Daug ką profesorė Bogdanienė darė pirmoji. Jos dėka Vilniaus dailės akademijos mokymo programoje atsirado šiuolaikiniam tekstilininkui reikalingos, bet primirštos vėlimo, siuvinėjimo, siūtinio kilimų rišimo, – senos, bet labai reikalingos technikos. Atsirado ir itin išpopuliarėjo tekstilės miniatiūra. Menotyrininkai E.G.Bogdanienę įvardija lygaus ir trimačio veltinio pradininke šiuolaikinėje lietuvių tekstilėje.
„Asmenine kūryba Eglė Ganda Bogdanienė daug prisidėjo prie tekstilės meno virsmo konceptualia kūrybos sritimi, kurios sampratą, sekdama amerikietės meno kritikės Rosalind Krauss skulptūros tyrimu, ji dar 2012 m. kompiuteriu išsiuvinėjo išklotinėje „Tekstilė išplėstame lauke“, – sakė kritikė Lijana Šatavičiūtė, primindama Bogdanienės deklaruojamą tekstilės meno sinkretiškumą iliustruojančią apžvalginę kūrybos ekspoziciją „7 kambariai“.
Gali žavėtis Bogdanienės kūryba ar likti jai abejingas, tačiau turi pripažinti, kad suvaldyti tokius plotus sugebėtų ne kiekvienas.
Menininkė pristatė įvairių laikotarpių kūrybos apžvalgą, kurdama netikėtas gyvenimo ir fantazijų sintezes, suteikdama darbams ir jų sąveikoms naujų prasmių atskleidė ir savo asmenybę.
Tokio išsamaus ir stipraus vieno dailininko prisistatymo visuomenei senokai nemačiau. Todėl Vilniaus „Arkos“ galerijoje išskleistą didžiulę per 600 kvadratinių metrų ekspoziciją (kuratorė – Evelina Januškaitė-Krupavičė) galima drąsiai vadinti metų meno įvykiu. Čia apsilankiusi menotyrininkė Lijana Šatavičiūtė taikliai pastebėjo: „ekspozicija tiršta, gyvybingai pulsuojanti ir emociškai paveiki, vietomis su prasiveržiančia liūdesio ar ironijos gaidele. Instrumentai, kuriuos pasitelkia autorė, pirmiausia grynai medžiaginiai, atėję iš tekstilės srities (rankinis ir žakardinis audimas, siuvinėjimas, vėlimas, batika). Fotografija, vaizdo filmai ir technologiniai eksperimentai sugyvena su ilgaamžiais tekstilės gamybos būdais, nes visa, kas kuriama rankomis, – neatsiejama menininkės tapatybės dalis“. Gali žavėtis Bogdanienės kūryba ar likti jai abejingas, tačiau turi pripažinti, kad suvaldyti tokius plotus sugebėtų ne kiekvienas“.
Dirbtuvėje
Nuo parodos prabėgo šiek tiek laiko, tačiau toji septynių kambarių patirtis manęs iki šiol nepaleidžia. Nekantrauju patekti į Bogdanienės dirbtuves ir pamatyti kur ir kaip gimsta tokie kūriniai.
Oho! Negaliu paslėpti nuostabos! Profesorės dirbtuvėse tiek mažai vietos, kad obuoliui nėra kur nukristi. Centre – ilgas stalas nuklotas audiniais, brėžiniais, piešiniais, daugybė visokių daiktų daiktelių pristatyta, priguldyta, prikabinėta, lentynose iki lubų pilna įvairiausių audinių, siūlų, polietileno, veltinio ir dar kaži ko, iš ko gimsta menas. Dirbtuvėje slogus siūlų, klijų bei popieriaus kvapais persmelktas oras. Norisi atplėšti langą ir įsileisti vėją su lietumi. Negalima, palangė nukrauta visokiais rakandais. Ilgesingai žvilgteriu į straksintį žvirblį už lango. Būna, kad Bogdanienė šioje studijoje praleidžia visą dieną, ištisas savaites, mėnesius, kupinus džiugių meno atradimų ir skaudžių nusivylimų. Astma – tyliuoju žudiku praminta tekstilininkų liga, neaplenkė ir profesorės.
Šalia ankštos dirbtuvės – didelė salė, kurioje pristatyta staklių. Sakytum manufaktūra, kur mokosi būsimieji tekstilininkai. Vienose matau ryškėjančius audinių raštus, kitose – pirmieji mazgai užmegzti. Dailės akademijos profesorę E.G.Bogdanienę ne mažiau nei meniniai pasiekimai ir išradimai garsina švietėjiška, kuratorinė ir edukacinė veikla. – Ji parodų ir simpoziumų rengėja, socialinių meno projektų sumanytoja.
Eglės kūryboje nėra išgalvotų istorijų. Visos jos jausmingai išgyventos, iškentėtos, išverktos ir pateiktos žiūrovui kaip satisfakcija. Man jos primena Dantės kelionę per pragarą, skaistyklą ir rojų. Jos kūryboje, kaip ir „Dieviškoje komedijoje“ apstu ir filosofijos, ir teologijos.
Skirtingų laikotarpių Eglės kūriniai, tekstilės objektai, tyrimai, išradimai, audimas, įvairi foto dokumentacija atskleidžia jos pasaulėžiūrą. Tačiau kaip ir iš kiekvieno menininko, gvildenančio aktualias egzistencijos problemas, visada įdomiausia išgirsti jo paties pasakojimą. Stebėti tą intymų veiksmą – akistatą, – kai į savo kūrybą pažvelgiama iš laiko perspektyvos. Pasiklausykime.
Jokios mistikos
„Septynios nuodėmės, septyni atspaudai, septynios dorybės, septynios savaitės dienos – ir čia nėra jokios mistikos“, – aiškina E.G.Bogdanienė. Atėjusi su savo septyniom istorijom į sudėtingą parodinę erdvę, tekstilininkė suprato, kad čia neturi būti jokios chronologijos, tik koncepcijos. Tačiau būtent sudėtingos galerijos „Arka“ erdvės padėjo retrospektyviai išskaidyti jos kūrybos ir gyvenimo pajautas, o man suteikė galimybę pamatyti ir plačiai nušviesti talentingos kūrėjos darbą.
Vyrų ir moterų santykį E.G.Bogdanienė interpretuoja iš religijos bei jos suformuotos kultūros perspektyvų. Prisipažinsiu, šios interpretacijos tekstilininkės kūryboje man skamba žiauriausiai. Šiai temai visada pasitelkiama anachronistiška, nemoderni aplinka. Eglė sako taip daranti sąmoningai, naudodama prietemą, klasikines spalvas gausiai sodrinanti klasikinėmis temomis.
Pateikdama žiūrovo vertinimui kontroversišką tyrimą – nukirstų galvų galeriją („Saldžių sapnų, Judita“), autorė atskleidžia savaip interpretuotą Juditos ir Holoferno istoriją. Ši refleksija patikrina ne tik mūsų žinias iš Senojo Testamento, bet ir požiūrį į akcentuojamą aistros ir mirties sankirtų neišvengiamybę.
Eglės kūryboje nėra išgalvotų istorijų. Visos jos jausmingai išgyventos, iškentėtos, išverktos ir pateiktos žiūrovui kaip satisfakcija.
Judita buvo Betulijos gyventoja. Asirų karo vadas Holofernas sumanė nukariauti Judėją. Keliaudamas į Jeruzalę, sustojo prie Betulijos ir trys mėnesius laikė apsiaustyje miestą. Gyventojai ryžtingai priešinosi, miesto neatidavė. Baigėsi maisto atsargos, reikėjo kažką daryti. Judita, dviejų vaikų motina, našlė (jos vyras žuvo kariaudamas su asirais, Holoferno kariuomene) pasiryžo moteriškai gudrybei išspręsti šią situacija. Tai Senojo Testamento versija, kurios Eglė laikosi savo kūryboje, nors žino daugybę kitokių interpretacijų.
Parodose perteikdama savo vaizdinius, menininkė iš Senojo Testamento perpasakoja nepaprastai gražius aprašus, kur dėstomas Juditos pasiruošimas keliauti į asirų kariuomenę. Kaip ji prausėsi, kaip trinko plaukus, juos šukavo, tepė kvapniaisiais aliejais, kaip apsivilko pačią gražiausią savo raudoną suknelę, kvėpinosi, kad būtų pastebėta ir gundytų karius.
Patekusi į tą aplinka su savo tarnaite (nes buvo kilminga moteris), Judita sužavėjo karius, galingas karvedys Holofernas taip pat pastebėjo ją kaip vyras ir pasikvietė į savo palapinę. Kas vyko toje palapinėje, niekas nežino. „Senasis Testamentas byloja, kad jis, apsvaigęs nuo Juditos grožio ir vyno, užmigo. Judita jam nukirto galvą, įsidėjo į savo krepšį, sugrįžo į Betuliją. Iškėlusi Holoferno galvą ant iešmo ji pareiškė, kad vadas nugalėtas, Betulija laisva. Taip Judita tampa šventos knygos heroje, priešingybė Salomėjai, kuri nukerta Jono krikštytojo galvą. Nukerta ne norėdama kažką išvaduoti, bet iš savo mergiško kaprizo, – trokšdama Erodui sušokti savo šokį, už paprašiusį Šv. Jono galvos“, – pasakoja menininkė apie šias egzekucijas, jas lydėjusį kerštą, meilę ir savimylą.
Galvų metafora Eglės kūryboje lyg kokia kelrodė pasiklydusiems ar pavėlavusiems suprasti. Septynias Veneros dienos, septynias emocijas, įprasmintas septyniose galvose ir veiduose, Eglė darė galvodama apie moterų buvimą ne tik kultūroje, bet ir politikoje, ekonomikoje žodžiu bet kuriame aktyviame savęs realizavimo veiksme. „Kiek moteris gyvendama tas septynias dienas gali būti savimi? Kiek ji gali kalbėti, ką ji galvoja ir kada jai reikia patylėti. Šias galvas kūriau tyrinėdama feminizmo evoliuciją. Nors šiandien lyg ir egzistuoja visiems vienodos kalbėjimo ir tylos teisės, manau, kad vyrų ir moterų santykį reikia pergalvoti. Laikas nebekariauti, o rasti visiems prieinamą dialogą. Kiekvienam užtenka vietos, tik reikia žinoti savo santykį su aplinka, mokėti kritiškai analizuoti ir įsivardinti sau“, – sakė E.G.Bogdanienė.
Peržengti tabu
Grįžtant į „Septynių kambarių“ kontekstą „Arkos“ galerijoje, menininkės biblinės istorijos papildomos videodokumentacija iš 2012 m. įvykusios šiuolaikinio meno parodos „Aluminium“ Baku (Azerbaidžanas) ir pasakojimu apie kitos kultūros nulemtą kritišką požiūrį į lyčių santykių viešinimą.
Ant įspūdingo raštuoto, beveik skraidančio kilimo guli veltinė vyro figūra. Guli be drabužių, kaip Dievas sukūrė. Atsiklaupusi tekstilininkė jį bado specialiomis adatomis. Stebintiems Eglės performansą neretai reikia paaiškinti, kad bado ji tą nuveltą vyrą ne kokio keršto vedina. Bado specialiomis žvynelinėmis adatomis, kurios naudojamos formuojant veltines skulptūras. Ji kuria ir mums leidžia stebėti šį procesą.
„Tos skulptūros gimsta ilgai ir nuobodžiai. Pradedamos nuo gniužulėlio vilnos ir kol užauginamos kojos, rankos, lytis, galva, nosis, ausys iki žmogaus dydžio meno kūrinio, praeina ne savaitės, bet ištisi mėnesiai. Darbas labai imlus laikui, bet aš jį mėgstu, nes tai yra savotiška meditacija. Žinodama anatomiją, turėdama viziją badau ne mechaniškai, o daug galvoju. „Thinking and doing“, – šiandien madinga taip sakyti. Iš tikrųjų taip ir yra. Mintyse nėra tuštumos, nes visą laiką mąstau“, – prisipažįsta garsi kūrėja.
Dabar įsivaizduokite, – menininkė E.G.Bogdanienė nuvažiuoja su savo performansu į musulmonišką šalį. Kultūrinis kontekstas ir tradicijos šiuolaikinio meno parodos kuratorių lūpomis prieštarauja: “ ... ir jus tą nuogą vyrą pradėsite tampyti ir badyti?! Nereikia!“
„Aš pagalvojau: nereikia, tai reikia! Po oficialaus tarptautinės parodos atidarymo, išsiskirsčius prezidentui ir jo svitai, atėjau prie savo darbo, atsisėdau ant kilimo, pasidėjau savo veltinį vyrą ant kelių ir pradėjau jį badyti. Buvo didelis šurmulys, susidomėjimas, jaučiau nerimą. Tačiau nė vienas žiūrovas neperžengė kilimo ribos, nenutraukė šio proceso, neišsuko man rankų ir nenutempė manęs nuo to mano vyro. Nesutrukdė performanso, kurį dariau 2 valandas, kol visi žiūrovai išsiskirstė. Tada ir pajutau vidinį drebulį ir nerimo sukaustytą savo veidą. Vis dėlto kultūrinis kontekstas kitas, mačiau žvilgsnius, jaučiau – jie ne itin draugiški, girdėjau replikas, kažkam labai nepatiko tas mano elgesys. Į viešbutį grįždama baugiai dairiausi aplinkui. Maniau, kad tarpuvartėje per galvą man kas užtvos, kad žinočiau savo vietą. Jokio smurto nebuvo. Stipriai suveikė vidinė baimė, mano vaizduotė ir prisiminimas apie ką tik išgyventą drebulį bei patirtą nerimą,“ – pasakojo profesorė Bogdanienė.
Apie meilę ir nusivylimą
Savo garsiąją Undinėlę įvairiose parodinėse erdvėse tekstilininkė E.G.Bogdanienė eksponuoja surištą ir numestą ant grindų. Jei eksponuotų kitaip, nebūtų taip dramatiška. Jai norisi kančią susieti su moters likimu.
Savo kūrybą ji suvokia kaip meninio tyrimo būdą. Tai tarsi eksperimentinė laboratorija, kurioje gimsta naujos pažinimo ir patirties formos.
„Filmas „Undinėlė“ mane persekiojo dėl įvairiausių priežasčių. Viena – mano tėvai abu aktoriai. Tėtis įgarsino princą, o mama – undinėlę. Mama seniai mirusi, tad visuomet, kai žiūriu tą filmą ir girdžiu mamą sakant „Aš nieko nematau, tiktai jį vieną“ būna labai labai graudu. Kai sukūriau tą Undinę, išsprendžiau savo psichologinę problemą. Kita vertus norėjau įamžinti tą nelaimingai išgyventą meilę. Ar tai būtų meilė motinai ar vyrui, – nesvarbu. Kalbu apie tą didelę meilę, kuri niekada nesibaigia laimingai. Gyvenime, ne pasakose“. Undinėlė surišta ir numesta ant grindų, buvo mano sugrįžimas permąstant meilės ir nelaimės temas. Pergalvojau daug asmeninių dalykų, išgyventą skausmą ir visą su juo susijusią situaciją, – atvirauja Eglė ir priduria. – Mano mokytojas Indijoje sakė: Jeigu tu nežiūri į meilę kaip į sunkų darbą, tai visada ja nusivilsi. Nebent sunkiai dirbsi, tave aplankys sėkmė, pereisi į kitą meilės stadiją, – kai nebenorėsi aistros ir džiaugsmo fejerverkų. Tada ir liks ramus, tikras giluminis ryšys ir su aplinka, ir su žmogumi“.
Išsilaisvinimas
E.G.Bogdanienės pristatomų skaitmeninių nuotraukų, tekstilės objektų ir video darbų instaliacija pavadinimu „Išsilaisvinimas“, sukurtas galvojant apie santykį su kitu.
Anot tekstilininkės, tas kitas gali būti žmogus, mūsų baimės, erdvė, medžiaga, kuri visais amžiais buvo arčiausiai moters. Kiekviena moteris mokėdavo austi, nerti, megzti, velti. Be tekstilės neįsivaizduojamas gyvenimas nė vienais laikais. Audinys virto metafora, įprasminanti santykį su kitu. Kūno, medžiagos, laiko ir erdvės santykį šiais laikais plėtoja daugybė menininkų. Ne tik tekstilininkų, bet ir performanso meistrų. Laiko kontekste tai tęsiasi tūkstantmečius, Eglė kūryboje – penkiolika metų.
„Pavyzdžiui įlendi į veltinį, kuris neleidžia judėti. Sunkiai kvėpuoji, springsti jo plaukais ir stengiesi greičiau išsivaduoti. Taip ir realiame gyvenime, galvodami apie santykį su kitais, mes ne visada džiaugiamės buvimu šalia. Kažkas mus erzina, kažkas nemaloniai kvepia, stebina, graudina“, – pasakoja Eglė apie simbolius ir patirtį, kuomet pati lindo į tankią drobę, lengvą peršviečiamą organzą, slidų šilką, bandydama išreikšti save, mėgindama išsivaduoti iš uždaros erdvės, kūnui leidusi išsišėlti, įveikti sankirtą su baubais, išlįsti iš savo kiauto, savojo aš, savo uždarumo ir savo baimių.
Dialogai ir monologai
Dvipusio žakardo technika išaustų aštuonių žinomų menininkų ir kritikų figūros sustabdytos lemtingoje pozoje – stebint meno kūrinius. Jie pavaizduoti iš priekio ir iš nugaros. Eksponuojami taip, tarytum sektų vienas kitą. Pozityvo ir negatyvo technologinis efektas parodo ir mūsų gerąją, ir blogąją pusę.
Fotosesijoje sutiko dalyvauti Vilniaus dailės akademijos dėstytojai, Eglės kolegos. Kompiuterinio žakardo galimybė perteikti fotografinį tikslumą bei dvipusė technika įveda žiūrovus į ne mažiau svarbų kontekstą – išvirkštinę žmogaus pusę. Čia ji – oranžinė. Savotišką oranžinės spalvos išvirkštinę „kaukę“ menotyrininkai traktuoja lyg užmenamą mįslę: gal tai mąstančios individualybės auros spalva? Manyčiau, kad kolegoms, neblogai pažįstantiems vieni kitus ir galinčius tiksliai identifikuoti išaustas figūras, šį spalva gal ir išskiria juos iš mažiau mąstančių, tačiau psichologai pirmiausia pastebi jų pozas. Atsidūrus tam tikrose situacijose, mūsų kūnas išduoda mus. Šiuo atveju matomas meno pasaulio individų santykis su kultūra.
Kaip reaguotų matematiko, chirurgo, sportininko ar politiko kūnas, stebint tuos pačius meno objektus, įsivaizduoti sunku, tad profesorei E.G.Bogdanienei tiriančiai kūno ir sielos santykį atsiveria nearti dirvonai.
„Drugio efektas“
Eglė Ganda Bogdanienė su proto negalia turinčia mergaite Aleksandra draugauja ir dirba 16 metų. „Kai girdžiu apie vienkartinius projektus, siekiant gerovės ar darnios valstybės, atsieit sugalvosime ir pagerės tiems žmonėms, tikrai kelia juoką ir abejones. Nes tam, kad negalios paliestas žmogus tavimi patikėtų, kad su juo galėtum kažką daryti kartu, reikia ne vienerių, ne penkerių ir net ne dešimties metų“, – pasakoja garsi dailininkė.
Jos herojė Aleksandra turi proto negalią, bet yra nepaprastai gabi, puikiai tapo, gražiai piešia. Vienodomis teisėmis jos abi leidosi į meno pažinimo kelionę, pavadintą „Margas pasaulis“. „Paprašiau, kad kasdien Aleksandra tapytų tai, kas jai tą dieną atrodė gražiausia. Ji visą laiką tapė drugelius. Klausiu, – kodėl drugeliai, ne dangus, ne gėlės ar zuikiai? Mergaitė paaiškino, kad drugelis jai yra pats gražiausias gyvas padaras, grakščiai juda, ir ji norėtų juos vaikytis, gaudyti gamtoje. Labai norėjau įvesti ją į drugelių pasaulį, sukurti scenografiją, kad ji pati galėtų pasijusti drugeliu. Neįgaliuosius aš priimu kaip būtybę tarp drugelio ir angelo, tai labai jautrus darinys.
Anot profesorės Bogdanienės, menininko priedermė yra iškelti šią problemą ir sukurti situaciją, kad šie žmonės, dalyvaudami kūrybiniuose projektuose ir vienaip ar kitaip save išreikšdami, galėtų pasijusti geriau.
Drugelių muziejuje filmavau pora dienų, sumontavau filmą iš jų gyvenimo. Šios drobės fone mes su Aleksandra apsirengėme baltais rūbais ir įsijungėme į drugelių pasaulį. Bandėme peržengti ribą susilieti vienyje. Aleksandra ištarė: man labai gera“, – šios istorijos menininkė negali pasakoti be graudulio, akyse sublizga ašaros ir ji atsiprašo už savo jautrumą.
„Lygiagrečiai su šiuo projektu perskaičiau Juliaus Kelero kūrinį apie jo buvimą psichiatrijos ligoninėje. Toje apysakoje atpažinau vieną žmogų, kurį realiam gyvenime gerai pažinojau, gal ir jus jį pažinojote, bet ne visi žinojo jo istorijos subtilybes. Keleras pats ten pateko bandydamas išsisukti iš sovietų kariuomenės. Šalia jo tuomet buvo dar keli žmonės. Vienas jų – 14 metų berniukas. (Dailininkė pavaizdavo jį savo mažame kūrinyje). Į tą ligoninę berniuką paguldė jo motina. Kodėl? Jam kalbant iš burnos kilo drugeliai. Mergaitės noras ir to berniuko kalbėsena drugeliais, mano sąmonėje jautriai susipynė, kad iš to ir gimė šita instaliacija. Tekstilininkės sukurtas rūbas, savo siluetu primena arnotą ir tramdomuosius marškinius. Tik vietoje krikščioniškų siuvinėtų simbolių įdėjau berniuko portretą su drugeliais skrendančiais jam iš burnos“, – tęsia tekstilininkė E.G.Bogdanienė savaip perteiktą istoriją.
Ir čia pat pateikia jau ne metaforą, o statistiką, kaip Lietuvoje didėja psichikos negalią turinčių žmonių skaičius. Anot profesorės Bogdanienės, menininko priedermė yra iškelti šią problemą ir sukurti situaciją, kad šie žmonės, dalyvaudami kūrybiniuose projektuose ir vienaip ar kitaip save išreikšdami, galėtų pasijusti geriau.
Šalta ir karšta
Po emociškai įtemptų temų Eglė Ganda Bogdanienė stumteli į šaltą ir negyvą atspindžių pasaulį. Stebėjau pagyvėjusius lankytojus „Arkos“ palėpėje įkurdintoje instaliacijoje, skirtoje apžvelgti „kreivų veidrodžių karalystės“ fenomeną šiuolaikinėje visuomenėje. Rankomis išaustas, grindyse ir sienose išrangytas sidabro folijos spindesys šmėkščioja nuo žiūrovų vaiduokliškų judesių. Nejauku šioje veidrodžių karalystėje. Tačiau Eglė paragina: „žiūrėkite į save. Čia turi suveikti kiekvieno patyrimas, o ne mano noras kažką jums papasakoti“.
Inspiraciją padiktavo šių dienų tikrovė, kai lėkdamas nebematai kitų žmonių, nebepažįsti savęs, neturi savo vertybių. „Kodėl taip nutiko, kokia mūsų vieta šioje karalystėje?“, – Menininkė ragina mąstyti ir palikusi kiekvieną su savo atspindžiu, keliauja į paslaptingą prietemą, kur erdvėje plevena velti negimę kūdikiai. Jų veidai individualizuoti, mąslūs tarsi mažų senukų. Čia E.G.Bogdanienė kalba apie moters prigimtį, medžiagiškumą tikrąja šio žodžio prasme, apie moters priedermę, apie gemalus ir kūdikius. Tai tikra odė gyvybei, kai leidžiama pamatyti tą stebuklingą iš vidaus ir priartėti prie paslaptingo, nesuvokiamo ir sakralaus moters pasaulio.
„Bandžiau suskaičiuoti kiek vaikų galėjau pagimdyti per savo gyvenimą, jeigu gyvenčiau tais senais laikais, kai moteris būdavo indu, kuriame nuolatos bręsdavo vaikas“, – staiga tarsteli menininkė.
Dar vienas moterų teritorijos riboženklis – rožės. O Dangau, tai juk labai intymūs, moteriški, išjausti dalykai, apie kuriuos net ir šiais moderniais laikais vengiama garsiai kalbėti! Bogdanienė ryžtingai peržengia moterų uždarą ir privačią teritorija, teigdama, kad tai mūsų visų gyvenimas. Su džiaugsmu ir skausmu. „Kiekviena moteris, peržengusi moterystės slenkstį, tikrai išsigąsta. Ypatingai jeigu motinos nepaaiškina mergaitėms kas tai yra. O iš tikrųjų tai – laikas, kai moteris pradeda žydėti, kuomet ji gali duoti vaisių. Mano močiutės pasakyta frazė – „štai tu pagaliau pražydai“, man taip užsifiksavo, jog ramiai pagalvojau: taip reikia, taip turi būti. Šis kūrinys, savotiškas monumentas mano močiutei, kuri man paaiškino tą moterišką priedermę ir kaip joje gyventi“, – atviravo Eglė.
Savo kūrybą ji suvokia kaip meninio tyrimo būdą. Tai tarsi eksperimentinė laboratorija, kurioje gimsta naujos pažinimo ir patirties formos.
Darbas labai imlus laikui, bet aš jį mėgstu, nes tai yra savotiška meditacija, – pabrėžė E.G.Bogdanienė.
„Kūrybos procesui labai svarbios yra inspiracijos, gaunamos iš aplinkos, gyvenimiškų situacijų, kasdienių reiškinių, informacijos šaltinių. Tuomet formuluoju klausimą ir imuosi tyrimo, vėliau gimsta meno objektas, jis demonstruojamas. Po to vyksta analizė, kaip kūrinys veikia aplinką. Ir dažniausiai ši patirtis įgalina atsirasti naujus postūmius ir inspiracijas, pradedančias naują kūrybos etapą“, – teigia aukščiausius apdovanojimus pelniusi tekstilininkė.
Štai tokia ji – Eglė Ganda Bogdanienė. Puiki dėstytoja, jautri moteris, rūpestinga mama, gera draugė, talentinga dailininkė, kuriai meno erdvėje neegzistuoja jokie tabu. Dėkoju jai už atvirumą.
