Meno erdvė: tapytojos Medos Norbutaitės meninės provokacijos

Mūsų meno kelionių turas tęsiasi. Šiandien svečiuojamės pas intelektualią ir pabrėžtinai jausmingą menininkę, kurios tapyboje itin ryškus istorijos pasakojimas apnuogina jos pačios charakterį, aistringą prigimtį, humoro jausmą ir meilę gyvenimui.
Tapytoja Meda Norbutaitė ir jos „Mėlynas kraujas“
Tapytoja Meda Norbutaitė ir jos „Mėlynas kraujas“ / Lilijos Valatkienės nuotr.

Drybsanti kiaulė ant vaišių stalo, lėkštėse arklių ir ožių galvos, kraujo klane stovintis aukojamas avinėlis ar žiurkės, lendančios iš kreminių pyragaičių, – šie vaizdai ne iš siaubo filmo. Tai tapytojos Medos Norbutaitės meninės provokacijos. Saldaus grožio, netikrų šypsenų bjaurasties ir humoro junginiai atliepia šių dienų politines realijas. Nors tapydama dailininkė apie politiką mažiausiai galvoja.

Bet ar reikia apie ją galvoti? Meda prisipažįsta mėgstanti groteską, nes jo principais sujungti priešiški dalykai išlaiko kūrinio vientisumą. Technika ir pasirinkta plastinė išraiška daro kūrinį įdomų, įtaigų, intriguojantį.

Spontaniškas apsisprendimas

Parodose matytos M.Norbutaitės „mėlyno kraujo“ ir „Gyvulių ūkio“ metaforos ir provokuojančios istorijos, pagardintos kruvinais rubinais, buvo mano smalsumo ašis, atvedusi į šios dailininkės dirbtuves.

Praveriu duris ir stoju ant baltai dažytų grindų. Virš galvos – šokolado spalvos lubos. Jaučiuosi lyg apverstoje nuotraukoje. Juk galėtų būti kitaip, kaip pas visus normalius žmones. „Ne, negalėtų“, – sako Meda, – Nes jai taip patinka.

Saulėtą dieną nuo šviesių grindų ir priešais stovinčio balto namo fasado reflektuoja šviesa, todėl tapyti Medai čia labai gera.

Lilijos Valatkienės nuotr./Kasdienybės darbo įrankiai
Lilijos Valatkienės nuotr./Kasdienybės darbo įrankiai

Iš žurnalisto patirties žinau, kad skaitytojui įdomiausia tai, kas yra asmeniška. Todėl keliaudama per dailininkų dirbtuves visada pasidomiu jų namo istorija, kuri dažniausiai nulemia menininko asmeninį pasirinkimą – būti čia ar nebūti.

Istorizmo stilistikos triaukštis pastatas sostinės Pylimo gatvėje, kuriame yra M.Norbutaitės studija, pastatytas 1885 metais. Ilgus metus čia buvo paštas, vėliau komunaliniai butai. Iki šiol dalyje namo tvyro „komunalkės“ dvasia: ilgas koridorius, bendra virtuvė, bendras tualetas, kažkieno dviratis, palei sieną išrikiuoti batai. Medos tas vaizdelis neišgąsdino. Ji su savo sužadėtiniu Pauliumi pirko savo plotą, kurio jau anuomet negalėjai pavadinti butu. Studija priklausė savininkui, etnografinio šokių kolektyvo vadovui.

„Patiko, kad netoli namų, nedidelis plotas, aukštos lubos ir arkinis langas. Atėjome su Pauliumi, apsižvalgėme, pažiūrėjome vienas kitam į akis ir išeiti iš čia nebenorėjome. Pajutome gerą aurą, jau gavusią meno žmogaus krikštą“, – prisimena Meda pirmąjį apsilankymą ir beveik spontanišką apsisprendimą čia likti.

