo tapybos cikluose pasakoju įvairiausias istorijas. Pirmieji istorijos „Ant debesų“ darbai gimė prieš dešimtmetį Nidoje. Tapiau iš natūros kopose. Iš smėlio didžiuliais kuokštais styrojo žolės, buvo labai karšta, oras virpėjo nuo kaitros, dangumi plaukė keli debesėliai. Staiga išvydau kaip karštas virpėjimas tuos žolių kuokštus perkėlė ant debesų. Kitą dieną visi tapėme apsinuoginusią moterį.
Iš natūros atsiradę motyvai, užvedė Rūtos fantazijos variklį taip stipriai, kad kelias vasaras pleneruose ji tapo debesų ganytoja.
Nuo smėlio aš ją perkėliau ant debesies, nes mano manymu ji ten ir turėjo būti. Vėliau išvažiavau į Skudutiškio plenerą. Mažame miestelyje dairydamasi motyvų, pastebėjau berniuką važinėjantį dviračiu. Jis suko ratais aplink, lyg norėdamas, kad jį nutapyčiau. Kai nutapiau Skudutiškio peizažą, tą berniuką užkėliau ant debesies“, – pasakoja Rūta apie savo debesų istorijas.
Iš natūros atsiradę motyvai, užvedė Rūtos fantazijos variklį taip stipriai, kad kelias vasaras pleneruose ji tapo debesų ganytoja.
„Pamenu prie Kauno, Zalensų sodybos plenere karštą vasaros dieną važiavau su vaikais į kaimo parduotuvę pirkti ledų. Per miškelį, per laukus siaurais vingiuotais keliukais vairuoju ir pamatau netoliese einančią sulinkusią bobutę. Už pavadėlio ji vedasi katiną! Staiga ant kelio iššoka šernas. Spiegia stabdžiai, mašina sustoja, širdis nusirita į kulnus ir prieš mano akis tam milžinui šernui iš paskos kelią perbėga 26 šerniukai! Mano vaikai nuščiuvo iš susižavėjimo ir baimės. Skaičiavome juos visi susikaupę. Grįžusi į sodybą nutapiau dienos regėjimą: per laukus einančią, susirietusią į kuprelę bobutę su tuo katinu, o bėgančius šernus paleidau kamuoliniais debesimis ir medžių viršūnėmis“, – itin ryškius motyvus iš natūros perpintus su vaizduotės mizanscenomis prisimena dailininkė.
Menotyrininkas dr. Remigijus Venckus apie įspūdingą R.Eidukaitytės tapybą, išlaikančią glaudų dialogą su lietuvių tapybos tradicija, pirmą kartą savo mintimis dalijosi rengdamas kritinę tapytojos parodų vaizduojamųjų menų festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ recenziją. Jis pastebėjo, kad drobėse atveriami peizažo toliai vienu metu atrodo ir esą stabilūs, ir kintantys lyg kokiame filme. Dažniausiai išraiškingų kompozicijų didžiausią erdvę užima debesų masyvai. Sukuriama vientisa judančios tapybos sistema, kurioje potėpiai tarsi slysta ne drobės paviršiumi, o atvaizduojamo daikto ar pavidalo, debesies, augalo kontūru.
Tarp tikrovės ir mito
Po debesų istorijų, Rūta nukelia mus ant žemės, į paslaptingą prie Paryžiaus stūksančią Fontenblo girią. Kai R.Eidukaitytė pirmą kartą mėnesį gyveno Paryžiuje menininkų rezidencijoje, noras pažinti šios girios paslaptį vedžiojo ją klaidžiais girios takais. Šiemet ketvirtą kartą ji vyks į šia rezidenciją ir vėl susitiks su legendomis apipinta giria.
„Man labai gera gamtoje tapyti. Pavyksta atsipalaiduoti, atsiriboti ir susikaupti kūrybai“, – sako Rūta.
Ar darbą Paryžiaus menininkų rezidencijoje galima sulyginti su darbu pleneruose?
