– Kodėl nusprendėte sukurti skaitmeninį savo kūrybinio darbo archyvą?
– Šiam darbui mane paskatino kolegės ir amžininkės dr. prof. Ramintos Jurėnaitės 2022 m. išleista knyga „Daugiakalbiai peizažai. 1971–2021“ (VDA leidykla). Beveik pusę amžiaus darbuojantis Lietuvos meno lauke susikaupė nemažas archyvas, kuris siejasi ne tiek su mano asmeniu, kiek su procesais, vykusiais XX a. pab.–XXI a. pr. Teko būti liudininke įdomių ir istoriškai svarbių Lietuvos dailės gyvenimo įvykių, pažinti išskirtinių asmenybių. Neatsitiktinai vadovaujant Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklai artseria (1998–2016) buvo inicijuotos knygų serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ (2001–2014) bei „XX–XXI a. sandūros Lietuvos dailė“ (2008–2014). Kai kurias serijų knygas ir sudariau.
Todėl linkėčiau kūrėjams nedelsti ir fiksuoti savo kūrybos sklaidą. Manau, kad tai nėra puikybė, o būtinybė ir atsakomybė už galimybę laisvai kurti ir savo kūrybą rodyti.
Kalbant apie sunkumus, įgyvendinat stipendijos tikslus, nemanyčiau, kad itin daug jų patyriau. Ir čia pasitarnavo ilgametė patirtis leidybos srityje. Žinau nuo ko pradėti, kur ieškoti informacijos. Mat sudarydama įvairių dailininkų monografijas, albumus, pagaliau rašydama disertaciją („Lietuvos šiuolaikinės tiražinės knygos meniniai ypatumai“, 2009), puikiai žinau, koks svarbus yra kūrybos faktų fiksavimas. Geriausiu atveju dailininkas dar pamena, kur ir kada vyko jo parodos, tai bibliografija tampa knygos sudarytojo galvos skausmu... Todėl šis darbas imlus laiko prasme ir reikalauja didelio kruopštumo. Tikslūs parodų pavadinimai, atsiliepimai knygose, dokumentuose, spaudoje ir t. t. nusako ir menininko kūrybos vertę, ir jo gyvento laikmečio kontekstą. O svarbiausia – lieka svarbiais šaltiniais būsimiems moksliniams tyrimas. Todėl linkėčiau kūrėjams nedelsti ir fiksuoti savo kūrybos sklaidą. Manau, kad tai nėra puikybė, o būtinybė ir atsakomybė už galimybę laisvai kurti ir savo kūrybą rodyti.
– Kas buvo sunkiausia rengiant archyvą? Kuo galėtumėte pasidžiaugti?
– Kadangi surinktam archyvui pasirinkau ne minėtą baigtinį fizinį rezultato variantą – knygą, o skaitmeninę sklaidos formą – interneto svetainę, t. y. kai turinio rinkinys, prieinamas internetu, tai čia ir buvo tas sunkumas, ir tas pirmas kartas... Na, bet kuo sunkiau – tuo įdomiau! Nesunkiai radau informacinių technologijų mokymų kursus „Interneto svetainių kūrimas“, kuriuos baigusi galėjau sukauptą ir susistemintą informaciją (tą darbą pradėjau dar iki gaudama stipendiją) pati patalpinti į svetainės turinį, o ateityje jį tvarkyti bei papildyti naujais faktais bei publikacijomis. Aišku, teko konsultuotis su specialistais, ypač rengiant svetainės dizainą. Todėl tikiuosi, kad „pirmų kartų“ dar bus, nes mokytis man vis dar patinka...
– Jūsų kūrybinio darbo archyve ne tik publikuoti tekstai, bet ir nuotraukos. Kodėl jas buvo svarbu įtraukti? Ką jos suteikia visam archyvui?
– Kaip ir aiški turinio struktūra, taip ir vaizdinė medžiaga svarbi ne tik tradicinėse (spaudintinėse), bet ir skaitmeninėse medijose. Iš savo leidybinės patirties galiu teigti, kad informacijos vizualizacija yra pirmiausia, į ką skaitytojas (vartotojas) atkreipia dėmesį. Tai ypač aktualu dabar, skaitmeniniame amžiuje, kai informacinio srauto gausa ir įvairovė lemia „greitą vartojimą“ ir šiandien paviešinti faktai, kitą dieną nugrimzta į nebūtį.
Lietuvos meninio gyvenimo įvykius nuo 1976 m. fiksavau net tik tekstuose, bet ir fotografijose – pradžioje analoginėse, vėliau skaitmeninėse.
Lietuvos meninio gyvenimo įvykius nuo 1976 m. fiksavau net tik tekstuose, bet ir fotografijose – pradžioje analoginėse, vėliau skaitmeninėse. Taip susikaupė nemažas archyvas, kuris, manau, bus vertingas ir kitiems to meto meninio proceso dalyviams bei tyrinėtojams. Todėl man atrodo, kad istorinės nuotraukos, kuriose užfiksuoti Lietuvos dailininkai, dailėtyrininkai, kiti kultūros lauko žmonės, faktų archyvui (nesvarbu ar knygoje, ar skaitmenine forma) suteikia gyvybės bei autentiškumo.
– Kas nustebino surinkus šią bibliografiją ir ją publikavus asmeninėje internetinėje svetainėje?
– Kas čia gali mane pačią nustebinti? Pasirinkusi dailės kritiko specialybę, ėmiausi ir kasdienio nuoseklaus darbo, kuris man labai patinka. Gal šiek tiek nustebino, kad 1993–1996 m. itin daug rašiau periodinėje spaudoje, nes vienu metu dirbau keliuose leidiniuose (toks buvo laikas, reikėjo išgyventi...). Tačiau vėliau susitelkiau į leidybą, o tai padėjo imtis ir mokslinio darbo, kuris paremtas ne tik teorija, bet ir asmenine patirtimi.
– Ar naujai atsiskleidė XX a. pab.–XXI pr. Lietuvos dailės istorijos laikotarpis jau surinkus visą bibliografiją? Kuo šis darbas naudingas meno istorijos tyrėjams ir bendrai kultūrinei savimonei?
Šiandien kai kurių publikacijose minimų kūrėjų jau nebėra, kiti pasitraukė iš meninės veiklos.
– Tikiuosi, kad surinkta autobibliografija, kurią parengiau gavusi Lietuvos kultūros stipendiją, bus naudinga ne tik publikacijose minimiems dailininkams, bet ir būsimiems XX a. pab.–XXI a. pr. Lietuvos meno lauko tyrinėtojams. Todėl įrašų išplėtimuose nurodomi ne tik straipsnių pavadinimai ir šaltiniai, bet ir įvardijami menininkai, jų parodos, galerijos, kuriose jos vyko, taip pat kiti kultūrinio gyvenimo įvykiai. Šiandien kai kurių publikacijose minimų kūrėjų jau nebėra, kiti pasitraukė iš meninės veiklos. Kito ir Lietuvos galerijų žemėlapis – daugelio jų neliko, radosi vis naujų... Tai formavo mūsų kultūrinę savimonę, kuri atkūrus Nepriklausomybę, patyrė daugybę išbandymų ir pokyčių.
Bibliografiją sąmoningai papildžiau skyriumi „Tekstai“, kur pateikiama svarbiausių tekstų, paskelbtų knygose, mokslo ir kultūros leidiniuose PDF versija. Kodėl? Nes iš patirties žinau, kad skaitytojas, ypač meno leidiniuose, pirmiausiai perverčia iliustracijas, įvertina fizinį „knygos kūną“ (kokia graži knyga!) ir tik retai perskaito menotyrinį tekstą, analizuojantį vieno ar kitos menininko kūrybą. O gaila.
– Tai nebuvo Jūsų pirmoji stipendija. Jau anksčiau esate gavusi individualias stipendijas straipsniams ir konferencijų pranešimams apie Antano Mončio kūryboje atrandamus Žemaitijos etnokultūros ženklus, taip pat apie Vytauto Valiaus, Romualdo Inčirausko ir minėto A.Mončio kūrybos vaizdinių sąsajas ieškant juos vienijančio žemaitiško kodo. Ką jums reiškia gauti LKT stipendiją?
– Taip, tai tikrai ne pirma Lietuvos kultūros tarybos man skirta stipendija. Tačiau pirmą kartą ji panaudota ne kitų menininkų kūrybos tyrimams ir sklaidai, kam paskyriau visą savo profesinį gyvenimą. Todėl ši stipendija man itin svarbi kaip profesinio darbo įvertinimas.
– Kokias stipendijų skyrimo problemas pastebite? Ką reikėtų tobulinti?
– Kiekvienas menininkas džiaugiasi, kai Lietuvos kultūros taryba po ekspertinio paraiškų vertinimo jam skiria stipendiją. Tačiau, pripažinkime, kad rezultatą lemia daug faktorių. Ir ne visada objektyvių... Todėl, mano manymu, viena iš problemų – santykis tarp subjektyvaus ir objektyvaus vertinimo, kuris tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, yra komplikuotas. Antra vertus, derėtų turėti omenyje, kas stipendija, ar lėšos vieno ar kito projekto dalinis finansavimui, skiriamos iš visų mūsų sumokėtų mokesčių. Tačiau lėšų visada yra mažiau nei poreikio...