Pasidalijo erdves kūrybai

Po remonto jiedu su Pauliumi pasidalijo erdves. Meda su savo molbertu ir didelio formato darbais užimą didžiąją studijos dalį, o Paulius glaudžiasi savo juvelyrikos kampelyje. Paulius Rukas, studijavęs Klaipėdos universitete džiazo katedroje, apie juvelyriką nesvajojo. Gitaristas juvelyru tapo tuomet, kai jam, karybos menu besidominčiam šauliui-lankininkui, reikėjo pagaminti autentiško kario diržo žalvarinės sagties kopiją. Tokia paslauga pas meistrą kainuotų nepigiai. Kartu „Margoje muzikoje“ grojęs kolega juvelyras pamokė tai padaryti. Paulius ilgai ir atkakliai po vieną detalytę brūžino, šarvus mezgė ir ne prasčiau už kitus baltų vikingus šventei pasipuošė.

Saulėtą dieną nuo šviesių grindų ir priešais stovinčio balto namo fasado reflektuoja šviesa, todėl tapyti Medai čia labai gera.

Kai Valdovų rūmuose apžiūrinėsite karių ekipuotės žalvarinius radinius, žinokite, kad juos rekonstravo gitaristas-juvelyras Paulius Rukas.

Savo darbus ir istorinius kostiumus, dvelkiančius baltų kultūros dvasia, tarptautinėse mugėse juvelyras Paulius Rukas pristato kartu su Meda Norbutaite. Darbai atkurti ir pagaminti naudojant senąją juvelyrikos techniką pagal per archeologinius kasinėjimus rastus baltų genčių papuošalus, siekiančius III amžių. Portugalijos, Ispanijos, Škotijos mugėse lankytojai grožisi kuršių ir lietuvių papuošalais iš žalvario, sidabro ir aukso.

Meda papasakojo apie namuose išsaugotą Pauliaus prosenelio varstotą. Jis tapo kūrybos junginiu tarp giminės vyrų, kurie mokėjo ir moka su juo elgtis. Atsiradus poreikiui kurti, atsirado ir jaunų žmonių, norinčių užsisakyti seges, apyrankes, originalius sužadėtuvių, vestuvių žiedus su lietuviška, baltiška, kuršių simbolika. Neretai vyrai savo sužadėtinėms nori padovanoti žiedą, kuriame istoriškai atsispindėtų merginos kilmės vietovė. Tenka pasidomėti senais istoriniais radiniais, paieškoti autentikos senose knygose ir muziejuose.

„Kadangi abu esame pedagogai, todėl į dirbtuves ateiname po paskaitų. Kai dirbame kartu, tai atsiribojame nuo aplinkos, panyrame kiekvienas į savo pasaulį ir ne visada išgirstame vienas kito balsą“, – atsakė Meda į mano nusistebėjimą, ar kūrybinio susikaupimo netrikdo Pauliaus draugija.

Senų daiktų dvasia

Studija iš dalies atkartoja Medos Norbutaitės tapybos stilių ir manierą, todėl nenuostabu, kad čia stovi labai graži antikvarinė indauja. Ta spinta lyg iš Medos paveikslo. Savotiška studijos širdis su savo istorija.

„Kūrybinio kelio pradžioje susidomėjau reljefinėmis faktūromis. Kūriau piešinius, naudodama kongrevo techniką. Reljefas padėjo sustiprinti šviesą ir šešėlius, perteikti formas. Profesoriaus Vincento Gečo (mano magistro darbo vadovo) patarimu perkėliau tai į tapybą. Reljefiškumas leido sukurti didesnį šviesotamsos efektą. Tuo metu mane labai domino Rembrandto akcentuota šviesa. Stebėjau ir XIX a. romantikų, mažųjų olandų smulkiai ištapytus natiurmortus. Visur dėmesį patraukdavo šviesa. Per šviesos ir šešėlio kontrastą, spalvų pustonius atsivėrė ir mano tapytų daiktų portretai“, – pasakojo Meda.

Į tapytą drobę menininkė žmogų įsileidžia itin retais atvejais, bet jos kūriniuose labai aiškiai juntami žmogaus veiklos padariniai.

Apie daiktus Meda kalba jautriai, lyg apie gyvas būtybes. Gerdamos kavą prie tos indaujos teleportuojamės į XVIII amžiaus pabaigą. Dailininkė pasakoja apie jai vienai jaučiamus žmogaus įspaudus antikvariniuose daiktuose.

„Nuo studijų metų užbūrusi senų daiktų dvasia ir faktūra liko manyje iki šios dienos. Tie daiktai man reikalingi, mieli, su jais labai draugauju. Psichologiškai juos giliai jaučiu ir priimu. Daiktuose ieškau to laikotarpio istorijos, žmonių prisiminimų, kurie tuos daiktus lietė, prie jų stovėdami bendravo, kažką juose slėpė“, – Meda paglosto indaujos mažo stalčiuko dureles, tarytum norėdama kažką išgirsti. Daiktai viską siurbia. Jie gali daug pasakyti, tik reikia mokėti juos prakalbinti. Ir jai pavyksta.

Kartą ekstrasensė jai sakė, kad tokie panirimai į praeitį yra labai pavojingi. „Bet man smagu, smalsu, nežinau, kiek to pavojaus slypi, bet su senais daiktais jaučiuosi gerai“, – šypsosi Meda.

Nuo mistikos pokalbis pakrypsta prie archeologijos. Bendraudama su archeologais Meda neretai girdi pasakojimus apie kasinėjimuose atrastus molinius indus, kuriuose matyti ryškus šiaudo įspaudas.

„Žiedžiant puodus tie šiaudai prilipdavo. Šiaudas kaip plokštelė įrašė garsus. Gal kas dainavo, gal verkė kai tuos šiaudus rišo, gal kalbėjo apie tų metų derlių ar orus, o gal pasakojo, kam tie moliniai puodai tarnaus. Mokslas tiek pažengs, kad galima bus atgaminti užkoduotus garsus“, – neabejoja dailininkė.

Anot Medos, atmetus mistiką, galima nesunkiai patekti į bet kokį amžių. Belieka įsivaizduoti, kaip prabiltų Valdovų rūmų krosnių kokliai, Kęstučio šarvai, Žygimanto Augusto karūna ar Barboros Radvilaitės žiedas bei taurė. Ohoho, kiek pasakytų!

Bet man smagu, smalsu, nežinau kiek to pavojaus slypi, bet su senais daiktais jaučiuosi gerai, – šypsosi Meda.

Į dirbtuvę atėjęs Paulius sugrąžina mus į XXI amžių.

Dar spėju paklausti, kokiame laikotarpyje jai baigiasi antikvarinio daikto vaizdinys.

„Neretai apie tai pagalvoju. Lankydamasi muziejuose pagaunu save, kad Viduramžiais man ta sąvoka ir pasibaigia. Istorine prasme įdomios salės, kuriose demonstruojami eksponatai datuoti prieš Kristų, bet ten kažkokios traukos nebejaučiu. Per toli man, negaliu prakalbinti. Archeologams kitaip, todėl juos dažnai girdžiu šnekant apie konkretaus itin seno laikotarpio restauruojamus daiktus. Jie kažkaip jaučia“, – pasakojo Meda.

Jausmų natiurmortai

M.Norbutaitės braižas lengvai atpažįstamas, bet apibūdinti žanrą sudėtinga. Ar tai natiurmortai, ar tapybiniai komentarai, apčiuopus visuomenės pulsą?

Pasak menininkės, šiandieniniame vartotojiškame pasaulyje mus nuolatos supa ir slegia daiktų gausa. Jie ir padeda, ir trukdo. Menininkui gausa naujų medžiagų, formų, faktūrų, tekstūrų, konstrukcijų gali būti tiek nauji neišsemiami dirgikliai, tiek ir kūrybinės raiškos objektai.

Bet grįžkime prie Medos natiurmortų. Pasitelkusi meninės kūrybos procese tam tikrus daiktus, sudėliojusi juos konkrečia tvarka ir panaudojusi jų simbolines prasmes, atlikimo techniką, dailininkė sukuria iš esmės kitokias tradicinio žanro konceptualias kompozicijas. Ji prisipažino nekurianti vaizdų, situacijų, kuriose norėtų būti pati.

Visais laikais natiurmortas buvo kaip informacija apie žmogaus buitį, jo aplinką, pomėgius. Net keičiantis išraiškos formoms, natiurmortas neprarado savo informacinės paskirties. M.Norbutaitė, žvelgdama į pasaulį antropomorfiniu aspektu, daiktų vaizdais kuria vizijų, vidinių nuojautų, kontempliacijų pasaulį.

Lilijos Valatkienės nuotr./Meda Norbutaitė prie savo darbo „Prausynos“
Lilijos Valatkienės nuotr./Meda Norbutaitė prie savo darbo „Prausynos“

Medos Norbutaitės parodose įdomu pasiklausyti, ką šneka žmonės, sustoję prie paveikslų. Juos dažnai stebina kontrastai, ką įvardija kaip „ir gražu, ir bjauru vienu metu“. Na, pavyzdžiui, pora ieško dovanos jubiliatui, gimusiam kiaulės metais. „Mėlyno kraujo“ kompozicija susideda iš dviejų drobių. Vienoje kiaulė guli ant vaišių stalo, kitoje – prausiasi. Abiems patinka ta mėlyna kiaulė, jie juokiasi, kumščiuodami vienas kitą, bet nugali bjaurasties filosofija – „Jonas gali įsižeisti“.

Meda sako, kad ir jai patinka kaip žmonės diskutuoja prie paveikslų, ką mato, kaip išgyvena. Menininkui tai labai svarbu. Tačiau tiesiogiai tapomi dalykai laikomi literatūriniais, o dailininkai tos literatūros vengia. Kodėl? „Nes nėra paslapties, neišsivysto santykis tarp tapytojo ir žiūrovo. Menininkas turi sukurti esmę, o ne lėkštai perteikti vaizdą. Mano nekaltoji kiaulė, varnos ar avis turi simboliką, stereotipinį vertinimą“, – sakė M.Norbutaitė.

Varijuodama daiktų simbolikos galimybėmis, menininkė išsako giliausias prasmes, koduotai perteikia slapčiausias mintis. Savo drobėse ji sukuria asmeninį požiūrį į pasaulio reiškinius, žmonių santykius, būtį, emocinius jų išgyvenimus, kupinus vidinių dramų ir džiaugsmų. Kūrybiškai atlikti ir giliai išgyventi itin spalvingi natiurmortai kviečia žiūrovą į nebylią menininko keliamų minčių diskusiją.

Pasislėpti už paveikslo

Dailėtyrininkas prof. Antanas Andrijauskas pabrėžia, kad dailės fenomenų pasaulis pirmiausia susijęs su rega. Per regėjimą skiriami ne tik išorinės aplinkos daiktai, vizualios formos ir šviesos signalai, bet ir perteikiami įvairūs pojūčiai, pasąmonės gelmėse gimstančios fantazijos ir vaizduotės polėkių įkvėptos vizijos.

Mėgstanti rengtis juodai, Meda tarytum pasislepia už savo itin spalvingų paveikslų.

„Neatsitiktinai ir M.Norbutaitės kūriniuose pagrindinis dėmesys yra sutelkiamas į taktilines vienos svarbiausių žmogaus juslių – regos – savybes. Dailininkei jos tampa pagalbiniu meninio poveikio suvokimo instrumentu, padedančiu vizualiai įtaigiai perteikti išorinio ir vidinio pasaulio reiškinius. Žvelgdamas į aktams artimus Norbutaitės paveikslus, neretai su natiurmortų tapybos elementais, nejučiom susimąstai apie aktyviai meno kūrinių suvokimo procese funkcionuojančias suvokėjo jusles. Iš tikrųjų, suvokėjo žvilgsnis, aprėpdamas erotiškumo kupinų paveikslų erdvę, tarsi fiziškai lyti regimas meistriškai ištapytas žmogaus kūno formas, interjerus, medžiagas; suvokimas sukuria iliuziją, kad ir kūnus, ir iš įvairių medžiagų sukurtus krėslus, stalus, puodus, taures, šaukštus liečiame jautriais pirštais, o prisilietimas slegia mūsų pirštų galiukų odos paviršių ir nerviniais impulsais regimus vaizdinius siunčia į mūsų galvos smegenų jautrumo sritį“, – tai ištrauka iš dailėtyrininko A.Andrijausko teksto, rengiamam Medos Norbutaitės kūrybos albumui.

Mėgstanti rengtis juodai, Meda tarytum pasislepia už savo itin spalvingų paveikslų. Dažnai jos tapomi objektai yra dideli, fragmentuoti, tarsi besiveržiantys iš drobės, netelpantys joje. „Tuo noriu išprovokuoti minties tęsinio poreikį, estetinę užuominą, veiksmą šiapus, arti mūsų, mumyse... Mano kūryboje daug simbolikos ir metaforiškumo, sarkazmo ir ... meilės“, – prisipažino Meda.

Aistrų siautėjimas

Vienu metu M.Norbutaitės tapyboje buvo itin daug raudonos spalvos ir aistringos meilės simbolių – rubinų. Paroda taip ir vadinosi – „Žaidimai rubinais“. Pasak jos kūrybą nagrinėjančio dailėtyrininko A.Andrijausko, rubinų periodas Medos tapyboje išryškino jusliškus erotinius kūrybos motyvus. Paveiksluose įsivyravęs pamėgtas meilės aistrą simbolizuojantis rubinas savo galinga erotine energetika užgožė kitas spalvas.

Jos įkūnytas žydintis kūniškumas, savo alter ego ieškojimas, išsiskleidęs ryškiomis skaisčią meilės šviesą spinduliuojančiomis brangakmenių spalvomis, ir su juo susijęs erotinis jausmingumas išplėšia suvokėją iš pilkos kasdienybės ir panardina jį į gaivališkų aistrų jūros stichiją.

Daugelis meilės temai skirtų paveikslų yra tiesiog prisodrinti šio jausmo grožį ir erotiškumo svarbą žmogaus gyvenime pabrėžiančių, aistrą spinduliuojančių raudonų rubinų. Jie tarsi tampa jos savastimi, jautriausius dvasios polėkius simbolizuojančiais ženklais. Rubinus regime daugelyje gaivališką kūniškumo grožį aukštinančių paveikslų – išbarstytų greta erotiškumą spinduliuojančio moters kūno, vonioje, ant prabangaus stalo, pajūrio smėlyje, taurėse, net klozete.

Meda ir nesiginčija. „Taip, rubinai – meilės, gyvenimo aistros simbolis… Myliu jūrą, myliu rūką, myliu žmones, myliu tapybą, myliu kūrybą, myliu gyvenimą… myliu MYLĖTI“, – sako menininkė.

Tačiau šis ilgai užtrukęs aistrų siautėjimas ilgainiui kūriniuose blėsta, ir atvirą, emocionalų galingų jausmų protrūkių pulsavimą pamažu išstumia su gamtos ir žmogaus gyvenimo ciklų kaita susijusios ramesnės, brandžiai asmenybei būdingos rudeninės spalvos ir atspalviai“, – pastebėjo menotyrininkas A.Andrijauskas.

Lilijos Valatkienės nuotr./Meda Norbutaitė „Draugai“
Lilijos Valatkienės nuotr./Meda Norbutaitė „Draugai“

„Norėjau kalbėti ne apie kraują, o apie gyvastį, aistrą. Gal užsižaidžiau tais rubinais? Todėl pereinu prie kito ciklo“, – dialogą baigė dailininkė.

Menininko kūrybinio kelias link didesnio profesionalumo – tai ne tik tobulesnis daugybės kūrybinio potencialo elementų įvaldymas, bet ir jo minčių projekcijos, individualaus stiliaus bei technikų nuolatinės paieškos ir pasirinkimas. Tačiau augant meistriškumui, kūrėjas susiduria su vis naujais iššūkiais, eksperimentuoja ir atranda vis kitas raiškas. Tokia yra tikroji, reikalaujanti nuolatinio atsinaujinimo autentiškos meninės kūrybos prigimtis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis