Vieną dirbtuvę V.Lingys vadina vasarine. Ją dailininkas prieš trisdešimt metų įkūrė senoje Dzūkijos sodyboje ant aukštos, vėjo perpučiamos kalvos, nuo kurios gali klajoti akimis po miškus ir raibuliuojantį ežerą, ganyti debesis ir paukščius. Ispanijoje yra žiemos studija, į kurią dailininkas išvyksta kurti, kai Lietuvos medžiai numeta paskutinius lapus. Dailininko šeimos namas yra nedideliame miestelyje prie Malagos. Taip pat ant kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas į siaurose gatvelėse susiglaudusius namų stogus, baltą bažnyčią, o tolumoje stūkso kobalto spalvos kalnai, sergintys mėlyną dangų ir jūrą. Rytais Vytenį pakelia gaidžio giesmė ir bažnyčios varpai, o dienos bėga saulės ritmu.
Klajonės
V.Lingio senas lietuviškas vienkiemis prie ežero – vientiso gyvos gamtos pasaulio fragmentas, kuris priglaudžia, harmonizuoja susijaukusį, susierzinusį vidų. Priglaudžia nieko neklausinėdamas apie miesto skriaudas. Natūralios gamtos aplinka kaip niekas kitas padeda atskirti vertybes nuo rutinos, į kurią vis įpainioja gyvenimo mieste chaosas. Vienkiemis, – tai vieta, kur gimsta daugelio V.Lingio paveikslų užuomazgos. Čia dailininkas atvažiuodavo net ir tada, kai labai nesisekdavo, kai katės sielą draskė, kai kiekvienas įdrėskimas virsdavo žaizda, kai didžiulė stipri riebi tamsa vis didėjo, spaudė, smaugė, stūmė į vienatvę. Savo vienatvę V. Lingys atveždavo į vienkiemį, toliau nuo akių.
„Jis buvo paukštukas. Apdergtas paukštukas Ibis. Jis jautėsi kaltu, buvo mažas, sušalęs, be lubų, kurios būdavo čia pat, neapsiplunksnavęs, vos pastovintis ant kojų. Ibis nesuprato iš kur tas kaltės jausmas, su kuriuo išstumtas iš lizdo jis rėžėsi į žemę su visų kaltėmis. Tamsos išstumtas lyg meteoras, paukštukas Ibis nusileido su savo gyvenimu apie tai, kaip kaltas tampa nekaltu“. Tai ištrauka iš Vytenio Lingio autobiografinės esė „Aštuntadienis“.
Kol V.Lingys pasiekė didelio pripažinimo, teko įveikti sudėtingus kūrybinės evoliucijos ir savito tapybinio stiliaus ieškojimų slenksčius. Pasak menotyros profesoriaus Antano Andrijausko, dailininkas suradęs vieną dvasiškai artimą tapymo manierą, įvaizdžių pasaulį, nepasitenkindavo pasiekimais, o sukdavo vis naujų nežinomų meninės išraiškos priemonių ieškojimo keliais ir nuolat mąstė apie kūrybinę laisvę. Tiesioginis sąlytis su įvairiomis kultūros ir meno tradicijomis, neretai nukreipdavo V. Lingio kūrybą nauja netikėta linkme.
„Aš negaliu ilgai būti vienoje vietoje“, – tarsi pasiteisindamas ištarė V.Lingys. Įvairiausių posūkių ir viražų jo gyvenime buvo apstu. Pajutęs pavojų išsisemti, jis be jokių skrupulų judėdavo į priekį. Judėdavo ne tuščiomis, pasiimdavo įgytą patirtį, estetinį imlumą, skonį, todėl jo kūryboje išlieka gijos, siejančios su ankstesniais etapais. Šis dailininkas, kaip niekas kitas ieško šviesos. Šviesos savo kūryboje, šviesos žmoguje ir danguje. Įspūdžiams jautrus menininkas, kalbėdamas apie šviesą, jaučia nenumaldomą ilgesį, kuris nukelia jį į vienam tepažintus horizontus.
