Meno erdvė: tapytoja Adelė Liepa Kaunaitė ir jos sielos galerija

Šį kartą keliausime į kaimą, tolyn nuo kaitros, nuo miesto šurmulio, pas tapytoją Adėlę Liepą Kaunaitę. Senojo Zyplių dvaro parko pašonėje prigludusi jos tėvo, dailininko Vytauto Kauno sodyba jau keli metai yra ir jo dukros meno rezidencija. Gal kiek per skambiai pavadinau, bet juk ir rezidencijų būna visokių. Sodyboje pajunti, kad XXI amžius vos vos įkėlęs savo nedrąsią pėdutę į šį žemės lopą. Ir tik naktį, kai suminga varlės ir lakštingalos, supranti, kad civilizacija čia pat, už senų tuopų, kur girdėti mašinų ūžesys, nepertraukiama asfalto ir gumos aimana.
Adelė Liepa Kaunaitė dirbtuvėje
Adelė Liepa Kaunaitė dirbtuvėje / Lilijos Valatkienės nuotr.

Adelė ar Liepa?

Basakojė Adelė Liepa Kaunaitė ateina pasitikti. Mojuoja viena ranka, kitoje – meškinių česnakų lapai. Gaminsime salotas. Iš paskos bindzena du šunys ir katinas. Didysis Nutis išsiveržia į priekį, apuosto, prisimena, kad prieš mėnesį matėmės Vilniaus galerijoje per parodą ir taikiai mane praleidžia į savo valdas.

Kiekvienam žmogui jo paties vardas skamba lyg gražiausia melodija. Seniai knietėjo paklausti kokiu vardu kreiptis į jaunąją dailininkę. Pasirodo, Liepa ją vadina miestiečiai, Adele šaukia artimieji, draugai ir vietiniai kaimiečiai. Štai tokia ji susidvejinusi, kaip ta sena sodyba amžių kryžkelėje. Ne veltui po dvynių ženklu gimusi.

Kaip ten buvo su tais vardais? Adelė Liepa juokiasi: „Nesutarė tėvai kurį vardą man duoti, tad abu ir gavau. Juk negalėjau prieštarauti“. Žinant, kad žmones visais laikais domino semantinės žodžio reikšmės ir jų atspalviai, tikėtina logišku tėvų pasirinkimu ir savotišku užprogramavimu.

Savo straipsniuose man neteko gilintis į reikšmių teoriją, tad šis kartas puiki proga patenkinti skaitytojų smalsumą ir astrologine prasme paskatinti pasigilinti kiekvienam į savo vardų reikšmę. Įdomu.

Bet grįžkime prie Adelės Liepos, gimusios prieš 30 metų, gegužės 30 dieną.

Lilijos Valatkienės nuotr./Adelės Liepos Kaunaitės darbai buvo eksponuojami ir šiuolaikinio meno kvadrienalėje „Q19: Memorabilia. Įrašyti į atmintį“
Lilijos Valatkienės nuotr./Adelės Liepos Kaunaitės darbai buvo eksponuojami ir šiuolaikinio meno kvadrienalėje „Q19: Memorabilia. Įrašyti į atmintį“

Adelės vardo diena: 06.30. Vardo skaičius: 9

Adelė germaniškai, – „kilnaus būdo“. Pagal pirmąją vardo raidę – „A“ simbolizuoja pradžią, norą kažką pradėti ir įgyvendinti. Taip pat dvasinio bei fizinio komforto troškimą. Ji ambicinga ir nepriklausoma, turi stiprią valią. Ją ne taip paprasta paveikti; ji yra tiesmuka ir savimi pasitikinti. Norėtų ką nors prižiūrėti. Jai būdingas tikslingumas, yra stipri, ryžtinga. Tuo pat metu gali būti užsispyrusi ir savavališka, todėl patartina vystyti savo lankstumą, įsiklausyti į aplinkinių nuomonę.

Liepos vardo diena: 07.01.Vardo skaičius: 7

Vardas Liepa kildinamas iš lietuviško medžio pavadinimo „liepa”.
Pagal pirmąją vardo raidę – „L“ būdingas jautrus grožio suvokimas, artistiniai sugebėjimai, siekimas pasidalinti žiniomis ir jausmais su partneriu. Liepa linkusi į intelektualinę veiklą ir dėl to gali pernelyg lėtai priiminėti sprendimus. Ji dora ir atvira, lengvai palaiko santykius su aplinkiniais.

Kas pažįsta Adelė Liepą Kaunaitę, tas sunkiai paneigs, kad šių dviejų charakteristikų miksas yra pakankamai tikslus apibūdinimas.

Klėtelė

Tolumoje prie šulinio matau tapantį Adelės Liepos tėtį, šios sodybos šeimininką Vytautą Kauną. Smalsu žvilgtelėti į jo nuotykius drobėje, kylančius iš tikrovės, atminties ir fantazijų. Pasisveikinę pasukame į klėtelę. Ją savo dukrai Adelei Liepai pastatė prieš kelis metus, supratęs, kad jos sielai reikalinga atskira erdvė. Taip jiedu ir gyvena: Vytautas sename name, dukra – klėtelėje.

Patamsėjusių rastų klėtelėje atsiveria siurrealus dailininkės pasaulis. Šviežių dažų kvapas liudija, kad ji ruošiasi naujai parodai. Ant palangės įsitaiso pirmasis žiūrovas – katė. Tiesa, jai, išsitepliojusiai geltonais dažais, mes abi daug įdomesnės, nei paveikslai. Siaurais laipteliais kylame į viršų. Šlaitinis stogas sumažina erdvę, tad norint pamatyti tapybą ant sienų, reikia atsigulti ant lovos šalia katės guolio. Na, ko nepadarysi vardan fotografijos! Juodai baltas piešinys – žemės ir dangaus jungtis ar atskirtis, galvokite kaip norite. Sausros iškankinto laistytuvo paskutiniai lašai aukojami mergaitei. Graudus jos sapnas, – savotiškas mūsų nežabotos veiklos liudininkas, paskutiniuoju dirižabliu paliekantis Žemės planetą.

Gaila, kad šio kūrinio negalima nukabinti ir nuvežti į parodą. Nebent su visu stogu. Nufotografuoju fragmentą, kad jums parodyčiau. Manau, kad tai būtų idealiausia įžanga į Adelės Liepos parodą „Medžių rasė Art Lab“. Keliaujanti per Lietuvą naujausia paroda – tai menininkės pritarimas Medžių teisių deklaracijai, paskelbtai konferencijoje, vykusioje Prancūzijos Nacionalinėje asamblėjoje šį pavasarį.

Medžių rasė

Prisiminiau menotyrininkės Austėjos Mikuckytės-Mateikienės pastebėjimą apie nenusakomą šios dailininkės erdvėlaikį: „Jis nėra konkretus, visada neaiškus, sapniškas. Persipina vidus ir išorė, dabartis, praeitis ir nebūtis. Tai siurreali asmenybė, siurrealios tapybos pasaulyje“.

Kodėl menotyrininkė Adelę Liepą vadina siurrealia asmenybe? Pati autorė apie savo kūrybą rašo tam tikras impresijas. Naudodama sąmonės srautą, ji iššaukia intuityvųjį, emocinį, jausminį mąstymą. Į jos tekstus reikia panerti, jiems atsiduoti, įsiklausyti. Tam tikros užuominos, žodžių žaismas padeda suprasti esmę, minčių tėkmę. Bet reikia pasiekti transo, meditacinę būseną. Matyt, iš ten autorė semiasi įkvėpimo, ten jos žodžiai ir vaizdai, iš pirmo žvilgsnio primenantys atsitiktinius kratinius, vėliau įgauna prasmę.

Tapytojų tarpe mažai dailininkų, sugebančių verbalinę ir vaizdinę kūrybą sujungti į nedalomą visumą. Siužetus Adelė Liepa skolinasi iš realios tikrovės ir pasąmonės gelmių. O šios gelmės turtingos, painios, kai kada baugios ir visados neapsakomai žavingos.

Paskaitykite kaip pati tapytoja pristato savo aktualų šaukinį, savotišką apeliaciją į sąžinę, asmeninį manifestą, išvirtusį į tapybos ciklą „Medžių rasė“.

„Išrinktųjų komisija absoliučia balsų dauguma nusprendė – Žmogaus rasė atsiskyrė nuo bendros gyvūnijos ir augmenijos ideologijos. Posėdžio metu buvo priskirtas visai Žmonijai suvokiamas terminas – genocidas.

Pati Adelė Liepa Kaunaitė atvirauja, kad kūryba jai reiškia ir meilę ir duobę

Medžių rasė yra susijusi glaudžiais tarpusavio ryšiais. Jų smegenys yra jų šaknys, šios kadaise buvo supynusios visą Žemės planetą ir ją saugojo. Dabar ši rasė jau prie išnykimo ribos, kaip ir Žemė.

Medžių rasė buvo suvaryta į rezervatus miškuose, pakeista jos natūrali elgsena, ekosistema. Rezervatuose pastebėtas medžių naikinimas pasiekė aukščiausiąjį lygį. Medžiai nebegali susisiekti vieni su kitais. Didžiuliai plotai su jų vaikais yra kertami net nesulaukus brandos. Miestuose, prie kelių medžiams palikti plotai tapo neįmanoma terpe augti ir auginti vaikus. Parkuose nuolatinis genėjimas ir aplinkos triukšmas medžiams galutinai uždraudė bet kokią laisvės idėją. Medžių rasė supyko.

Šis pranešimas suteikia paskutinę galimybę atstatyti ryšius su Medžių rase. Medžių rasė reikalauja nedelsiant imtis pirminės stadijos veiksmų. Privalu nuo šios dienos pasikabinti Medžio paveikslą ir ilgai medituojant galutiniame proceso tiksle virsti Medžiu, prisijungiant prie Medžių smegenų sistemos, pripažįstant Medžius kaip rasę, išgelbėjusią Žemę. Kitaip Medžių rasė praneša, kad greitu metu išsikraustys į Marsą“.

Lilijos Valatkienės nuotr./A.L.Kaunaitė. „Kaukučio virsmas medžiu“
Lilijos Valatkienės nuotr./A.L.Kaunaitė. „Kaukučio virsmas medžiu“

Kūryba – ir meilė, ir duobė

Gyvenimas kaime nėra lengvas. Nuo daržų ravėjimo sudiržusios rankos, rudens purvynę keičia žiemos sniego kasimas, malkų paruoša, krosnies kūrenimas, nuolat reikalaujančios dėmesio vištos, šunys, katė ir begalės kitų, dieną praryjančių rūpesčių. O kada atsiduoti kūrybai? Adelė Liepa teigia, kad jos stiprybė yra metamorfozė. Be antspaudų. Nuolat naujos idėjos išplečia jos laiką paroje.

„Gyvenu tarp meno laiko polių. Kaip ir visi nepasiduodantys. Būna, kad džiūsti vėjyje, kaip skuduras smeigtuku prikaltas, norintis palikti tuščias. Bet asmeninė drobė visada daužosi kraštais su kitais pasauliais, kurie inspiruodami vysto idėją, ir metamorfuoja į vidinę stiprybę. Ir neužburia manęs ženklai ant vokų“.

Adelė Liepa moka įsiklausyti į savo vidinius virpesius ir juos perteikti. Geba užkrėsti jautrumu savo vidiniam balsui ir žiūrovą. Negali nepatikėti jau minėtos menotyrininkės A.Mikuckytės-Mateikienės prisipažinimu, kad tik užsikrėtusi laisvos pasąmonės bacila, ji pati pradėjo suprasti šios autorės kūrybą: „Adelės paveikslai man ima pasakoti istorijas, leidžia pamatyti kasdienybės, buities, rutinos absurdą, pažvelgti į save ir visuomenę iš šalies. Iš kosmoso, iš mėnulio“.

Pati Adelė Liepa Kaunaitė atvirauja, kad kūryba jai reiškia ir meilę ir duobę: „Joje esi plūduras, negalintis perlipti anapus krašto, kad nejaustum kūrybos tinklų. Kas aklas – stiklinėj nemato, žvynai ant krūtinės“.

Ji nesigilina į istorines ar politines peripetijas, bet prisipažįsta, kad šiandienos pasaulis vienareikšmiškai daro įtaką jos kūrybai. Pasak dailininkės, viskas yra paveikta įtakos, ji yra visada ir visur, tiesiog kartais mes net nesuvokiame, kaip viskas mus veikia. „Belieka naudotis priešingumo teorija. Jos dėka aš sukuriu kitą erdvę paveikslui. Nenoriu jo įvelti į pasaulio intrigas. Ar norėtumėte visas pasaulio negandas kabinti savo namuose? Į intrigas veliuosi kaip dalis asmens, bet nekišu ten savo „vaikų“, – dailininkė ir šiandien neatsisako prieš pora metų savo išsakytų minčių.

Siužetus Adelė Liepa skolinasi iš realios tikrovės ir pasąmonės gelmių. O šios gelmės turtingos, painios, kai kada baugios ir visados neapsakomai žavingos.

Sielos galerija

Gal būt nenoras veltis į pasaulio intrigas paakino Adelę Liepą sukurti „Mėnulio galeriją“. Sniege, žydinčioje pievoje ar rugiuose įsitaisę jos „vaikai“ – paveikslai, apšviesti mėnulio šypsenos atrodo lyg atsikraustę į utopinę salą. Mėnulio deive ir tarnaite viename asmenyje tampa pati dailininkė, kurios siluetas ištirpsta magiškoje šviesoje.

Glaudų ryšį su gamta autorė išpuoselėjo savo gyvenimo būdu. Po studijų paliko skubantį miestą bei civilizacijos beprotybes ir sugrįžo pas tėvą į kaimą. Gamtos apsuptyje draugiją jai palaiko ištikimas šuo Nutis, smalsi katė, neseniai priglausti dar du šuneliai, lakštingalų bei varlių chorai ir visus daržus nugraužianti ondatra.

Adelė Liepa savo esybe ir kūryba kvestionuoja pozityvizmo filosofijos gaires, pažadina kūrybiškąjį pradą ir ragina atkurti ryšį su aplinka.

Ką veiktum, jeigu nebūtum dailininke?

„Būčiau pasirinkusi žemiškesnę specialybę, – tapčiau veterinare ir gydyčiau gyvulėlius“, – nedvejodama atsakė menininkė.

Kodėl dailininkė, surengusi daug parodų meno galerijose, savo monumentalioms drobėms kuria idealią, tačiau nerealią tikrovę?

Lilijos Valatkienės nuotr./Po darbų – atokvėpis
Lilijos Valatkienės nuotr./Po darbų – atokvėpis

Anot Adelės Liepos, dailininkas tampa galerijos įkaitu, apsigyvenęs su savo darbais laikiname gardelyje. „Nemėgstu gardelių. Todėl sukūriau „Mėnulio galeriją“. Išnešu paveikslus į laukus, į gamtą. Čia niekas niekam nepriklauso. Tai mano Sielos galerija. Su ją keliuosi dar saulei nepatekėjus, gaudau pirmąjį spindulį. Krentu į pusnį arba šliaužiu per ledą kas kartą gaudydama šviesą, slenkančią paveikslu, ar tai nakties, tiesioginė – mėnulio, ar vakaro spindulys, lendantis pro paskutinį šešėlį. O Mėnulis visada ten, viršuje. Taigi ši galerija – stebintiems iš Mėnulio“.

Tačiau žinau, kad netolimoje ateityje „Mėnulio galerijos“ paveikslus originalioje transformacijoje galės pamatyti ir išjausti ne tik Mėnulio gyventojai.

Trumpai apie tapytoją: Adelė Liepa Kaunaitė 1999 m. baigė Šakių meno mokyklą, tapybos mokėsi pas savo tėvą dailininką Vytautą Kauną. Vilniaus dailės akademijoje 2013 m. apsigynė bakalauro diplomą. 2015 m. pabaigė magistratūros studijas.

Nuo 2007 metų rengia personalines parodas Lietuvos, Olandijos, Lenkijos, Vokietijos bei Rusijos meno galerijose. Dalyvauja meno festivaliuose, simpoziumuose, kuria meninio pobūdžio projektus, performansus.

Jos kūryba ne kartą buvo pristatyta tarptautinėje meno mugėje ArtVilnius, šiemet tapytojos darbai buvo demonstruojami šiuolaikinės dailės kvadrienalėje“Q19: Memorabilia. Įrašyti į atmintį“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų