Norėčiau pradėti nuo konteksto, kuriame atsiranda naujasis paminklas, trumpai aptardama tris svarbiausius per pastaruosius dvidešimt metų pastatytus valstybinės reikšmės paminklus Vilniuje. Tai turėjo būti paminklai, skirti Lietuvos sostinės Vilniaus įkūrėjui – Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, Lietuvos valstybės įkūrėjui – karaliui Mindaugui ir Lietuvos himno kūrėjui Vincui Kudirkai. Kitaip tariant, trims žmonėms, kurie buvo itin svarbios figūros, vykdant esminius pokyčius Lietuvos istorijoje. Kaip jų, kaip kūrėjų, indėlis atsispindi sukurtuose paminkluose?
Pastatyti paminklai primena mums, kad Mindaugas, Gediminas ir Vincas Kudirka buvo vyrai, turėję galvas, kojas ir rankas, kad Gediminas turėjo šarvus, žirgą ir kardą, Mindaugas, be abejo, – karūną ir skeptrą, o Kudirka buvo barzdotas ir nešiojo paltuką. Tačiau kokią reikšmę šarvai ir žirgas turėjo sugebėjimui paprastą gyvenvietę paversti visaverte viduramžių valstybės sostine? Ar karūna ir skeptras, kurie taip pat puikiai tiktų Henrikui VIII ar Karoliui Didžiajam, ką nors pasako apie Mindaugo strategijas kuriant naują valstybę XIII a.? Kuo prisidėjo Kudirkos barzda ir paltas platinant idėją, sakančią, kad mūsų gerklės ir liežuviai, formuodami lietuviškus žodžius, daro įtaką mūsų sąmonei?
Statant paminklą gražuolių arba kultūristų konkurso nugalėtojui galbūt ir būtų reikšminga vaizduoti veidą ir kūną, tačiau, drįstu teigti, Mindaugas, Gediminas ir Kudirka mums yra svarbūs savo idėjomis, mąstymu ir strategijomis, o ne tuo, kaip jie (galimai) atrodė, ar net apskritai faktu, kad jie turėjo kūną. Kūnus turime mes visi, šarvus, paltus ir barzdas taip pat turėjo daugelis, net ir karalių buvo daug. Tad kodėl statome paminklus kūnams, veidams ir atributams, o ne išskirtinėms idėjoms ir mąstymo struktūroms, gimusioms šių žmonių galvose?
Kaip atsirado tokie paminklai? Ar tai buvo vien netalentingų menininkų kaltė? Kaip įvyko, kad Kašubos Gedimino paminklo projektas buvo „prastumtas“, panaikinus pirmojo konkurso rezultatus? Ką galvojo paminklo Mindaugui vertinimo komisija, paskelbdama nugalėtoju projektą, kuris pirmą kartą viešumoje pasirodė kaip pretendentas Gedimino paminklui? Kokios sąlygos buvo sudarytos kūrybai, konkurso sąlygose nurodžius, kad paminkle Kudirkai ir Lietuvos himnui turi būti atpažįstami Kudirkos veido bruožai? Šiais retoriniais klausimais baigiu apžvelgti situaciją, kuri leido atsirasti skulptūroms, reprezentuojančioms ne Lietuvos kūrėjus, bet vyriokus su karūnomis, ginklais ir paltais.
Lukiškių aikštės konkurso atveju, kitaip nei pirmaisiais trimis atvejais, paminklo idėja buvo susieta ne su vienu žmogumi ir net ne su konkrečiu įvykiu (kaip Valstybės, Sostinės ar Himno sukūrimas). 2006 m. buvo nutarta, jog aikštėje turi būti pastatytas „šiuolaikinis memorialinis akcentas – kompozicija „Laisvė“, atspindinti Lietuvos žmonių kovas už laisvę ir pergalę“. Paradoksalu, tačiau net ir šiuo atveju, neegzistuojant vienam konkrečiam asmeniui, su kuriuo galėtų būti susiejami svarbūs virsmai Lietuvos valstybėje, dalis visuomenės susikūrė vyro ant žirgo vaizdinį, kaip vienintelį įmanomą kovotojų už Lietuvos laisvę simbolį. Tad, ką jis mums sako iš tiesų?
Mano akimis, į jį galima žiūrėti keletu būdų. Galima į jį žiūrėti kaip į Vyčio, tai yra Lietuvos Respublikos herbo, išdidintą 3D vizualizaciją. Ką tuomet reikštų valstybės simbolio, kurį kiekvienas turime savo pase, kurį matome vėliavose, ministerijų logotipuose, išdidinimas ir sureikšminimas? Ar tai noras pasakyti, kad mūsų valstybė yra didi? (Tokia didi, koks didelis yra skulptūrinis Vytis?). O galbūt tai, kad mūsų dabartinė valstybė yra nepakankama, ne tokia, kokios mes norėtume? (Ir kad Vytis turėtų priminti mūsų siekį būti didžiais?).
Galime bandyti į skulptūrą žvelgti nesuinteresuotu žvilgsniu, t.y. žvilgsniu žmogaus, niekados negirdėjusio nei apie Vytį, nei apie Lietuvą, nei apie dailės istoriją. Tokiu atveju manau, ji, turbūt, teigtų kovą kaip svarbią vertybę.
Galima į ją pažvelgti ir kaip į šiuolaikiniame kontekste egzistuojantį meno kūrinį. Tokiu atveju ji parodo, kad Lietuvoje menininkas yra suvokiamas kaip profesionalas, kuris pagal duotą instrukciją gali nulipdyti realistinį raitelį ant žirgo, tačiau jokiu būdu ne kaip kūrėjas, galintis išreikšti savo autentišką požiūrį, ką jam reiškia „kova už Lietuvos laisvę“.
Nepaisant siekių paminklu apimti keliolika amžių trukusias kovas, kalbant apie poreikį sukurti monumentą Lukiškių aikštėje, vis neišvengiamai grįžtama prie Lenino ir sovietmečio, pabrėžiant poreikį kovoti su šiuo palikimu. Aš pati 1990 m. buvau vaikas ir pakankamai gerai pamenu skanduotes „Lietuva bus laisva!“. Po daugelio metų, jas prisimenant, man teko vėl savęs paklausti, ką reiškė šie žodžiai. Be abejo, jie reiškė laisvę nuo SSRS, bet taip pat ir Lietuvą, kurioje laisvė yra vertybė.
Suprantu norą, kad Lietuvos valstybė būtų didi, bet nemanau, kad (Vyčio) dydis ar matomumas lemia didybę ar siūlo šiandieną aktualius kelius, kaip tokia tapti. Ar gebėjimas kovoti yra vertybė? Taip, tačiau, mano akimis, tik sąsajoje su tuo, už ką kovojama. Nepamirškime, kad kovai, kaip tokiai, mus labai atkakliai ruošė ir SSRS.
O kaip dėl laisvės? Esu tikra, kad, priėmus įstatymą, kuriame tiksliai nurodoma, kaip turi atrodyti meno kūrinys, skirtas Lietuvos laisvės aukoms atminti, mes sukuriame antkapį valstybei, kurioje laisvė yra vertybė.
Man buvo įskiepyta, kad vienas pagrindinių sovietmečio bruožų buvo dviveidiškumas, kai, sakant vieną, daroma kita. Tokio įstatymo priėmimas ir tokio paminklo pastatymas būtų ne kas kita, kaip šio sovietinio paveldo saugojimas ir gaivinimas.
O bunkeris, kaip bebūtų liūdna, pamažu taip pat įgauna naujų reikšmių, vis realesne tampant grėsmei, kad laisvę vertinantiems žmonėms gali vėl tekti pasitraukti į juos.