„Sunkiausiai išgyvenau laikmetį, kai užsidarė durys vienoje pusėje, o atsidarė kitoje. Lietuvoje nebuvo privačių galerijų, mūsų meno niekam nereikėjo. Mes laikėmės iš užsienio parodų ir pardavimų. Tas laikotarpis daugeliui meno žmonių tapo išbandymo ir išgyvenimo metais. Kažkaip vienas kitą paramstydami yrėmės pirmyn. Tai spektakliui scenografiją sukurdavau, tai iš kino gamybos prisidurdavau, tai su žmona kažkokius karoliukus pardavimui verdavome, tai nuotraukas klijuodavome. Žodžiu, dirbome viską, kad duonos turėtumėm“, – prisiminė V.Lingys jaunystės metus.
Kelias į baltą spalvą
Naujas gyvenimo tarpsnis V.Lingio kūryboje prasidėjo nuo 1990-ųjų laisvės vėjo gūsių, atsiradus galimybei geriau pažinti pasaulį. Atrasti savo individualumą jam padėjo kelionės.
„Jau pirmoji paroda Čikagoje išsklaidė mitą apie Vakarus ir įtvirtino manyje pagarbą žmonėms, tarp kurių augau ir mokiausi. Vėliau tris metus su pertraukomis teko dirbti kūrybinėse dirbtuvėse Vokietijoje. Intensyvų ir labai produktyvų kultūrinio gyvenimo tarpsnį Europoje pakeitė du mėnesiai Mauricijuje. Mėnulis, žvaigždynai lyg tie patys, tačiau kitokie. Milžiniška juoda akacijos ankštis, dengiantį geltoną saulę įnešė į mano paveikslus geltoną, baltą, juodą ir kitas išgrynintas spalvas“, – prisiminė savo kūrybos vingius V.Lingys.
Tačiau viską aukštyn kojom Vytenio kūryboje apvertė simpoziumas Japonijoje. Ši šalis paliko didžiausią įspūdį iš visų kelionėse įgytų patirčių. Dailininką užplūdo nauji išgyvenimai, sužavėjo vidinė žmonių laisvė, švara ir tvarka, pagarba kiekvienam asmeniui, išgrynintas estetinis skonis iki absoliutaus paprastumo ir natūralumo. Tuo metu į jo paveikslus įžengė balta spalva, kuri ir liko pagrindinė, mylimiausia, atpažįstama kaip esteto Lingio vizitinė kortelė.
Karalienė
Šviesi menininko dirbtuvė kaime, kadaise buvo juodas tvartas, kuriame gyveno gyvuliai. „Kitame dabar jau dirbtuvės gale, ką tik ant porėmio aptraukta balta drobė. Cigaretė vėl dantyse, užplikyta kava, kurios lyg ir nereikėtų, bet kažkodėl reikia. Nėra nieko gražiau už baltą drobę. Neliesčiau jos niekada. Ir visos pailgos, kvadratinės, didelės ir mažos, metų metais aptraukinėjamos, būtų gražios ir teisingos“, – atviravo dailininkas.
V.Lingio paveikslų parodose įdomu stebėti žmones, tyrinėjančius jo baltą spalvą. Vienu kampu drobėse ji atrodo pilkai sidabrinė, kitu – persipina su jūros mėliu, dar kitaip pažvelgus atrandi veidrodinį lydekos žvynų blyksnį, daugiabriaunį upinio perlo švytėjimą ar vandenyje atspindintį ramaus dangaus gilumą. Mane asmeniškai visada užburia vaizdų estetinis sterilumas, sklindanti balta energetinė jėga pasąmonėje įjungia muzikinį klaidžiojimą lyg ir po kadaise matytas, o gal susapnuotas vietas. Ta lingiškai balta manyje visuomet pažadina de žavu jausmą. Toji balta – Vytenio spalvų karalienė – kupina lyrikos ir vilties, yra priešprieša lietuviškajai tapybos tradicijai, trafaretiniam mąstymui, gimusiam iš nusivylimo. Toji balta – iššūkis kančiai ir giliam liūdesiui.
„Nesu tobulas – negaliu ištverti nepalietęs baltos, visų spalvų spalvos. Noriu įrodyti savo spalvą. Ant paletės išspaudžiu įvairiausių dažų. Pasklinda aliejaus ir terpentino kvapas. Tai masina kaip geidžiamos moters kūno kvapas. Prabudę smegenys apleidžia mane“. – Tai ir vėl citata iš Vytenio Lingio esė „Aštuntadienis“, skirto Gaivai. Žmonai ir meilužei, patikslina dailininkas, šiuo kūriniu atskleidęs dar vieną savo verbalinį talentą.
Tik esant tokiam atsivėrimui mūsų pokalbis įgauna prasmę. „Aštuntadienis“ labai asmeniškas kūrinys, išjaustas, išmąstytas, iškentėtas, kaip to šventojo Ibio likimas.
„Paukštukas Ibis iškeliavo susitikti su savimi, kurio visai nepažinojo. Kelias žingsniavo per naktis ir dienas, garsus ir kvapus, tamsą ir šviesą. Jis vedė link tolumos, kuri, kiek beeisi, vis vien likdavo toluma, masindama ir traukdama. Trauka išlieka visados, kaip lieka toluma“. (V.Lingys „Aštuntadienis“)
Patirčių srautas gilina suvokimą
Kai žmonės sapnuoja, kiekvienas mato savo pasaulį. Kai jie pabunda, išvysta tikrąjį, vientisą. Nenuginčijamas faktas, kad šiaurės tautų pamėgtas spalvas padiktavo pats gyvenimas. Visais laikais žmonės turėjo kovoti už išlikimą.
„Šaltas gyvenimas daug sunkesnis. Jis suformavo ne tik spalvas dailėje, bet ir sunkią, save alinančią muziką, literatūrą. Pietų kraštų gyventojų genetinė struktūra kardinaliai priešinga. Saulė juos nuolat myluoja, jie viskuo mėgaujasi, jų juokas skardesnis, spalvos skaistesnės, temos lengvesnės. Todėl ir atsirado Henris Matisas, Joanas Miro, Pablas Pikasas, Salvadoras Dali ir kiti. Nesakau, kad jie geresni ar blogesni. Jie paprasčiausiai kitokie. Pavyzdžiui Edvardo Munko polinkis į simbolizmą ir psichologizmą susipynęs su tragiškais asmeniniais išgyvenimais pagimdė garsųjį šedevrą „Šauksmas“. Mums labai suprantamas jo nerimas ir kova už išlikimą. Padirbėjęs kitur aš pajutai tai itin aiškiai“, – savo mintimis dalijosi V.Lingys.
Ši vasara Lietuvoje V.Lingiui ypač darbinga. Nuo balandžio pabaigos jis džiaugiasi saule ir šviesa. „Tačiau kodėl kūriniuose nematau žalios spalvos?“, – klausiu dailininko.
Žalias pasaulis, kuriuo mus dosniai apdalina vasaros, pasak V. Lingio, nei geresnis nei blogesnis. „Tiesiog kurdamas kitose šalyse matau Pasaulio vientisumą. Prieš daug metų sodyboje pasodinau obelį, – mano lietuviško vienkiemio medį. Ispanijoje pasodinau citrinmedį. Dabar jie abu mano kiemo medžiai. Jie organiškai įsiliejo į patirčių srautą ir tapo savastimi. Aš tiesiog praturtėjau ir abi pusės yra mano gyvenimas“, – sako V.Lingys, vientisumą jausdamas visatos būsenoje.
Pasikeitė tik adresas
Iki šiol viskas buvo kitaip. Žiema – Vilniuje, vasara – Noškūnų kaime. Sprendimas žiemai įsikurti Ispanijoje nebuvo spontaniškas. Žvarbus, kasmet šalčio alergiją sukeliantis Lietuvos klimatas, trys antklodės pilkų debesų ir nuolatinis saulės laukimas stūmė kūrėją į depresijos kertę. Dvidešimt metų V.Lingys kiekvieną žiemą porai mėnesių ištrūkdavo į saulėtus kraštus. Simpoziumai ir plenerai Mauricijuje, Japonijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, produktyvus kūrybinis darbas juose, grįžus į Lietuvą virsdavo nuolatiniais pamąstymais su žmona, pasvarstymais apie šviesą, apie darbą saulėtoje aplinkoje.
„Kartą per eilinę depresyviai pilką dieną ėjau Vilniaus senamiesčiu į Skapo gatvėje esančią dirbtuvę. Eilinį kartą įžiebiau visas studijos šviesas, stojau prie molberto ir ... manyje kažkas lyg būtų nutrukę. Jaučiau kaip pilka rutina mane graužia ir tas nuolatinis laukimas, sielos pumpavimas šviesai būtų galutinai pražudęs“, – pasakojo savo išgyvenimus V.Lingys.
Apie savo ketinimus parduoti dirbtuvę prestižinėje sostinės vietoje ir išsikelti žiemai į Ispaniją Vytenis papasakojo šeimai. Niekas neprieštaravo. Visiems buvo sunku matyti susikrimtusį menininką. „Be jokių įsipareigojimų, greitai ir palankiai susiklosčius pardavimo aplinkybėms viskas išsisprendė mikliau, nei galima buvo tikėtis. Tiesiog pasikeitė adresas“, – šyptelėjo Vytenis, į kelis sakinius sutalpinęs per du dešimtmečius trūkusias šviesos paieškas.
Pasaulėžiūros įtaka kūrybai
„Dievas padėjo, tarytum už rankos nuvedė į Ispaniją, parodė būtent į šią Andalūzijos vietovę. Prie širdies ji man iš karto patapo. Ispanijoje dirbdamas aš turiu daugiau fizinių jėgų. Saulutė linksmai pakelia, einu lengvai, dirbu dvigubai sparčiau nei Lietuvoje ir mane už kūrybą atsidėkodama visą dieną glosto saulė“, – V.Lingio akyse pamatau laimingo menininko kibirkštėlę.
„Bet lietuviškos kančios jūsų kūryboje niekada nepastebėjau. Ji kažkokiu paslaptingu būdu aplenkė paveikslus. Iš kur ta iškalbinga baltos švaros giluma?“, – klausiu dailininko, kurio paveikslai pastaruoju metu itin populiarūs tarp meno mylėtojų.
„Kūryba yra kiekvieno mūsų pasaulėžiūros ir pasaulėjautos atspindys. Aš esu tokio auklėjimo: verkti, skųstis ir nuolat burnoti man nebūdinga. Man patinka matyti besišypsančius žmones, net ir tada, kai jų akyse galiu įžvelgti tragediją. Gal dėl tos priežasties J.S.Bacho Mišios h-moll mane veikia žiauriai smagiai, giliai, nes jos nėra slegiančios. Tai šviesi, viltį nešanti muzika, nors tolumoje girdėti liūdesys“, – sakė V.Lingys.
Jo manymu, dažniausiai daug išgyvenimų, netekčių, tragedijų patyrę menininkai labai gražiai dirba, jų kūryboje gyva viltis. O tuos bjaurumus daro dažniausiai tie, kurie labai puikiai gyvena, nes jiems reikia papildomų dirgiklių. Pagaliau pats menininkas turi pasirinkti tokią meno formą, kur geriausiai gali išreikšti savo sumanymus.
„Jeigu aš galvočiau kitaip, tai tapyba man būtų netinkama išraiškos forma. Tuomet verčiau daryčiau spektaklį, performansą, filmą, kitas meno išraiškas, kuriomis sukrėsčiau žmogų. O kiek laiko tame sukrėtime gali išbūti žiūrovas? Valandą, bet ne daugiau“, – svarsto V.Lingys ir priduria, kad su tapyba yra kitaip. Negali namuose kabantis paveikslas nuolatos laikyti žmogaus transo būsenoje. Tai nonsensas. Tačiau savo nuomonės niekam neprimetu. Bet geriausiu palyginimu man yra ikona. Ji kaip dangus, kurį kasdien matai, bet neprisimeni kaip jis atrodo. Kartu gražus ir baugus, ir nepažinus, ir tamsus, ir šviesus. Tokia mano pasaulėžiūra“.
Viltis – šviesioji pasaulio pusė
Šiandien Vytenis Lingys žinomas kaip elegantiškos linijos ir subtilios baltų tonų paletės meistras, spontaniško kūrybinės dvasios polėkio ir gilaus mąstymo menininkas.
"Kai savo darbuose kalbu apie žemiškus išgyvenimus – piešiu moteris, kai apie dvasines perturbacijas, – vaizduoju debesų gelmę, kalnus ir paukščius, įprasminančius šviesų ryšį tarp žemės ir dangaus", – atviravo Vytenis Lingys savo personalinėje parodoje „Šešėlio šviesa“, surengtoje Kauno paveikslų galerijoje.
Šioje turtingoje ekspozicijoje greta tapybos drobių buvo eksponuojami ir V.Lingio piešiniai. Vytenis puikus piešinio meistras, sukūręs daugybę paveikslų eskizų, piešinių serijų ir neoklasicistinio stiliaus ciklų, kuriuose vyksta intensyvus veiksmas. Žiūrovas gėrisi plastišku, lengva linija sukurtų figūrų judėjimu. Stebint piešinių dinamiką, dažnai atrodo, kad piešdamas paukščius ir žmones, autorius brėžia liniją, neatitraukdamas pieštuko.
Beveik neapsirikau, – savo piešinius V.Lingys įvardija „vieno atokvėpio“ darbais ir pabrėžia, kad piešinys yra labai atvira ir savarankiška dailės šaka. Beje, jo piešinių metaforas žiūrovas perskaito lengviau, nei sudėtingus jausminius drobių „kodus“.
„Netapau to, ką piešiu ir nepiešiu to, ką tapau“, – prisipažino V.Lingys, pridurdamas, kad „Šešėlio šviesoje“ regi vilties simbolį, šviesiąją pasaulio pusę. Savo tikėjimą nauja išaušusia diena V. Lingys parodė, kurdamas animaciją Romo Lileikio ir Kipro Mašanausko misterijai "Requiem". Beje, šis beveik valandos trukmės filmas buvo demonstruojamas jubiliejinėje dailininko parodoje, juodomis užuolaidomis atskirtoje erdvėje.
Nuo muzikos neatsiejami lengvi, linijiniai piešiniai buvo sukurti kompiuterine grafikos technika. Atlikęs titanišką darbą, V. Lingys prisipažino, kad iš 21 tūkstančio specialiai sukurtų piešinių, šiai misterijai buvo atrinkti vos penki, iš kurių sudėliotas animacinio filmo siužetas.
Tebūnie aštuntadienis
Lietuvos vasara eina į pabaigą. Dienos trumpėja, nors saulėti orai neatslūgsta.. Gamta tarytum stabdo nuo išvykimo. Bet Vytenis žino, kad netrukus ateis lietingas ruduo, po to pilka žvarba. Teks atsisveikinti su ežeru ir pakelti sparnus į saulę. „Važiuoju ne poilsiauti, o dirbti, tik į kitą vietą, į kitą dirbtuvę“, – dailininkas nesureikšmina išvykimo fakto.
„Ibis skrido virš šėlstančių bangų ir kilo aukštyn, nes ten, virš debesų yra tai, ko jis negali perskaityti. Tai traukia kaip toluma, kuri, kiek besiristum, lieka toluma... Vandenyno stichijos maišalynėje tylus šauksmas iš už tūkstančio kalvų kvietė, maldavo. Ibis vis kilo aukštyn. Jis pirmą kartą viso skrydžio metu nebegalėjo atsilaikyti balsui ir pažvelgė atgal. Paukštukas matė save, skrendantį su visomis kaltėmis, susenusiu veidu, nuvargusiais sparnais, maldaujančio akim – grįžk“. (V.Lingys „Aštuntadienis“)