„Ne visai. Ten aš esu visiškai viena, darau tai ką noriu ir man tai labai patinka. Patikėkite, – būvimas vienumoje mane itin gerai veikia. Kada noriu – einu į muziejų, vaikštinėju Senos pakrante, stebiu žmones kavinėse, lankau istorines kapines, o grįžusi vakarais, naktimis dažniausiai tapau. Galva pilna minčių, aš nerimauju, verdu, noriu savo įspūdžius, susikaupusius jausmus kuo greičiau išguldyti ant drobės, dažai tiška itin energingai. Kitą dieną vėl einu į savotišką medžioklę ieškoti reginių. Jokie aplinkiniai dirgikliai manęs nejaudina. Buitis ir kiti dalykai, kuriuos nuolat darau namuose, Paryžiuje atsitraukia į paskutinį planą. Šioje rezidencijoje buvau jau tris kartus, todėl turiu draugų, bendraminčių, su kuriais susitinku, pasišneku, pasivaikštome kartu.
Kai grįžusi iš rezidencijos Rūta Vilniaus rotušėje surengė parodą, daugelis nepažino jos braižo. Nebeliko raitytų, dangumi plaukiančių kamuolinių debesų, atsirado aštrios linijos drama, giliai žalios spalvos paslaptis, kuriai įminti reikia specialaus kodo. Paveikslai iš 2016 m. tapyto ciklo „Sielų giria“ kalba ne tik apie vietą ir laiką (darbai sukurti Fontenblo girioje, buvusiame karališkame medžioklės parke, šią girią tapyti ypatingai mėgo XIX amžiaus prancūzų tapytojai, impresionizmo pirmtakai, be to, šalia girios, Fontenblo mieste, gyveno ir mirė Oskaras Milašius), bet ir subjektyvią, neregimą, o gal ir matomą miško atmintį, kur iš medžių, augalų, uolienų – gamtos išnyra istorijos, kurias pasakoju savo kūriniuose“, – aiškino pasikeitimus Rūta.
Sakoma, kad visiškai natūralios gamtos samprata yra žmogaus proto kūrinys. Natūrali gamta egzistuoja tik ten, kur nebuvo žmogus kojos įkėlęs. Pasak menotyrininko R.Venckaus, dailininkės kūryboje poetizuojamas ir perteikiamas neegzistuojantis ir tarytum siekiamas natūralumas.
„Taigi R.Eidukaitytės kūryba – tai gamtos mito poetizavimo aktas. Jis vykdomas tapant, taip gamtą apdovanojant meile, grožiu, dorumu ir trinant ribas tarp realybės ir fikcijos, tarp tikrovės ir mito. Rūta savo žvilgsniu ir potėpių pynėmis taip pat tiria gamtovaizdžius kaip aplinkas, kuriose periodiškai bei epizodiškai atsiranda ir žmogaus figūra“, – sako menotyrininkas.
Ta figūra tai atsiranda, tai išnyksta, lyg sapnas ar vizija. Retas menininkas reiškia gilius žmogiškus jausmus be sarkazmo, be pykčio ir pagiežos. Šiandien darosi retenybė – destruktyviame pasaulyje įžvelgti grožį.
„Mano visi darbai labai asmeniški. „Sielų girios“ ciklas iš Fontenblo susijęs su išgyvenimais, su mistiška vietove, kur medžius priimi kaip žmones. Tapiau kaip medžiai virsta žmonėmis, o žmonės – medžiais. Pelėdos, uldukai, uolos, apraizgytos gebenėmis, sustiprina mistiką. Sapnų motyvai paveiksluose, tai mano regėtas, išjaustas, suasmenintas paslaptingos girios istorijos pasakojimas“, – atviravo R.Eidukaitytė.
Retas menininkas reiškia gilius žmogiškus jausmus be sarkazmo, be pykčio ir pagiežos. Šiandien darosi retenybė – destruktyviame pasaulyje įžvelgti grožį.
Žvalgantis į langus
Naujausias R.Eidukaitytės tapybos ciklas „Langų istorijos“, eksponuojamas meno galerijose ir vėl sujaudino jautrios sielos žmones, išsiilgusius šiltų jausmų. Istorijos gimė žvalgantis, stebint gyvenimą languose. Visos mizanscenos realios, gyvos, jautrus tikro gyvenimo atspindys.
Negaliu aplenkti Rūtos tapybos gerbėjo, mano kolegos Valdo Puteikio viešai išsakytų minčių: Man patinka mažos leidyklos („Žara“, „Gelmės“, „Apostrofa“) ir mažos galerijos („Meno niša“, galerija RA, Raimondo Savicko galerija). Pastarojoje jau kelintą kartą savo nugludintą, tačiau itin laisvą potėpį demonstruoja tapytoja Rūta Eidukaitytė. Buvo „Parkų istorijos“, buvo „Bučinių istorijos“, o dabar – „Langų istorijos“. Ir visų įkvėpimas – Paryžius. Sakysite – kaip senamadiška, koks stereotipas!? Tačiau... Vieni prie lango Paryžiuje kontempliuoja apie globalų pasaulį, kiti realistiškai stebi kaimynų ar praeivių gyvenimą, treti mintimis dirba kaip sociologai...
Gyvendama mažytėje Prancūzijos sostinės studijoje, Rūta pro langą matė tai, į ką leidosi jos romantiška siela. Realistinė maniera, neoimpresionistinės replikos ir virtuoziškai, dinamiškai išsukta teptuku linija – nepajudinamas tapytojos braižas: alter ego! Snobus girdėjau kalbant, neva tai senamadiška. Bet... nieko nėra madingiau, kaip būti senamadiškam. Laimei, tapyboje „mados tendencijos“ iš esmės neveikia – juk kas pasakys, kad štai ši emocija madinga, o štai ana – jau senamadiška? Kaip ir meilė. O Rūtos meilė aplinkai labai stipri“.
Rūta prisipažino, kad „Langų istorijos“ – taip pat jos sapno išdavos.
„Atsimenu kai kuriuos paveikslus iš to sapno ir tai, kad per miegus daug šnekėjau. Buvo keista, nes paprastai daugiau galvoju. Ir tyliu.
Paskui tapiau Paryžiuje. Jau ne sapne. Priešais mano langą – kiti langai. Ir prasidėjo! Juk tie langai – tai namų akys. Žiūri į mane, markstosi. Tie, kurie atsimerkę – rodo man kažką, pasakoja. Lyg tai būtų koks kino filmas. Matau, kaip žmonės susitinka, geria vyną. Bučiuojasi. Šoka. Valgo. Kalbasi. Skaito. Nusirengia.
Aš žiūriu į langus ir pati kuriu istorijas. Jas išsigalvoju. Dažniausiai apie du žmones, kurie tokie savi ir artimi, kad net susipynę. Lyg būtų medžiai. Augalai. Ugnis. Mintys. Kartais ten aš. Aš žinau, kad viskas nesvarbu ir netikra, bet užtenka vieno kito potėpio ant drobės ir viskas tampa realu.
Net tušti langai – geri istorijų pasakotojai. Kiekvienoj kiaurymėj vis kita istorija. Ta istorija, atrodo, toks netikras ir mažas dalykas, o virsta ištisu gyvenimu. Paroda apie tai, ko nėra, bet iš tikrųjų yra. Apie tai, kas vyksta, bet nebūtinai realybėje. Gali nieko net nebūti. Daug ką galima įsivaizduoti. Ir viskas galiausiai apie meilę“, – taip jausmingai savo „Langų istorijas“ pristatė tapytoja.
Paveiksluose sprogstant jausmams, dingsta aštrūs potėpiai, atsiranda Rūtai būdingas linijos aptakumas, šį kartą inspiruotas baroko dvasios. Dailininkės pasirinktas motyvas, padiktuoja ir linijas, ir spalvas. „Langų istorijos“ – tai Rūtos meilė žmogui, visatai. „Negali sakyti, kad Rūta įsimylėjo ir pritapė besibučiuojančių porelių. Aš analizuoju savo jausmus, pasikapstau giliau ir – vualia“, – šypteli R.Eidukaitytė.
Muzikos ir tapybos simbiozė
Paprastai vaikams, augantiems menininkų dinastijose nekyla klausimas „kuo būti užaugus?“ Rūtos Eidukaitytės situacija kitokia. Jos mama muzikantė, baigusi chorinį dirigavimą ilgai dirbo muzikos srityje. Tėtis verslininkas.
„Mudviejų su sese vaikystė prabėgo mokantis muzikos. Nuo ketverių metų sėdėdavome prie fortepijono, vėliau abi mokėmės Čiurlionio meno mokykloje. Tik aš po šešių metų pabėgau į dailę. Labai norėjau kurti, piešti, o muzikos atlikėjo kelias manęs neviliojo. Turėjau labai lakią fantaziją. Tiesa pasakius piešti nemokėjau, bet rašydavau ir paraštėse iliustruodavau. Atsitiko taip, kad vienas mokinys išėjo akademinių atostogų, tai aš pasiprašiau į jo vietą. Juokėsi visi iš manęs, sakė grįši kitąmet į muziką, nes man labai gerai ten sekėsi. Bet nebegrįžau. Įstojau į Dailės akademiją. O mano sesuo Vaiva Eidukaitytė tapo profesionalia pianiste“, – pasakojo dailininkė Rūta.
Tačiau muzika iš Rūtos gyvenimo nepasitraukė. Pianiną pakeitė gitara. Nė vienas Rūtos organizuojamas renginys, nė viena jos asmeninė paroda nepraeina be gitaros ir jos sukurtų dainų. Greitu laiku pasirodys jos atliekamų dainų pirmasis kompaktinis diskas.
„Muzikos ir tapybos simbiozė padeda man gyventi ir kurti. Visada klausausi muzikos, kartais dainuoju tapydama, niūniuoju eiles. Sukūriau melodiją Raimondo Savicko tekstams, galvojau apie tas dainas tapydama vienumoje. Būna, kad muzika padiktuoja posūkį tapyboje. Būna ir tylos akimirkos, kai nieko nenoriu nei matyti, nei girdėti“, – teigė Rūta.
Kodėl menininkai tokie jautrūs? – Paklausiau tikėdamasi tylos arba nesusipratimą simbolizuojantį žvilgsnį. Nieko panašaus, gavau nuoširdų ir atvirą atsakymą.
„Kai muzikos mokiausi, atsirado jautrumas garsui, švaraus garso ar menkiausios klaidelės pajauta. Tapyboje yra jautrumas spalvai. Visa tai persiduoda gyvenime, tuomet tampi absoliučiai jautrus ir jausmingas viskam. Menininkai visi jautrūs. Mes tampame jautrūs sau, sugebame giliai į save nusileisti ir kažką iš gelmės iškapstyti. Kai giliai iškapstau ir padarau parodą, per atidarymus man visada būna gėda. Jaučiuosi lyg nuoga prieš auditoriją. Tai labai asmeniška ir itin jautru“, – atviravo R.Eidukaitytė.
Tradicijos tąsa – didžiausias tarptautinis pleneras
Dailininkė Rūta Eidukaitytė kuruoja didžiausią tapybos plenerą „Vilniaus spalvos“. Dalyvių skaičiumi (32 dailininkai iš 9 pasaulio šalių) rekordinis pleneras – simpoziumas netrukus bus užregistruotas Lietuvos rekordų knygoje.
„Pasakysiu atvirai, – aš jo labai bijojau. Ar įmanoma sujungti 32 menininkus -individualistus? Kiekvieną vakarą organizuodavau dailininkų prisistatymus. Jie mielai kalbėdavo apie kūrybą, pasakodavo apie savo šalį. Mano nuostabai pokalbiuose jie dalyvaudavo visi, grupelėmis neišsiskirstydavo. Organizuotas dainų vakaras parodė, kad dailininkai labai balsingi. Skambėjo devynių šalių liaudies dainos. Net ir tie, kurie niekada nedainavo, pajutę bendrystę ir kolegų nuoširdumą, įsijungė be baimės. Mūsų koncertas buvo vertas dėmesio“, – džiaugėsi R.Eidukaitytė.
Jau aštuonerius metus pleneristai ne tik tapo Vilniaus miestą, bet ir susipažįsta su mūsų sostinės istorija, jiems organizuojamos ekskursijos po senamiestį, muziejus, bažnyčias, dailės galerijas. Kas kartą vyksta jau tradicija tapusi akcija – visų plenero dalyvių tapymas iš natūros Vilniaus senamiestyje.
Problematiško charakterio dailininkai yra pavojus tiek mažuose, tiek dideliuose pleneruose, – mano Rūta.
Pleneras vyksta sostinės konferencijų centre ir viešbutyje „Karolina Park“. vienas pagrindinių plenero tikslų yra atgaivinti ankstesnę Vilniaus miesto savivaldybės rengtų plenerų tradiciją ir siekti garbingo bei įpareigojančio tarptautinio Vilniaus plenero titulo. Šio plenero organizatorių, sostinės „Karolinos“ viešbučio savininkų iniciatyva kaupiama profesionalių menininkų plenero metu nutapytų paveikslų kolekcija ateityje bus eksponuojama viešose erdvėse. Skirtingų tautybių menininkų netikėtu kampu pamatytas ir įamžintas Vilnius jau dabar „Karolinos“ viešbučio svečiams, konferencijų dalyviams bei meno gerbėjams suteikia progą pamatyti Vilniaus miestą kitomis akimis. Kiekvieno plenero uždarymo metu „Karolina Park“ viešbutyje vyksta didelė meno šventė, – atidaroma naujai sukurtų kūrinių paroda.
Kokiu principu atrenkami dailininkai į šį plenerą? – Klausiu kuratorės Rūtos.
„Menininkus iš kitų šalių kviečiame vadovaudamiesi kolegų rekomendacijomis. Kiekvieną kartą norime matyti vis kitus. Tačiau priimant tokį didelį būrį žmonių, svarbu turėti kelis dailininkus, jau anksčiau bent kartą dirbusius šiame plenere. Jie labai padeda bendraujant, žino tvarką, sujungia menininkų komandą ir yra mano patikimi ramsčiai. Be to, kad menininkas būtų įdomus ir savitas, labai svarbu, kad būtų draugiškas, šiltas, nekonfliktiškas žmogus. Problematiško charakterio dailininkai yra pavojus tiek mažuose, tiek dideliuose pleneruose. Jie gali išderinti kūrybinį kolektyvą, o mikroklimatą išsaugoti itin svarbu. Per ilgus metus buvo pas mus ir nemalonių ekscesų, todėl tiems menininkams kelias į šį plenerą uždarytas“, – paaiškino kuratorė R.Eidukaitytė.
Ar spėji ką nors pati nutapyti, kai tenka vadovauti 32 dailininkų plenerui?
„Tenka perlipti per save, nes kaip menininkei norisi sudalyvauti ataskaitinėje parodoje. Kaip kuratorei tenka susidėlioti prioritetus. Žinau, kad turiu rūpintis kitais žmonėmis, kad visiems būtų jauku, įdomu ir prasminga. Visi dailininkai dvi savaites jaustųsi ir gyventų lyg šeimoje, būtų vieningi kaip kumštis, kad nuolat lydėtų kūrybinė atmosfera. Jei lieka laiko, užpildau jį savo kūryba. Nors negaliu skųstis, – šiemet man pavyko nutapyti dvi drobes, kurias vėliau pristačiau savo asmeninėje parodoje „Langai“. Manau, kad pavyko viskas. Aš laiminga“, – šypsosi Rūta.
Kūryba ir bendravimas – neatsiejami
Kai Lietuvoje vykstantys plenerai vaizdingose vietovėse prie ežerų, kai dailininkai gyvena sodyboje, kur nereikia rūpintis buitimi, Rūta parsiveža turtingą grobį. „Mintys visiškai išsivalo, mėgstu tapyti gamtoje, dėl to, kad gerai įsimenu spalvas, derinius, nes joje viskas idealiai sukomponuota. Grįžus į studiją lengva kurti, nes spalvos, formos ir vaizdiniai ilgam išlieka galvoje, belieka perkelti juos į drobę ar pabaigti pradėtą kūrinį“, – sako Rūta.
Jei ji skrenda į svetimą šalį, kur būna pakviesta keliolika menininkų iš skirtingų šalių, nesitiki ten sukurti kažką ypatingo. Bet visuomet parsiveža daug eskizų. „Vaikštau, piešiu, dairausi, kyla minčių, padarau ten tai, ką privalu padaryti. Tarptautinius plenerus vertinu labiau kaip bendravimą, naujas pažintis, draugystę bei meno pasaulio pažinimą. Dažniausiai lankome muziejus, susipažįstame su istoriniais objektais, bendraujame tarpusavyje, o tai yra svarbiausia. Mūsų ryšiai niekur nedingsta. Vieni kitus kviečiame į plenerus savo šalyse, darome parodas“, – teigė dailininkė.
Šiemet Rūta keliaus į Makedoniją. Iš šešiolikos kviestinių dailininkų ji vienintelė atstovaus trijų Baltijos šalių regionui.
„Nors turiu daug kvietimų, bet atsirenku kur važiuoti. Nesu rekordininkė, apsiriboju 2-3 plenerais per metus. Netrukus skrisiu į Makedoniją, kuri mane domina istoriškai. Juolab pleneras vyks prie pat Albanijos, didelio ežero pakrantėje, sename Ochrino mieste. Neabejoju, kad ten rasiu įkvepiančių vaizdų“, – sako gamtos mylėtoja.
O spalį vėl į Paryžių – visam mėnesiui, tęsti darbų, kurie drobėse suguls į Rūtos neišsenkančias improvizacijas, stebinančias ir jaudinančias meno mylėtojus.
